Ir panašu, kad prisilaukiau. Kol atidėliojau, mūsų senajame žemyne atsirado nauja valstybė – Kosovas. Pradžioje ją ignoravau motyvuodamas, kad ji dar nėra visuotinai pripažinta, kad jos statutas dar ne visai aiškus ir panašiais argumentais, kol teko pripažinti. Panašu, kad tas Kosovas niekur nedings, teks su jo buvimu susitaikyti ir pripažinti faktą, kad nuvykus į Bosniją ir Hercegoviną šventės nebus, nes ji dabar bus priešpaskutinė mano lankyta Europos valstybė. Jei būčiau nuvykęs ten anksčiau, būčiau galėjęs švęsti Europos uždarymą dukart – po Bosnijos, ir vėliau po aplankyto Kosovo.
Bet yra kaip yra. Ir be šio fakto į Bosniją vykti reikia, nes teko girdėti, kad ji yra labai šarminga, svetinga, draugiškų žmonių ir gražios gamtos valstybė. Vykime ir pažiūrėkime.
Į Bosniją ir Hercegoviną (tai labai ilgas pavadinimas, todėl, jums neprieštaraujant, toliau šia valstybę vadinsiu trumpiau – Bosnija. Žinau, kad tai nėra korektiška, nes ji sudaryta būtent iš šių dviejų paminėtų istorinių regionų, kurių reikšmė valstybei yra vienodai lygi, tačiau liaudyje ji yra vadinama būtent Bosnija, kad ir kaip tai būtų nemalonu Hercegovinos gyventojams) iš Lietuvos nuvykti nėra labai patogu. Niekas ne tik neskrenda į Bosniją, bet ir niekur šalia. Daugelis Bosniją lankančių lietuvių šalį pasiekia automobiliais, bet dažnai jų kelionės siekia ir kaimynines šalis, tokias kaip Kroatija, Juodkalnija ar Albanija.
Ilgų kelionių automobiliais labai nemėgstu, todėl tokį pasirinkimą visada atmetu – metai nebe tie, kad savo senus kaulus parą ar daugiau trinčiau į automobilio karkasą, todėl visada iš paskutiniųjų stengiuosi rasti nors kažkiek prieinamų skrydžių. Aš mieliau nuskrisiu ir išsinuomosiu automobilį svečiose šalyse, nei vairuosiu per nesibaigiančią Lenkiją.
Kas ieško tas randa. Reikėjo truputį pasinagrinėti pigių avialinijų skrydžių kryptis, kainas bei tvarkaraščius ir susidariau labai patogų maršrutą. Kelionei pirmyn įsigijau bilietus iš Vilniaus į Bosnijos Tuzlą per Berlyną, o atgal skridau per Dortmundą. Keturi atskiri bilietai man kainavo šimtą eurų. Skrydžiai buvo patogūs ir grįžtant atgal tvarkaraštis suteikė galimybę kelių valandų pažinčiai su Vokietijos Dortmundu.
Ieškantiems kitų pigesnių variantų pasiekti Bosniją ir Hercegoviną, be nakvynės tarpiniame mieste, patarčiau paieškoti skrydžių per Malmę/Kopenhagą (šie oro uostai labai arti vienas kito) bei Eindhoveną. Dėkoti nereikia, man visada malonu padėti ištroškusiesiems kelionių.
Kodėl Tuzla? Pritariu klausimui. Priežastis viena – Lietuvoje labai populiarios avialinijos pasirinko Tuzlos miestą savo bazei Bosnijoje. Šiandien jos yra vienintelės skraidinančios į Tuzlą. Aš neperdedu – neskaitant užsakomųjų skrydžių, Tuzlos oro uostas yra priklausomas nuo vienintelio vežėjo, koks neseniai buvo ir Kauno oro uostas. Jei šis vežėjas nuspręstų nebeskraidyti, Tuzlos oro uostas būtų naudojamas nebent tik kaip karinė bazė ir būtų kaip Šiaulių oro uostas. Kodėl šios mūsų mėgstamos avialinijos pasirinko būtent Tuzlą, aš nežinau. Dėl pinigų turbūt. Skrydžių į Tuzlą daug nėra, gal keli per dieną, tačiau tai iš esmės vienintelis būdas pigiau pasiekti Bosniją. Kiek žinau, dar yra vienas pigus skrydis į Sarajevą, bet jis vykdomas iš Budapešto. Lietuviams šiandien pigiau pasiekti Budapeštą – misija neįmanoma.
Panašumų į Kauno oro uostą yra ir daugiau. Tiesa, labiau į tą buvusį prieš daugiau nei dešimtmetį, kai dar nebuvo dabartinio terminalo ir stovėjo tas senas namukas, kur atskridęs keleivis turėjo laukti lauke kol bus priimtas vidun. Kaip ir Kaunas, pats Tuzlos miestas yra kiek tolėliau, o šalia oro uosto yra toks Karmėlavos analogas – miestelis vadinamas Dubrave Gornje. Jei turite vėlyvą arba ankstyvą skrydį į Tuzlą, apsitokite šiame miestelyje, nes čia daug vietinių pigiai nuomoja kambarius arba atskirus apartamentus. Mes apsistojome name, kuris buvo vos penkios minutės kelio pėsčiomis iki oro uosto terminalo.
Be to, vietiniai patys atvažiuoja pasiimti keleivių iš oro uosto, kas yra labai patogu, nes susisiekimas vietiniu transportu yra lėtas ir nepatogus. Kažin ar Karmėlavos gyventojai taip irgi daro? Juk tai papildomas būdas uždirbti, nes Kauno oro uostas irgi turi nepatogius skrydžius vėlų vakarą arba ankstyvą rytą. Tiesa, jei visgi prireiktų visuomeninio transporto, tarkim, į Sarajevą, jį jums gali suorganizuoti tos pačios avialinijos, kuriomis atskridote.
Kalbant apie pačią valstybę, tai ji dar daug kam siejasi su karu. Ruošdamasis ten skristi, iš kažką girdėjusių žmonių sulaukiau klausimų – o ten nekariauja? Ten nekariauja, bet iki situacijos Donbase, Bosnija buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje vyko tikras ir nuožmus karas, tai yra toks, kokį eilinis pilietis ir supranta kaip karą. Ir ne pilietinis, o tarptautinis, nes jame dalyvavo ne tik aplinkinės valstybės, bet ir NATO. Skaičiuojama, kad šiame kare žuvo daugiau nei 150 tūkstančių žmonių ir daugiau nei 2 milijonai tapo pabėgėliais.
Kai ėmė byrėti Jugoslavijos valstybė ir jos buvusios dalys ėmė skelbti nepriklausomybes, regione išsiplieskė didesni ar mažesni karai. Nepriklausomybę pasiskelbė ir Bosnija su Hercegovina, kurioje karas buvo nuožmiausias ir truko beveik keturis metus. Bosnija buvo valstybė, kuri nuo karo nukentėjo labiausiai. Jis truko nuo 1992 m. iki 1995 m. Karas baigėsi neseniai, todėl dauguma žingeidžių tuometinių paauglių lietuvių, kuriems dabar virš keturiasdešimt tą karą turėtų atsiminti, nes tuometinė mūsų spauda jį plačiai nušviesdavo.
Įsivaizduokite, jei mes tą karą atsimename, kokie gyvi jo atsiminimai dar tebėra Bosnijoje. Mus po Sarajevo apylinkes vežiojęs penkiasdešimtmetis bosnis aiškino, kur vyko kovos ir parodė savo randuotą pilvą, į kurį buvo pataikiusi kulka. Dauguma vidurinio amžiaus vyrų bosnių karą ne tik atsimena, bet yra jame ir dalyvavę.
Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų sudėtis yra labai nevienalytė. Beveik pusė gyventojų yra bosniai, daugiau nei trečdalį jų sudaro serbai, o apie šeštadalį kroatai. Prieš karą šie gyventojai buvo labai persimaišę. Stačiatikiai serbai, musulmonai bosniai bei katalikai kroatai gyveno kaimynystėje, kūrė mišrias šeimas, draugavo ir kažkaip sugyveno be ypatingesnių konfliktų.
Bosnijai tapus nepriklausomai viskas pasikeitė. Byrančios Jugoslavijos pajėgos, kuriose dominavo serbai, Bosniją puolė ypatingai aršiai nenorėdami prarasti, jų manymu, serbiškų žemių. Kroatai, savo ruožtu, irgi neslėpė ambicijų į kroatų gyvenamas Bosnijos teritorijas ir aktyviai įsijungė į karą. Užvirė tokia makalynė, kad anksčiau buvę draugiški kaimynai atsuko ginklus vieni į kitus. Bosniai pasakoja, kad tai buvo pragaras, nes niekada nežinojai, iš kurios pusės gali gauti kulką.
Kroatai ir bosniai netrukus susivienijo, tačiau prieš Jugoslavijos pajėgas jie buvo per silpni, todėl serbai greitai užėmė didžiąją dalį valstybės triumfuodami, kad žemė grįžta didžiosios Serbijos kontrolei. Sostinė Sarajevas buvo tris metus apsuptas serbų pajėgų ir nuolat apšaudomas, nuo jį supančių kalnų. Bosniai gyventojai iš serbų užvaldytų teritorijų ėmė masiškai bėgti į saugias vietas.
Žodžiu, ten buvo tokia mėsmalė, kad po trijų metų į karo įvykius įsikišo tarptautinė bendruomenė ir NATO, kurie padėjo bosniams ir šie iš lėto ėmė stumti Jugoslavijos pajėgas Serbijos link. Tada iš bosnių valdomos valstybės dalies, paskui stumiamą armiją jau masiškai ėmė bėgti gyventojai serbai. Galiausiai, 1995 m. pabaigoje, abi pusės, padedamos tarptautinių institucijų, susitarė ir paliko Bosnijos ir Hercegovinos valstybės sienas tokias kaip prieš karą, tačiau pati valstybė buvo padalinta į dvi dalis – Bosnijos ir Hercegovinos federaciją bei Serbų respubliką. Jos abi turi savo parlamentus. Tarp šių dalių, žinoma, nėra jokių sienų, tai yra viena ištisinė valstybė, tačiau dabar atskirų tautybių žmonės su savo dar šviežiomis karo žaizdomis yra linkę gyventi savo dalyje.
Sostinėje Sarajeve yra kiek kitaip, nes jis iš esmės yra padalintas punktyrinės linijos – didžioji miesto dalis priklauso bosniams, tačiau rytiniai priemiesčiai jau yra Serbų respublikos teritorijoje. Su Sarajevu yra daug įdomių istorijų.
Įspūdžiai iš paskutinės Europoje tikrą karą patyrusios sostinės – kitoje pasakojimo dalyje.
