Būtent čia, šiauriausioje Amalfio miesto dalyje, kur kadaise tekėjo upė ir buvo gaminama geležis bei rankų darbo popierius, dabar renkasi turistai iš viso pasaulio. Vieni nori sužinoti daugiau apie citrinų ūkį, kitiems tai madinga vieta Instagramo nuotraukoms, treti nori pajusti kitokią prabangiosios Amalfio pakrantės dvasią. Kad ir kokie tikslai čia atvestų, išėjus kitaip pažvelgiama į visą pakrantę ir jos žmones. Ir tikrai ne dėl to, kad buvote pavaišinti skaniausiu citrinų limoncello.
Amalfio Citrinų turas – Amalfi Lemon experience
Mano kelionė prasideda ankstyvą rytą Amalfio miesto pagrindinėje aikštėje it. Piazza Duomo, kur manęs laukia Salvatore ir spalvinga golfo mašinėlė, vežanti į citrinų giraites. Džiaugiuosi, galėdama susipažinti su Aceto šeima, kuriai priklauso vienas didžiausių citrinų ūkių šioje teritorijoje. Jie užima tik 2,5 procento visos citrinų produkcijos Italijoje, tačiau garsėja aukščiausia kokybe. Vienas iš pavyzdžių, – Amalfio pakrantės citrinos buvo naudojamos Meghan ir Hario vestuvėse. Apskritai, aukšto lygio restoranuose visoje Europoje yra „lygis“ naudoti Amalfio pakrantės citrinas, kurios turi IGP sertifikatą.
Citrinų turas prasideda apsilankymu nedideliame Valstiečių meno muziejuje, kuriame yra visos brangiausios Aceto šeimos atminimo dovanos, seni žemės dirbimui skirti įrankiai. Gausu istorinių nuotraukų, kurios pasakoja ne tik šeimos istoriją ir verslo pradžią, bet ir visos Amalfi bendruomenės gyvenimą. Akį traukia didelė Marilyn Monroe nuotrauką. Su Amalfio gyvenimu ji niekaip nesusijusi, bet ji Salvatorės tėčio, kuriam 84 metai, ikona. Taip sakant, bosas sprendžia, kas turi būti jo įkurtame muziejuje.
Citrinos ir „skraidantys ūkininkai“
Salvatore lydimi pradedame kopti į kalną apžiūrėti sertifikuoto ekologiško 2,8 ha citrinų ūkio. Visur svaiginantis citrinų žiedų kvapas ir nuo šakų gausiai linkstantys geltoni vaisiai. Dabar gegužės vidurys, periodas, kai „augalai įsimylėję“, todėl tai didžiausio derliaus metas. Salvatore didžiuodamasis pasakoja savo šeimos išlaikytas ilgametes tradicijas ir save vadina „skraidančiais ūkininkais“, (Contadini volanti – itališkai).
Darbuotojai, kurie karstosi būtent tarp citrinmedžių negali daug sverti, turi būti neaukšti ir lankstūs. Su laukinio kaštono medienos ramsčiais jie ramsto istorinius citrinmedžius. Kai kurie jų siekia 500 metų ir auga, susodinti terasose, vertikaliai kylant aukštyn į kalną. Kiekvieną dieną po kelis kartus nueinama 300-400 laiptukų pirmyn atgal prižiūrint šias citrinų terasas.
Citrinmedžių priežiūra nėra tokia lengva, kaip galima pamanyti. Citrinmedžiai turi augti atitinkamoje temperatūroje, be šalčių ir krušos, su pakankamu kiekiu drėgmės ir saulės. Čia sukurta tobula drenavimo sistema, kur panaudojamas visas lietaus ir kalnų šaltinių vanduo jų augimui. Jokio papildomo laistymo. Mikroklimatas sukurtas taip, kad save išlaiko. Beklausant istorijų apie auginimo būdus, citrinų įvairovę, naudojimą, istoriją ir tradicijas pasiekiame maždaug 400 metrų aukštį, kur atsiveria kvapą gniaužianti panorama.
Čia atsikvepiame, o Salvatore toliau pasakoja, kad šią ūkio sritį jau galima būtų laikyti „prarasto ūkio“ šaka. Sunku surasti norinčius perimti šias tradicijas. Daug kainuoja darbas, nes pagrinde viskas nudirbama rankomis, o žmonės nėra pasirengę mokėti už citrinų kilogramą 4 ar daugiau eurų. Šiuo metu visko norima daug ir pigiai, jei norima pigiai, apie kokią kokybę tada galima šnekėti? Liūdnai skamba, net yra graudu žinoti, kad tai išnyks.
Citrinų produkcija – limoncello degustacija
Visas tyros produkcijos „know how“ laikosi ant šios šeimos pečių. Iš čia surinktų citrinų, 30 proc. panaudojama limoncello likerio gamybai šeimos laboratorijoje, o likusi dalis sunaudojama ant stalų visame pasaulyje. Eidami pro įvairius sklypus, galime pamatyti ir bitininkystei naudojamų avilių, iš kurių gaunamas citrusinis medus. Jis gaminamas iš citrinų žiedų ir apelsinų, kuriais kvepia visa citrusinų giraitė. Matosi, kaip Salvatore džiaugiasi galėdamas papasakoti savo šeimos verslo istoriją ir tradicijas, už kurių slypi pastovus darbas ir didelis nuovargis, kad geltonasis Amalfio auksas atsirastų ten, kur mes jo norime.
Po pasivaikščiojimo tarp citrinmedžių pasiekiame poilsio zoną, kurioje svečiams siūlomas Salvatore žmonos keptas citrinų pyragas ir šviežia stiklinė limonado. Viskas tirpsta burnoje. Puiki atgaiva po daugelio laiptelių, vis kopiant į kalną. Atsigaivinus, Salvatore parodo kaip gaminamas limoncello. Tampame šio likerio degustatoriais. Kad ir kaip būtų gaila, bet visi geri dalykai greitai baigiasi, todėl su citrinų skoniu burnoje ir kvapais atsisveikiname, palinkėdami kuo didžiausios sėkmės.
Pasibaigus turui supranti, kad meilė ir aistra daryti savo darbą itin gerai veda italus į priekį. Būtent dėl to čia važiuoja žmonės iš viso pasaulio mokytis iš jų. Japonai, brazilai, kiniečiai visi buvo atkeliavę išmokti. Jie stengiasi eksportuoti modelį, o ne citriną. Juk gali auginti citrinas visur, bet niekada neišauginsi būtent tokio skonio ir kvapo citrinų, be Amalfio pakrantės klimato, pasaldinto Viduržiemio jūros vėjelio, kalnų vėsumos ir ryškios saulės, o svarbiausia mylinčių širdžių.
