Pirmas įspūdis už sienos neskaitant pigaus kuro (0,67 EUR/l) – gandrai. Jų čia ženkliai daugiau nei Lietuvoje. Šiam faktui paaiškinimo nesugalvojau, bet man jis patiko. Taip pat beveik iškart fiksuojasi gražūs, dar vokiečių projektuoti keliai be kelkraščių, su milžiniškais medžiais pakelėse. Akivaizdu, kad kiekvienas toks medis avarijos atveju taptų potencialiu žudiku, bet pažiūrėti gražu. Tokių kelių regione yra dar likę daugybė. Jų nėra didžiojoje Rusijoje, tik čia.

Trumpa krašto istorija tokia, kad iki antrojo pasaulinio karo jis priklausė Vokietijos Rytų Prūsijos provincijai, kurios sostinė buvo didingas, nuostabaus grožio miestas, vokiečių vadinamas Kionigsbergu, o lietuvių – Karaliaučiumi. Skaičiau, kad tarpukario lietuviai nuvykę į Karaliaučių grįždavo apakinti jo grožio ir dūsaudavo, kad ką ten mūsų Kaunas...

Tačiau grožybėms atėjo galas, kai karui baigiantis Rytprūsiams teko pirmoji ir stipriausia sovietų armijos įniršio banga. Pats Karaliaučius buvo aktyviai niokojamas, o gražuolio miesto centras sugriautas beveik visiškai. Tada net du milijonai Karaliaučiaus krašto gyventojų pabėgo į Vokietiją.

Daug išmirė nuo bado, ligų ir sovietų agresijos. Visas negandas atlaikiusieji, kurių buvo apie ketvirtis milijono, po karo vis tiek buvo deportuoti iš gimtųjų žemių į Vokietiją. Į jų vietą atkeldinti kolonistai iš plačiosios Sovietų Sąjungos užėmė su baldais ir indais paliktus vokiečių namus. Dabar Karaliaučiaus krašto populiacija – milijonas gyventojų – nesudaro nė pusės tos, kuri buvo iki karo.

Siekdami kuo greičiau ištrinti krašto praeitį, kartu su viso krašto vietovardžiais, sovietai pakeitė ir karališkojo miesto pavadinimą, suteikę jam nukvakusio komunisto Kalinino vardą. Kažin ar patys rusai žino, kas buvo tas Kalininas. Teoriškai jis buvo nominalus Sovietų Sąjungos vadovas, o praktiškai Stalino šuniukas.

Sovietmečiu kraštas buvo aktyviai rusifikuojamas naikinant vokiečių palikimą. Žlugus SSRS, Kaliningrado sritis buvo labiausiai apginkluota Rusijos federacijos sritis ir labiausiai militarizuotas kraštas Europoje pagal gyventojų skaičių. Net 2 proc. krašto gyventojų buvo kariškiai. Vėliau daug karinės technikos buvo išgabenta, tačiau kaip žinome, paskutiniu metu Rusija vėl ėmė aktyviai militarizuoti kraštą. Beje, nuo 1950 m. ilgus metus Karaliaučiaus sritis buvo draudžiama zona užsieniečiams.

Foto: Vaidas Mikaitis

O kaip yra dabar? Dabar beveik nebedraudžiama (kai kur visgi draudžiama, apie tai dar pakalbėsime). Nepaisant įvairių bandymų pagyvinti krašto ekonomiką, Kaliningradas lieka stipriai militarizuotas ir pakankamai skurdus. Ir tikrai ne dėl užėjusios atsivėrimo pasauliui emocijos rusai nusprendė nemokamai įleisti į kraštą turistus. Kraštui reikia pinigų ir šįkart, matyt, nebeišėjo sugalvoti nieko gudriau nei atsiverti pasauliui.

Esu buvęs Karaliaučiuje prieš tris metus, kai miestas ruošėsi priimti pasaulio futbolo čempionato dalyvius. Šiandien vizualiai skirtumo tarp tų trijų metų beveik neįžvelgiau, bet tie kas lankėsi mieste prieš, tarkime, gerą dešimtmetį sako, kad per tą laiką iš nuskurusio baisuoklio Karaliaučius vėl tapo gražus ir šiuolaikiškas. Negali labai ginčytis, nes man šis miestas ir taip yra gražus, ypač likę vokiškieji kvartalai. Aišku, jie dabar gerokai aplamdyti, bet epizodiškai dar visai galima pasijusti kaip prieškario Rytprūsiuose.

Viename tokių namų ir išsisakiau nakvynę, kurios šeimininkas buvo plepus ir entuziastingai pasakojo kaip miestas išgražėjo ir tapo šiuolaikišku. O kaip su atlyginimais, paklausiau, ar irgi šiuolaikiški? Jo entuziazmas tada akivaizdžiai nuslopo ir gavau atsakymą, kad kol kas atlyginimai dar nekokie. Jis nuomoja butą, jam gerai, bet kitiems dar nelabai. Dar sakė, kad miestas dabar kaip niekada pilnas turistų – lietuviai, lenkai, vokiečiai, vardijo jis. Sutikčiau, kad gal ir kaip niekada, tačiau, kad pilnas, netvirtinčiau, nes per visą laiką mieste, mačiau tik keletą užsienietiškų automobilių numerių, nepaisant apkrauto pasienio ir informacijos apie didelius turistų srautus. Gal jie visi nusėda prie jūros, galvojau.

Šiame rajone radau lietuvių skverą. Jame stovi Liudviko Rėzos paminklas ir šeši suoleliai su Lietuvos miestų vardais. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Neringa prisidėjo prie Lietuvių skvero įrengimo. Nesakau, kad nebuvo malonu. Mieste yra ir Lietuvių Pylimo gatvė. Tas pylimas dar senais laikais saugojo vietinius nuo lietuvių išpuolių. Tiesa, jo niekada taip ir neprireikė, lietuviai niekada neatakavo Karaliaučiaus.

Foto: Vaidas Mikaitis

Malonu matyti ir jausti, kad nors ir gerokai pavėlavusi, miesto valdžia suprato, kad svečius ir investicijas labiau galima pritraukti ne viliojant trumpa sovietine istorija, o nors ir nebedideliu, tačiau vokiškuoju miesto palikimu. Ekskursijose ar miesto reklaminiuose bukletuose pabrėžiama didinga miesto vokiškoji istorija. Žinoma, toli gražu nepamirštant ir sovietų nuopelnų sekusių vėliau.
Karaliaučiaus gyventojai irgi neatsilieka, pavyzdžiui, miesto jaunimas miestą vadina tiesiog Kionigu.

Kalbama, kad vis daugiau Karaliaučiaus gyventojų nori miestui sugrąžinti buvusį pavadinimą. Suprantama – Karalių miestas skamba išdidžiau, nei butaforinio sovietų partinio šulo pavadinimas. Pats ne kartą mačiau ant kaliningradiečių automobilių numerių lėkštelių besipuikuojantį Kionigsbergo pavadinimą.

Nors turėjau savo automobilį, kažkiek važinėjau ir taksi, idant pabendrauti su vietiniais, ką aš labai mėgstu daryti kelionėse. Kalbus taksistas ne tik papasakojo apie miestą, bet kaip bebūtų keista, kritikavo savo šalies valdžią, kuri tik dabar suvokė, kad turistai, tai pinigai. Nelabai aš myliu Putiną, sakė jis. Jam nusispjauti ant paprastų žmonių skurdo, sakė jis. Buvau perspėtas nevartoti alkoholio viešoje vietoje, nes policininkai priekabūs, tai aš ir nevartojau.

Foto: Vaidas Mikaitis

Tiesos dėlei, privalau pasakyti, kad laikai, kai rusų pareigūnai prisikabinėjo prie užsieniečių ir stabdė automobilius su kitų šalių valstybiniai numeriais idant gautų kažkokios formos mokestį, Karaliaučiaus krašte jau praėjo. Nesakau, kas su jais reikia eiti į kontaktą, bet bent jau prie jūsų be reikalo kibti neturėtų.

Taksi paslaugos mieste nebrangios, galima važinėti kaip ponui ir vargo nematyti. Vairuoti mieste taip pat paprasta, tik vienos krypties gatvių yra gana daug, tai būkite budrūs. Parkavimas daug kur buvo nemokamas ir tai maloniai džiugino. Beveik visur jau galima atsiskaityti banko kortele, grynųjų beveik nebereikia.

Kalbant apie pramogas, tai viena geriausių yra plaukimas laiveliu Priegliaus upe. Jis trunka 45 minutes ir kainuoja apie 6 eurus. Laiveliai plaukia nuo Kanto salos arba Petro Didžiojo krantinės. Plaukdami išklausysite gido papasakojimą apie matomus vaizdus. Anot jo, visi supranta, kad sovietiniai daugiabučiai stovintys miesto centre bjauroja vaizdą, todėl sklando idėja juos modernizuoti taip, kad jie nors kiek atitiktų senovinį miesto stilių. Mintis neprasta, tačiau greičiausiai niekada nebus įgyvendinta, nes Rusijai visada buvo svarbiau skirti pinigus kitiems reikalams.

Foto: Vaidas Mikaitis

Iš gražesnių miesto centre likusių objektų yra žvejų miestelis ant Priegliaus kranto ir Karaliaučiaus katedra Kanto saloje. Iki karo Kanto sala buvo tankiai apstatyta, o dabar joje stovi vienintelė katedra, kurią po karo sovietai norėjo visiškai nugriauti, kaip fašistų simbolį. Tačiau tuokart susilaikė, o dar vėliau netgi atstatė susivokę. Katedroje yra palaidotas žymiausias visų laikų miesto pilietis, vokiečių filosofas Imanuelis Kantas. Katedra daug geriau atrodo iš išorės, nei iš vidaus.

Iš sovietinių įdomesnių Karaliaučiaus objektų žymiausias yra povandeninis laivas muziejus, į kurį galima įlipti ir susidaryti įspūdį kas yra povandeninis laivas.

Įdomi atrakcija yra muziejus – bunkeris. Tai buvęs vokiečių karinės vadovybės bunkeris, kuriame ji slėpėsi prieš pat rusams užimant Karaliaučių. Jame buvo pasirašytas ir miesto kapituliacijos aktas, kuriame Karaliaučiaus gynybos vadas Oto Lašas atidavė miestą į sovietų rankas. Už tai sovietai jį pamalonino – dešimtmetį aprodinėjo įdomiausius Sibiro objektus nemokamai.

Mano įsitikinimu, Karaliaučius yra labai gera savaitgalio atrakcija. Jei ketinate apsiriboti tik miestu, siūlau vykti viešuoju transportu– taip išvengsite ilgų eilių pasienyje.

Bet mes miestu neapsiribosime – keliausime jūros link ir pamatysime, kaip laikosi populiariausi krašto kurortai ir uždaras užsieniečiams, karinis Baltijsko miestas.