Gyvas miestas

Nelabai supratau kam tokiam nedideliam miestui reikalingi du oro uostai. Pasirodo reikalingi. Belfasto tarptautinis per metus aptarnauja daugiau nei 6 milijonus keleivių, o Džordžo Besto, kuris yra labiau vidinių Jungtinės Karalystės skrydžių aptarnautojas – apie 2,5 milijonų. Skaičiai yra tikrai dideli kaip tokiam mažam miestui ir pakankamai mažai šaliai.

Daug kur įprasta, kad nuo seno mieste veikia oro uostas ir miestui plečiantis, kiek tolėliau yra pastatomas naujas oro uostas, o senasis paliekamas aptarnauti kokius nors parodinius ar prabangius skrydžiams. Arba išvis uždaromas. Tai čia buvo atvirkščiai. Belfasto tarptautinis komercinius skrydžius pradėjo maždaug tuo metu kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, o Džordžo Besto oro uostas iki tol naudotas tik specialioms reikmėms, keleivius ėmėsi skraidinti tik 1983 metais.

Belfastas
Foto: Vaidas Mikaitis

Mes skridome į didesnį – Belfasto tarptautinį. Galiu pasakyti – seniai tokio oro uosto nebuvau matęs. Faktas, kad jis buvo atidarytas dar Stulginskiui einant prezidento pareigas čia matomas vizualiai. Nesakau, kad nuo tų laikų jis neremontuotas, bet jo dizainą greičiausiai beveik visą tą šimtą metų buvo stengiamasi išlaikyti kuo autentiškesnį, bent jau iš atvykimo pusės. Siauri laiptukai, siauri koridoriukai iškloti plytelėmis labiau asocijavosi ne su oro uostu, o su kokiu nors XIX. a. pramoninės Anglijos fabriku arba kokia nors prieškario laboratorija. Man šis oro uostas pasirodė unikalus ir labai patiko.

Iš oro uosto į miesto centrą reguliariai vyksta dviaukščiai autobusai. Kelionė trunka apie pusvalandį ir kainuoja 11 svarų. Nepigu, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva.

Nakvynę Belfaste išsirinkome ramiame nuosavų namų kvartale, nuo kurio iki miesto centro reikėjo vykti miesto autobusu arba eiti tris ketvirčius valandos. Važiavimo miesto autobusu bilieto kaina buvo apie du eurus. Irgi nepigu, bet juk ne į Albaniją atvykome.

Taika labai trapi

Iš pažiūros Belfastas atrodo labai gyvas, gražus ir taikus miestas. Gyvas ir gražus jis iš tikrųjų ir yra, tačiau dėl taikumo čia nėra taip paprasta. Taika lyg ir yra, bet žinant visai neseną miesto ir šalies istoriją, ta taika vis dar gali būti trapoka. Ypač dabar, kai tvyro didelė nežinomybė dėl Brexit.

Belfastas
Foto: Vaidas Mikaitis

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad neoficialiai Belfasto gyvenamieji rajonai vis dar skirstomi pagal religiją? Kad protestantai ir katalikai gyvena atskirai? Ir mokyklos yra atskiros. Ir vaikai daugiau vieni su kitais žaidžia kai jie yra to paties tikėjimo. Atrodo nerealu, tačiau mano pažįstama Belfasto BBC žurnalistė būtent taip ir pasakojo. Negali gi žmogus taip drastiškai meluoti vien dėl to, kad sudaryti aštresnį įspūdį.

Ir sunkiausia, anot jos, tiems žmonėms, kurie yra arba kitokio tikėjimo, arba išvis netikintys. Jie yra kaip ir daliniai įkaitai, nes norintys išsirinkti gyvenamą vietą, turi pasirinkti vienos ar kitos religijos rajoną. Dauguma tokių renkasi protestantiškus rajonus, nes protestantų tiesiog yra daugiau ir kaip supratau iš mano protestantiškosios draugės, jie yra kiek ramesni. Tuo tarpu katalikai yra aršesni ir labiau linkę į ekstremizmą. Ir būtent neaiškumas dėl BREXIT juos skatina vėl labiau kelti galvas ir svarstyti apie galimybę prisijungti prie Airijos valstybės. Būtent to probritiškai nusiteikę piliečiai labiausiai ir bijo. Ir bijo, kad nesugrįžtų į Belfastą laikai, kai būdavo nesaugu į gatvę išeiti.
Žinoma, atsiklausus kataliko greičiausiai išgirsčiau visiškai priešingą situacijos įvertinimą.

Belfastas
Foto: Vaidas Mikaitis

Mano jau minėta žurnalistė teigė, kad savo vaikams ji Šiaurės Airijoje ateities nemato ir jiems užaugus skatins juos išvykti. Geriausias variantas, jos manymu, yra Londonas. Bet jei net ir ne į jį, tai tiesiog bet kur, kad tik ne Belfaste. Ar tikrai bet kur, pasitikslinau, o jei jie pasirinks morališkai priešišką Dubliną? Ar ir tokiu atveju tai bus geresnis pasirinkimas nei likti gimtinėje. Susiraukė ji tada, pamenu, bet liko prie savo pozicijos, kad net ir Dublinas yra jau ne taip labai, bet visgi šiek tiek geriau nei Belfastas.

Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta civilizuotoje Vakarų Europos šalyje, na bet gi negali gi žurnalistė išsigalvoti tokių dalykų tiesiog dramos tikslais. Neetiška būtų.

Yra ką pamatyti

Po visų šių pasakojimų, vaikštant po Belfastą pradėjau stebėti situaciją ir gaudyti momentus, kurie liudytų nusakytą priešiškumą ar atskirtį. Labiau galbūt krito į akį prie kai kurių namų kabančios Airijos vėliavos - suprask čia turbūt gyvena katalikai. Didžiosios Britanijos vėliavų beveik nemačiau, turbūt protestantai galvoja, kad čia ir taip jų šalis, tai kam tas vėliavas kabinti. Mažesnioji pusė paprastai būna aktyvesnė.

Belfastas
Foto: Vaidas Mikaitis

Taip pat krito į akį suvenyrų parduotuvės. Bent jau kelios parduotuvės, kuriose lankiausi Belfasto centre buvo 100% proairiškos. Suvenyrai čia buvo išskirtinai airiški -su Airijos vėliavomis, penkialapiais dobilėliais ir kitais airiškais atributais. Tikrai atrodė, kad lankausi ne Didžiosios Britanijos dalyje, o Airijoje. Aš noriu įsigyti ne Airijos, o Šiaurės Airijos vėliavėlę, sakau. Kodėl pas jus jos nėra, paklausiau. Tai va, kad nėra, atsakė man ir pasiūlė eiti į kažkokį rajoną, kurio pavadinimo neįsiminiau. Ten lyg ir turėčiau tokią rasti. Keista buvo, kad man nepasakė, jog tokia vėliava išvis neegzistuoja, nes Šiaurės Airija naudoja Didžiosios Britanijos vėliavą ir jokios savos neturi. Nebent jie turėjo galvoje Alsterio vėliavą, kuri buvo naudojama anksčiau. Susidarė įspūdis, jog katalikiški proairiškai nusiteikę piliečiai yra aktyvesni ir labiau susitelkę, nei probritiški šiaurės airiai.

Kaip ten bebūtų, kol kas visi šie reikalai yra, kad ir nelabai giliai, bet turisto akimis žiūrint, vis dar po vandeniu ir savaitgaliui atvykęs svečias kažkokio diskomforto Belfaste nepajus. Atvirkščiai, kol kas tai yra labai gyvas ir saugus miestas.

Gyvas, nes miesto centre airiškos aludės yra ant kiekvieno kampo. Vienos jos pavadinimas man išimtinai įstrigo – „Girtas ožys“. Jose jau nuo šeštadienio popietės prasideda aktyvus ir girtas gyvenimas, kuriame dalyvauja ne tik jauni kaip mūsuose, bet ir pagyvenę žmonės, kurie garsiai rėkauja, linksminasi ir švenčia. Visur važinėja velobarai, kuriuos mina girti mergvakarių ar bernvakarių dalyviai. Trumpai tariant, nuo pat šeštadienio vidurdienio Belfasto centras ima panašėti į visuotinį vakarėlį. Alkoholis čia brangus, tarkim, bokalas alaus kainuoja apie 5 eurus, bet negi gaila dėl geros nuotaikos.

Kalbant apie žymiausias miesto vietas, tai tokia vieta Belfaste greičiausiai bus „Titaniko“ muziejus. Jis čia įrengtas, nes būtent Belfasto laivų statykloje buvo pastatytas garsusis laivas. Muziejuje yra viskas ką galima sužinoti apie šį tragiško likimo milžiną. Įėjimas kainuoja 22 svarus, o perkant internetu, berods – 19 svarų. Paties „Titaniko“, žinoma, ten nėra, jis yra nuskendęs, tačiau yra didžiulė aikštė, kurioje yra nubrėžti šio laivo kontūrai. Nuo šios aikštės „Titanikas“ ir buvo nuleistas į vandenį.

Šalia stovi originalus „SS Nomadic“ laivas. Jis buvo statytas tos pačios įmonės, kuri pastatė „Titaniką“ ir buvo naudojamas keleiviams į „Titaniką“ gabenti. Dabar jis naudojamas kaip muziejus, kuriame galima vaikščioti ir įsivaizduoti, kad esi „Titaniko“ keleivis. Žinant kuo tiems keleiviams viskas baigėsi, tą įsivaizduoti gal ir ne visiems būtų malonu, bet pasirinkimo neatimsi.

O kalbant bendrai, man visas Belfastas pasirodė kaip savotiškas muziejus, ypač žinant jo istoriją. Savaitgaliui jis yra puiki kryptis atitrūkimui nuo kasdienybės ir susipažinimui su vietinių barų kultūra.