Niekada nebuvau didelis kelionių po Didžiąją Britaniją mėgėjas. Ji man visada atrodė nuobodoka, skirta tik emigrantams. Prie viso to dar ir brangi. Bet ko tik nepadarysi iš kelionių bado ir laikui bėgant nejučia apkeliavau Angliją, Velsą ir Škotiją. Tai labiausiai lėmė ne begalinis noras pamatyti būtent tuos kraštus, o noras kur nors nuskristi ir būtent į Jungtinę Karalystę nuolat pasitaikantys pigūs bilietai. Nepastebimai tapau nemėgstamos šalies ekspertu ir pamačiau, kad ta nemėgstama šalis po truputį ėmė patikti. Tiesa, ji vis tiek yra labai brangi keliautojui. Nebe taip kaip anksčiau, nes Lietuvoje kainos kyla sparčiau nei ten, o kai kurios prekės čia apskritai brangesnės, tačiau bendras kainų skirtumas, žinoma, vis tiek lieka akivaizdus.
Su kelionės planu į Šiaurės Airiją viskas prasidėjo taip pat – bilietų po 10 eurų pirkimu ir mintimi, kad jei tingėsiu – neskrisiu. Vis dėlto pradėjus domėtis šalimi, susidomėjimas ja vis augo, mintis neskristi darėsi vis tolimesnė ir atvirkščiai – kilo viena už kitą įdomesnių idėjų, ką galima nuveikti Belfaste ir jo apylinkėse. Prie to prisidėjo ir faktas, kad Šiaurės Airija yra ne tik įspūdingos gamtos šalis, bet ir tai, kad jos geografinė ir politinė situacija yra neeilinė, besiskirianti nuo pagrindinės Jungtinės Karalystės žemės su ramiąja Anglija, nuolat besimaivančia Škotija ir amžinai snaudžiančiu Velsu. Šiaurės Airija istoriškai ir kultūriškai yra iš kito kurpalio siūta, kuris ir dabar lemia jos šiek tiek kitokią poziciją.
Pirmiausia, Šiaurės Airija yra kitoje saloje nei kitos trys Jungtinės Karalystės teritorijos. Ji yra toje pačioje saloje kaip ir Airijos valstybė. Taip atsitiko, nes neatmenamais laikais anglai Airijos salos šiaurėje kolonizavo protestantus atvykėlius iš Škotijos bei Anglijos, taip ilgiems metams užprogramuodami konfliktą saloje, kurioje nuo seno dominavo katalikai. Nelabai gerai tie atvykėliai sutarė su vietiniais, kol galiausiai Airija ir Šiaurės Airija buvo atskirtos valstybės siena, nes pastaroji tapo Didžiosios Britanijos dalimi Airijos saloje.
Netapo visiškai ramu ir vėliau. Šiaurės Airijoje vis įsipliekdavo konfliktai tarp katalikų mažumos ir protestantų daugumos, kartais pereinančių į atvirą agresiją ir terorizmą. 1968 m. netgi buvo paleistas vietinis parlamentas, kuris nebesusitvarkė su saugumo situacija ir įvestas tiesioginis valdymas iš Londono. Jis truko apie trisdešimt metų per kurį buvo visko, o Šiaurės Airijos sostinė Belfastas per tą laiką užsitarnavo nesaugaus ir neramaus miesto reputaciją. Miesto, kuriame buvo ypatingai didelė tikimybė atsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje ir tapti religinių konfliktų auka.
„O pas jus Lietuvoje nėra nesutarimų religinių pagrindu?“ - paklausė manęs pažįstama BBC žurnalistė dirbanti BBC būstinėje Belfaste. „Pas mus išvis nėra jokių nesutarimų, jokiu pagrindu“, - pasakiau – „Anksčiau, gal „Žalgiris“ su „Lietuvos rytu“ konfliktavo, bet dabar ir to nebėra“, - pridūriau ir pasijaučiau kaltas, kad nuobodžioje šalyje gyvename. Na, nebent girti „marozai“ su BMW troleibusų stoteles periodiškai pašienauja ar Jurbarko paaugliai užneršia per pilnatį, bet kam nepasitaiko. Nors lietuviai save laiko labai religingais nesu girdėjęs, kad pas mus kažkas būtų persekiojamas religiniu pagrindu. Arba mes labai tolerantiški, arba ne tokie religingi kaip skelbiamės.
Iš kur ta BBC žurnalistė, paklausite jūs? Ne, nesu aš kažkoks įtakingų pažinčių turintis ir asmeniškai nepažįstu nieko iš BBC. Taip jau išpuolė, kad mūsų per „Airbnb“ sistemą rasta nakvynė Belfaste išpuolė būtent šios žurnalistės šeimos namuose, kuri prie savo žurnalistinės veiklos užsiiminėja ir kambarių nuoma. Tai buvo atsitiktinė, bet labai įdomi pažintis, nes juk žurnalistai visko labai daug žino, neretai yra plepūs ir kartais duoda tokios informacijos, kurios nesužinosi iš niekur kitur. O man juk tik to ir reikia. Kamantinėjau aš ją apie Šiaurės Airiją, o ji pasakojo, pasakojo... Taigi, šis mano pasakojimas apie situaciją Šiaurės Airijoje pasiremtas ne mano išgalvojimais ir netgi ne google, o jau minėtos žurnalistės pasakojimu apie savo šalį.
Po įvesto tiesioginio valdymo iš Londono situacija nenusiramino, o dar bent 30 metų buvo labai įtempta. Didžiajai Britanijai prijaučiantys protestantai nuolat kovojo su vietiniais katalikais. Jiems padėjo organizacija IRA (Airių Respublikonų Armija) prijaučianti katalikams, besipriešinanti Šiaurės Airijos atskėlimui nuo Airijos valstybės. Šalyje buvo nuolat vykdomi teroro aktai, Belfaste ir kituose miestuose aidėjo šūviai ir šis civilizuotos Europos kampelis buvo laikomas ne kokia vieta.
Skaičiuojama, kad per 30 metų nuo 1968 m. iki 1998 m. dėl nuolatinių neramumų gyvybes prarado daugiau nei trys šimtai policininkų, septyni šimtai kareivių ir beveik du tūkstančiai civilių. Konfliktas išsiplėtė už Šiaurės Airijos ribų ir pasiekė net Londoną. Vyresni žmonės dar prisimena 1985 m. vykusį pasikėsinimą į britų premjerę M. Tečer Braitono mieste, Anglijoje.
Galiausiai situacija kiek aprimo ir 1998 m. tarp Didžiosios Britanijos, Airijos respublikos, karinių grupuočių bei vietinių aktyvistų buvo pasirašyta daugiašalė taikos sutartis, įpareigojanti visas puses nutraukti bet kokį smurtą. Ji vadinama Belfasto arba Didžiojo Penktadienio sutartimi. Žinoma, sutartys yra viena, o tai kaip jos vykdomos – visiškai kita. Turim šių dienų gyvą Ukrainos pavyzdį, kaip yra nesilaikoma susitarimų. Tačiau kaip jau minėjau, Šiaurės Airija yra civilizuota Europa, kurioje sutartys yra gerbiamos, tad po šios sutarties pasirašymo smurto lygis provincijoje beveik išnyko nors prireikė dar kelių metų situacijai visiškai stabilizuoti.
Žurnalistė pasakojo, kad jai ir jos artimiesiems tie laikai buvo tokie nemalonūs, kad net dabar kartais pabunda iš miego susapnavusi juos. Ir nors šiandien viskas yra absoliučiai kitaip, anot mūsų draugės, nerimas vėl kyla. Kodėl? Tuoj pasakysiu.
Kalbu, žinoma, apie situaciją dėl BREXIT. Visi žino, kad viena didesnių BREXIT‘o problemų yra būtent Šiaurės Airijos situacija, nes Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES, Airijos salą vėl turės perkirsti reali valstybės siena, kuri bus išorinė ES siena. Niekas tos sienos nenori, bet ji kaip ir turi būti. Situacija labai komplikuota ir panašu, kad dar nepajudėjusi iš mirties taško.
Verta nepamiršti, kad pati Šiaurės Airija balsavo už pasilikimą bendrijoje. Nežinau, kaip čia viskas baigsis, bet anot žurnalistės, dabar liaudyje jaučiamas nerimas, kad pasinaudojus chaosu negrįžtų terorizmo laikai, nes iš buvusių karinių organizacijų vėl jaučiama karinga retorika. Ypač baiminamasi agresyvių katalikų bendruomenių, kurios yra vieningesnės ir glaudžiais ryšiais susijusios su katalikiška Airija, neturinčia nieko prieš Šiaurės Airijos susigražinimą į savo sudėtį, suaktyvėjimo.
Klausiau aš jos ir realiai nenorėjau tikėti tuo ką girdžiu. Juk kalbame ne apie kokius laukinius rytus ar neramias buvusias sovietines teritorijas. Mes kalbame apie turtingą ir civilizuotą ES, kur galvojau, tokie dalykai kaip religiniai nesutarimai jau seniai užkasti ir pamiršti kaip kokie raupai. Visgi panašu, kad šiaurės airiams ilgai trukusi anarchija šalyje vis dar glūdi netolimoje atmintyje.
Tačiau bent jau šiomis dienomis nieko baisaus nevyksta. Dabar Belfaste ir visoje Šiaurės Airijoje yra tiek pat saugu kiek ir kitur Didžioje Britanijoje. Negana to, per visus tuos neramumų metus praradusi daugybę potencialių turistų, Šiaurės Airija tarsi bandydama kompensuoti iš turizmo negautas pajamas, labai stengiasi vilioti turistus dabar.
Pabūkime tais turistais ir sužinokime kaip Šiaurės Airija gyvena šiandien. Kaip mums sekėsi keliauti šalyje ir ką dar vietiniai kalba apie įvykius – kitoje pasakojimo dalyje.
