Įspūdžiais puslapio „Žygio Kelionės“ autorius pasidalijo su DELFI skaitytojais.
„Oho, kokią prabangią kryptį pasirinkai atostogoms“, – sakė man draugas iš Italijos Davidas, kai papasakojau, jog balandžio pabaigoje su dar 6 žmonių kompanija vyksiu į Portofino regioną. Jis pridūrė, kad čia esą atostogauja tik labai turtingi vietiniai.
Ką gi, bus įdomu sužinoti, kuo šis regionas toks ypatingas – taip pamaniau prieš trumpas atostogas Italijoje.
Iš Vilniaus nusprendėme į Santa Margherita Ligure kurortą vykti lėktuvu, o paskui kelionę tęsti automobiliu. Skridome į Milaną tiesiogiai (net kelios kompanijos iš Vilniaus ir Kauno siūlo tiesioginius reisus į šį miestą). Dvi su puse valandos ir už nedidelę pinigų sumą pasiekėme Italiją.
Iš anksto buvome užsisakę du nedidelius miesto visureigius. Gerai paieškojęs radau itin gerą kainą už automobilių nuomą. Metų senumo „Renault Captur“ bei kelių metų senumo „Opel Crossland“ už 7 dienas mums atsiėjo vos 125 eurus. Arba mažiau nei 10 eurų už parą už vieną transporto priemonę.
Tačiau čia susidūrėme su pirmaisiais netikėtumais. Tik bazinį draudimą įskaičiavę italų kompanijos atstovai primygtinai rekomendavo įsigyti maksimalų transporto priemonės draudimo polisą.
„Gali sugesti net variklis. Čia žmonės labai prastai vairuoja. Jums bus šakės“, – atsiimant paruoštą automobilį mus gąsdino nuomos punkto darbuotojas. Vėliau vyras žodžiu įvardijo sumą, kurią reikalavo sumokėti už draudimą – 186 eurai savaitei už vieną automobilį. Arba trigubai daugiau nei pati automobilio nuomos kaina.
Kad viskas atrodytų dar dramatiškiau, jis tą sumą dideliais skaitmenimis užrašė ant balto popieriaus lapo ir apibraukė vis gąsdindamas, kad turėsime daug problemų, jei nesidrausime.
Be to, vyras informavo, kad už vieno automobilio nuomą privalo nuo vairuotojo kreditinės kortelės nuskaičiuoti 1200 eurų depozitinį mokestį bei 143 eurų sumą, jei automobilį pristatytume tuščiu kuro baku.
„Automobilį atiduodu su pilnu baku, o jūs gražinkite irgi pripildytą. Kitaip jus bausime ir nuskaičiuosime pusantro šimto eurų“, – toliau gąsdinimus bėrė italas.
Ar draustis maksimaliu ir brangiausiu draudimo polisu, ar baziniu, o gal draudimu dėl vairavimo svečioje šalyje pasirūpinti Lietuvoje (yra viena kompanija mūsų šalyje, kuri siūlo tokią paslaugą), palieku spręsti kiekvienam.
Nuo Milano oro uosto iki mūsų kurorto automobiliu – 3 valandos kelio. Kadangi Italijoje nusileidome prieš vidurnaktį, teko vairuoti naktį. Bet tai nebuvo problema, nes mokami keliai Italijoje puikūs.
Už 3 valandų kelionę mokamais keliais sumokėjome 22 eurus. Beje, pakeliui pravažiavome vos kelias degalines, tad jei užsimanysite į tualetą, nusipirkti vandens ar maisto, pasirūpinkite viskuo dar oro uoste.
Didžiausi nuotykiai, pralinksminę ir nustebinę visą mūsų grupę, nutiko pasiekus vilą, kurią išsinuomojome. 3 miegamųjų vila mums atsiėjo po maždaug 300 eurų už parą 7 keliautojams. Nors vilos interjeras ir nebuvo įspūdingas, tačiau viską atpirko pasakiškas vaizdas, kuriuo gerėjomės per langą kiekvieną dieną.
Mus viloje pasitiko vietinis, kuris ją prižiūri.
„Pagaliau atvykote. Tik nepalikite automobilio čia, nes bus bauda“, – tokiais žodžiais pasisveikino maždaug 30 metų Mimo. Ir žodį „bauda“ iš jo lūpų dar girdėjome mažiausiai 30 kartų.
Išskirtinis Italijos Portofino regionas turi daug draudimų. Vienus sugalvojo valdžia, kitus – apartamentų ar viešbučių savininkai.
„Atidžiai perskaitykite atliekų rūšiavimo politiką mūsų viloje. Tik tam tikromis dienomis ir tam tikru metu turite teisę išnešti šiukšles iš vilos. Jei nesilaikysite taisyklių, skirsime mažiausiai 30 eurų baudą.
„Rudoji šiukšlių dėžė skirta tik organinėms atliekoms. Jomis iš vilos galite atsikratyti tik trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais, nuo 20 valandos vakaro iki 8 ryto“, – taisykles bėrė viloje dirbantis vyrukas.
„Plastiką iš vilos galite išnešti tik antradieniais. Popierių bei tetrapakus – ketvirtadieniais. O dėl stiklo yra dar viena taisyklė. Jį turite patys išmesti į kalno papėdėje (maždaug 3 minutės pėsčiomis) esantį miesto konteinerį. Jei nesilaikysite šių taisyklių, mes skirsime jums baudą“, – kartojo vilos prižiūrėtojas.
Buvo ir daugiau draudimų, kurių turėjome paisyti. Išvykstant savo maisto likučių negalime palikti šaldytuve, virtuvė turi blizgėti švara, nes kitu atveju, suprantama, turėsime mokėti baudą.
„Be to, nepamirškite, kad prie baseino negalite nei valgyti maisto, nei gerti gėrimų“, – išvykdamas iš vilos ir palinkėdamas pasakė vyrukas, o mums nuo draudimų sukosi galva.
Kadangi atvykome automobiliais, mums buvo svarbus ir automobilio stovėjimo klausimas. Čia taip pat galiojo tam tikros taisyklės. Tik kelios gatvelės ant kalno, kurioje yra mūsų vila, buvo tinkamos pastatyti automobilius.
Beje, visos gatvelės čia labai siauros, tad kartais prasilenkti dviem automobiliams nėra galimybės. Transporto priemonės turėjo būti parkuojamos kairėje pusėje ir maksimaliai prispaustos prie sienos. Todėl pastačius mašiną, išlipti reikėdavo pro kitą pusę. Ši atrakcija nuolat mus linksmino.
Eismas šioje kurortiniais miesteliais nusėtoje vietovėje nėra labai intensyvus, bet dėl siaurų gatvių dažnai tekdavo pastovėti kamščiuose. Vietiniai dažniau nei automobiliais naudojasi motoroleriais, kuriais skrajoja po gatves itin greitai.
Per kelių dienų viešnagę šiame Italijos regione aplankėme ne vieną kurortinį miestelį, kurie žavėjo savo vaizdais. Ne veltui savo prabangius rūmus čia turi pats Silvio Berlusconi.
Vienos dienos išvyką susiorganizavome į Italijos Genujos miestą. Čia kruiziniais laivais atvyksta daug turistų. Bet susidūrėme su juoką keliančią problema. Neradome, kur suvalgyti picos. ITALIJOJE! Teko ilgai pasivaikščioti po miesto centrą, kol atradome vieną vietą, kuri išdidžiai skelbė: čia tikriausios regiono picos. Vos kelis staliukus turinčioje užeigoje netrukus buvome nemaloniai nustebinti.
„Atsiprašome, šiandien picos jau baigėsi, jūsų pavalgydinti negalėsime“, – pranešė picerijos savininkas, o mes nuleidę galvas išėjome ieškoti kitos vietos savo pietums.
Tokią radome. Tiesa, valgėme ne itališkus gardėsius. Maistas kainavo nedaug: karštieji patiekalai atsiėjo po 6-8 eurus už porciją. Miela darbuotoja puikiai kalbėjo angliškai, buvo rūpestinga ir atidi, tačiau pranešė mus nustebinusią naujieną: kavinėje tualeto nėra. Tad jei prispyrė reikalas ar tiesiog norite nusiplauti rankas, to padaryti nepavyks.
Pasirodo, dauguma nedidelių Italijos kavinaičių tualeto neturi. Tad jo teks paieškoti didesnėje užeigoje ar restorane.
Beje, daugelis maitinimo įstaigų nuo 14:30 iki 19 valandos užsidaro vadinamai siestai. Tad jei planuojate savo pietų laiką, atsižvelkite į tai.
Dar šiek tiek informacijos apie mūsų išlaidas. Kadangi gyvenome didelėje viloje ir turėjome savo virtuvę, stengėmės bent pusryčius pasigaminti namuose. Porą kartų ruošėme maistą ir vakarienei.
Antrąją kelionės dieną nuvykome į vietinį prekybos centrą ir visai savaitei užsipirkome maisto bei gėrimų. Mėsytės, žuvys, jūrų gėrybės, duonos ir pieno produktai, vaisiai ir daržovės bei gėrimai 7 žmonių kompanijai atsiėjo po 45 eurus už savaitę. Tokiu būdu ne tik valgėme naminį maistą, bet ir sutaupėme pinigų, kuriuos skyrėme pramogoms bei regiono pažinimui.
Tiesa, kai ruošiausi šiai kelionei, radau nedaug informacijos, ką galima ir verta pamatyti regione. Užsienio ekspertai tiesiog pataria: „Užlipkite ant kalno, grožėkitės akį džiuginančiais vaizdais, paragaukite tik šiame regione esančio vyno, lazanijos ir, žinoma, itališkų ledų. To pakaks, kad pamiltumėte šį kraštą.“
Besibaigiant šiai kelionei galiu pritarti šioms rekomendacijoms. Nepaisant draudimų ir galimų baudų, čia atvykti tikrai verta. Belieka į viską žiūrėti paprastai ir linksmai.
Daugiau apie Žygimanto Baryso keliones galite sužinoti ar dėl jų planavimo jam parašyti Feisbuke arba Instragrame.
