Įspūdžiai iš Atėnų būtų buvę blankūs, jei ne šiltokas, nors ir lietingas oras bei ką tik pradėję žydėti jazminai. Jų aromatas važinėjant apžvalginio autobuso antrame atvirame aukšte tiesiog varė iš proto, jautėmės lyg kvepalų parduotuvės gartraukyje.
Tačiau būtent šių palaimingų akimirkų teko palaukti. Balandžio pradžioje vidury darbo dienos atskridus į Atėnus, jau pačiame centre laukė nesuvokiami transporto kamščiai, azijietiška netvarka, apgriuvę kioskai.
Beveik ant kiekvieno pastato išpiešti „grafičiai“ ir tiesiog gatvėje iš nešvarių skudurų bei kartono gabalų padarytuose gultuose miegantys benamiai.
Vyko eilinės demonstracijos, policija mitinguotojus vaikė ašarinėmis dujomis, kurių paragauti teko ir mums. Pakalbinus bare maloniai mus aptarnavusią lenkaitę, ši paaiškino, kad tai ne per geriausios reputacijos Atėnų dalies kasdienybė. Vakarieniaujant graužė akis ir gerklę, tad šiuos nemalonius pojūčius stengėmės nuplauti baltu graikišku gėrimu.
Todėl pirmas patarimas – net dienos metu itin atsargiai leistis į nuošalesnius rajonus. Koją žengus ne į tą pusę, atsiduri vos ne Libijoje ar Sirijoje. Pirmas požymis, kad pataikei į keistą kvartalą – šarvuoti policijos autobusiukai bei begalė šiukšlių.
Antras patarimas – iššniukštinėkite Akropolį ir jo apylinkes. Beje, bilietas į Akropolį kainuoja 20 eurų, o iki balandžio 1 dienos dar galima buvo tikėtis solidžių nuolaidų. Pajusti Atėnų vertybinį pagrindą taip pat sunku. Taip, taip Antikos ir civilizacijos lopšys, o kas toliau? Keletas kvartalų aplink Akropolio muziejų primena Romą, pats Akropolis lyg Atėnų vizitinė kortelė, nedidelės gatvelės su šimtais parduotuvėlių tarsi Paryžiaus Monmartro kopija, o uosto teritorija lyg Barselonos priemiestis Barseloneta. Tad kur tu esi – velniai žino.
Kaip nebūtų paradoksalu žvelgiant iš Aeginos salos į Atėnus atrodo, kad tai Islandija. Dulksna lyg pienas buvo užklojęs Atėnus.
Trečias patarimas – būtinai nuvykite į salas. Ir visiškai nebūtina keltais bei turistiniais autobusais, atitinkamai už 89 ar 113 eurų, perlėkti visas tris per vieną dieną. Žalia metro linija už 1,4 euro galima pasiekti jūrų uostą, o iš ten už 17 eurų (bilietas pirmyn ir atgal) patogiu keltu persikelti, pavyzdžiui, į Aeginą, kur gyvenimo tempas, palyginti su Atėnais, nulinis.
Užėję į vietinę užeigą, iš karto pastebime, kad už staliukų susėdę pagyvenę salos gyventojai audringai aptarinėja naujienas, skanauja žuvies patiekalus ir saikingai vaišinasi vietinės gamybos alkoholiu. Būtinai aplankykite vietinį žuvies turgų, kur darbo dienos pabaigoje katės rengia puotą iš prekių likučių. Kartais ir koks išsigandęs šunėkas prabėga.
Ketvirtas patarimas – sulaukę nebylaus vietinio gyventojo klausimo, iš kurios šalies atvykote, paminėkite Jasikevičių ir „Žalgirį“. Kai kas dar ir Sabonį atsimena. Ilgas triukšmas graikų kalba garantuotas, būsite priversti išlenkti taurelę vietinio gėrimo.
Penktas patarimas – venkite bet kokių užeigų turistiniuose takuose ir iš anksto pasidomėkite valgių bei gėrimų kainomis, kitaip mokėsite trigubai. Vidury gyvenamojo rajono 35 cm. skersmens dubuo graikiškų salotų ir pakenčiamo vyno taurė kainuos 7 eurus.
Šeštas pastebėjimas – vis dėlto į Atėnus keliaukite bent iki Joninių ar jau po Žolinių. Vidurvasarį jausitės kaip spragėsis. Tai didmiestis ir, priešingai nei atostogaudami Kretoje ar Kose, bet kurią akimirką į Viduržiemio jūrą neįšoksite. Beje, būtent ankstyvą pavasarį ar rudenį už dvivietį viešbučio kambarį, kad ir „Solomou“ viešbutyje, kurį valdo ir aptarnauja vienos šeimos nariai, mokėsi 45 eurus, įskaitant ir puikius pusryčius. Viešbutis bus 10 min. nuo metro stoties.
Septinta – prieš važiuodami pasiskaitykite, ką verta apžiūrėti. Gidų samdyti nesame įpratę, istorinių žinių stinga, todėl civilizacijose lengva susipainioti. Beje, trumpa Atėnų istorija puikiai išguldyta Istorijos muziejumi paverstame senajame parlamente. Įėjimas tekainuoja 3 eurus, pensininkams ir mokiniams per pusę pigiau. Pati ekspozicija gana nuosekli.
Tad nenuostabu, kad kol kas 4 reisai per savaitę iš Vilniaus, o tai apie 750 keleivių, būna užpildyti.
Graikiškos salotos, pigus vynas ar alus bei nuotrauka iš Akropolio – tai tie koziriai, kurie lietuvaičius paperka, o kur dar iš kojų kertantis jazminų aromatas ir nuolat vaisius brandinantys apelsinmedžiai.
Kiek kitos nuomonės šių reisų ilgalaike sėkme yra kelionių agentūros „Tedo“ vadovas Tadas Kertenis. „Atėnai, tai ne Roma ar Paryžius. Jie nėra išreklamuoti. Lietuviai žino tik Akropolį, reiktų aktyvesnių abipusių marketinginių pastangų“, - sakė ekspertas.
