Jokūbo kelio istorija
Pirmą kartą apie Šv. Jokūbo kelią sužinojome perskaitę žymios keliautojos Kristinos Stalnionytės knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Pirmuosiuose knygos puslapiuose autorė pasakoja legendą, kaip po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo apaštalai metė burtus kur kuriam lemta skleisti mokytojo išmintį. Jokūbui teko Iberijos pusiasalis.
Dabartinės Ispanijos teritorijoje Jokūbas statė bažnyčias ir mokė krikščionis. Kaip bebūtų, matyt ne veltui sakoma, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Kilniam tikslui paaukojęs keturiasdešimt savo gyvenimo metų, apaštalas Jokūbas nutarė grįžti į gimtinę. Tuo metu kraštą valdęs Erodas Egripa nenudžiugo išgirdęs apie Jokūbo pasirodymą ir įsakė jam nukirsti galvą.
Pasak legendos, keli Jokūbo mokinai parplukdė mokytojo kūną į Galiciją ir palaidojo Libredono kalno papėdėje. Šimtmečiams bėgant šis įvykis pasimiršo ir tik IX a. pradžioje atsiskyrėlis Pelagijus atrado kapą, kuriame ilsėjosi Šv. Jokūbo palaikai. Kiek vėliau toje vietoje įsikūręs Santjago de Kompostelos miestas piligrimus kaip magnetas traukia daugiau nei tūkstantį metų.
Populiariausi Jokūbo kelio maršrutai
Renkantis žygio maršrutą gali susisukti galva. Nepaisant visų alternatyvų ir galimų kombinacijų, populiariausi maršrutai yra keturi: Senasis, Šiaurinis, Portugalų ir Prancūzų. Pastarasis piligrimų vertinamas bene labiausiai. Prancūzų kelio vardą maršrutas užsitarnavo dėl labai paprastos priežasties: prasideda Prancūzijos teritorijoje įsikūrusiame Saint Jean Pied de Porto miestelyje.
Oficialiais duomenimis, pilnas Prancūzų kelias per visą Ispanijos šiaurę driekiasi daugiau nei 800 kilometrų. Mūsų atveju, atitinkamai susiklosčius aplinkybėms, nuotykiui buvo lemta prasidėti Pamplonoje. Dėl šios priežasties, taip ir neteko išvysti Pirėnų kalnų. Santjago de Kompostelos piligrimų centro skaičiavimais, žygį pradedantiems Pamplonos mieste, tenka įveikti 729 km atstumą.
Pamplona: kelio pradžia
Pamplona (bask. Iruñea, Iruña) – miestas Ispanijoje, Navaroje, 407 km nuo Madrido. Manoma, kad Pamplonos miestą – tvirtovę įkūrė romėnų generolas Pompėjus. Nuo IX iki XII amžiaus navarų valstybė buvo žinoma kaip Pamplonos karalystė. Šiais laikais Pamplona geriausiai žinoma dėl kasmetinio „Bėgimo nuo bulių“ festivalio.
Kai kurie sako, kad bėgimas nuo bulių yra pats pavojingiausias nuotykis, kurį galima patirti Ispanijoje. Nepaisant to, šimtai žmonių tai daro kiekvienais metais. Bėgime nuo bulių dalyvauti gali kiekvienas pilnametis ir geros fizinės būklės asmuo. Festivalio metu į Pamploną atvyksta šimtai tūkstančių turistų.
Tradicija gimė prieš kelis šimtus metų, kai ūkininkai turėjo surasti būdą, kaip įtūžusius bulius privilioti iš tvartų į koridos ringą. Jaunuoliai apsirišdavo raudona skara ir atlikdavo masalo funkciją. Nuo senų laikų yra įprasta, kad pirmasis signalas skelbia startą bėgikams, o antrasis – bulių paleidimą.
Pagrindinis bėgikų tikslas – kuo ilgiau bėgti priekyje bulių ir išlikti gyviems. Visa trasa dažniausiai būna vos 826 metrų ilgio. Buliai bėga žaibiškai, todėl tai dažniausiai trunka vos 15 sekundžių. Kasmet festivalio metu sužeidžiami apie 300 žmonių. Oficialiais duomenimis, nuo 1910 m. patyrę bulių įniršį, žuvo 15 žmonių. Laimei, į Pamploną atvykome ne nuo įniršusių bulių bėgti, o užsiimti kur kas taikesne veikla.
Oficialiai piligrimai
Autobusu iš Madrido į Pamploną atvykome pirmą valandą nakties. Aplinkybių prispausti, palapinę išskleidėme vienintelėje netoliese buvusioje tinkamoje vietoje – didžiuliame miesto parke prie „Murallas de Pamplona“ gynybinio forto. Neilgai teko pailsėti, nes 5 valandą ryto pažadino stiprus šaltukas.
Pirmas darbas – įsigyti taip vadinamus piligrimų pasus (ispn. Credential). Šie pasai reikalingi, kaip įrodymas, kad keliautojas Santiago kelią įveikė pėsčiomis, raitas ar dviračiu. Piligrimų nakvynės namuose, bažnyčiose ir pakelės užeigose renkami tam tikri antspaudai. Galų gale, atvykus į Santjago de Kompostelą, pasas būna pilnas. Pateikus jį piligrimų centre, išduodamas piligrimo diplomas (ispn. compostela) ir atstumo sertifikatas.
Pasistiprinę turgelyje įsigytais kvapniais ir sultingais apelsinais, pasukome Pamplonos katedros link. Būtent ten žygį Pamplonoje pradedantys nuotykių ieškotojai gali įsigyti piligrimų pasus. Neradę už jų išdavimą atsakingo asmens, įsigijome greta įsikūrusioje aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvėlėje „Caminoteca“. Naujutėlaičiuose pasuose buvo įspausti pirmieji antspaudai ir oficialiai tapome piligrimais.
Egzistuoja keli žygeivių tipai
Einantiems Jokūbo keliu – pasiklysti sunku. Maršrutas pažymėtas geltonomis rodyklėmis ir kriauklės simboliais. Dauguma žygeivių per dieną įveikia 24-26 km. Kulniuojant tokiu tempu, visą Prancūzų kelio maršrutą įveikti galima maždaug per mėnesį.
Svarbu pabrėžti, kad žodis piligrimas dažniausiai vartojamas kalbant apie asmenį, išsiruošusį į piligriminę kelionę, siekiant aplankyti kokią nors šventą vietą. Paskata piligriminei kelionei gali būti siekis gauti nuodėmių atleidimą, įžado vykdymas, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos. Kaip bebūtų, Šv. Jokūbo kelyje piligrimais priimta vadinti ir tuos žygeivius, kurie į kelionę leidžiasi ne religiniais sumetimais, o turistiniais, sporto ar kitais tikslais bei tuos, kurių varomoji jėga – nepasotinamas smalsumas žinioms, kurių vien skaitydamas knygas nepasisemsi.
Egzistuoja platus žygeivių tikslų spektras. Nuo keliautojo tikslų priklauso jo kasdienė dienotvarkė: kėlimosi ir žygio pradžios valanda, žygiavimo tempas, kiekvieną dieną tam skiriamas laikas ir kiti dalykai. Kai kurie renkasi kelyje užtrukti ilgiau, bet aplanko visas žymiausias architektūrinio paveldo vietas, skiria laiko pažintims su kitais piligrimais ir nepraleidžia progų paskanauti gardžių patiekalų jaukiose vietos užkandinėse. Kiti tuo metu, laikydamiesi griežto grafiko, lekia it akis išdegę, į šalis be reikalo nesidairydami.
Pirmoji pažintis su albergėmis
Skirtingi žygeivių tikslai, įpročiai ir biudžetas daro didelę įtaką reikalingos mantos kiekiui. Nuo seno egzistuoja supaprastinta rekomenduojamo kuprinės svorio apskaičiavimo formulė: manta neturėtų viršyti 10 proc. žmogaus kūno svorio. Nusprendę žygio metu nakvoti palapinėse, šių rekomendacijų nepaiso. Nemažai sveria ne tik pati palapinė, bet ir papildoma įranga: storesnis miegmaišis, kilimėlis, šilti miego rūbai. Karštaisiais metų mėnesiais rūbų reikia mažiau.
Nepaisant išimčių, dauguma Šv. Jokūbo kelio piligrimų renkasi nakvoti pakelės nakvynės namuose, Ispanijoje vadinamuose albergėmis. Albergės būna trijų tipų: privačios, valstybinės ir pagrįstos aukų principu, dažniausiai egzistuojančios bažnyčių ar vienuolynų rūpesčiu. Skirtingoms kategorijoms priklausantys nakvynės namai skiriasi ne tik nakvynės kaina, bet ir suteikiamais patogumais.
Daugiausiai komforto gali pasiūlyti privatūs nakvynės namai. Dauguma tokių namų pasižymi akiai patraukliu interjeru, švara. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Parsisiųsti į išmanųjį įrenginį vieną iš „Camino de Santiago“ programėlių gali būti labai naudinga. Jose pateikiama visa būtiniausia informacija apie kiekvieną albergę esančią Jokūbo kelyje.
Mėgstantys paprastumą ar vedini kuklesnio biudžeto dažniausiai renkasi valstybinius ar savivaldybinius nakvynės namus (ispn. albergue municipal). Nakvynė tokiuose namuose kainuoja 4-6 eurus. Kai kuriuose iš jų įrengtos virtuvės, suteikiančios galimybę vakarienę pasigaminti patiems.
Išvargę po ilgos kelionės į Pamploną, pirmąją dieną nužygiavome vos kelis kilometrus ir apsistojome nedideliame, tačiau itin išvaizdžiame miestelyje pavadinimu Cizur Menor. Privačių svečių namų savininkė (ispn. hospitaliero) už nakvynę paprašė kiek didesnės sumos nei tikėjomės ir patikino, kad tai standartinis mokestis visame Šv. Jokūbo kelyje. Vėliau išsiaiškinome, kad tai buvo ne visai tiesa.
Daugiau apie nakvynės kainas ir kitus svarbius dalykus sužinosite filmuke „Šv. Jokūbo kelias: 10 patarimų piligrimams“.
20 km iš Cizur Menor į Puente la Reina
Antrai dienai užsibrėžėme tikslą iki pietų pasiekti Puente la Reina. Pagal tokį planą, karščiausiu dienos metu šešėlį suteikti turėjo didžiulis miesto parkas. Saulei kiek nurimus, ketinome nužygiuoti dar kelis kilometrus ir vakarop susirasti atokią vietą palapinei.
Tądien žygį pradėjome 7 valandą ryto – toli gražu ne pirmieji. Dauguma piligrimų keliasi labai anksti. Ypač einantys lėčiau ir žygio metu pailsėti sustojantys dažniau. Kai kuriems Šv. Jokūbo kelias reiškia galimybę išbandyti fizines jėgas ir ištvermę. Tokie stipruoliai per dieną gali įveikti 40 km ar daugiau.
Pavasariška gaiva pripildė plaučius. Visos tos spalvos ir ryto tyla trumpam sukūrė iliuziją, kad vien gėris egzistuoja pasaulyje. Tai buvo viena laimingiausių kelionės akimirkų. Pusryčiauti įsikūrėme pakelės medelio paunksmėje. Rodos tiek augalas tiek pati žemė dalijosi savo gyvybės jėga. Tokios gardžios atrodė virtos pupelės ir toks gaivinantis čiaupo vanduo.
Karalienės tiltas
Vidurdienį pasiekėme Puente la Reina. Šį miestą kadaise įkūrė riterių tamplierių ordinas. Būtent tamplieriai tais laikais labiausiai saugojo Jokūbo keliu traukiančius piligrimus XII – XIV a. Žymiausi statiniai – tų pačių tamplierių statyta Nukryžiuotojo bažnyčia ir šešiaarkis Katalienės tiltas (ispn. puente la reina). Pasak legendos, pastarąjį saugo paslaptingas paukštis, skraidantis tarp arkų ir sukantis virš jo ratus. Paukštukų ten toli gražu ne vienas. Atskirti tą pagrindinį – nelengva užduotis.
Saulei pakilus aukščiausiai, geriausia ieškoti pavėsio. Mažesnės parduotuvėlės tokiu metu užsidaro, o jų savininkai kelias valandas džiaugiasi siesta. Dirba tik didieji prekybos centrai. Dėmesį atkreipėme į kainas. Dauguma produktų kainuoja tiek kiek ir Lietuvoje. Išsiskiria tik nebrangus vynas.
1l pigiausio vyno stikliniame butelyje kainuoja 0.93 Eur. Kas galėtų paneigti, kad Ispanija – puiki šalis neturintiems namų ar labiau nei kiti mėgstantiems alkoholį. Kainos čia nesikandžioja, o ir statusas tavo čia ne benamis, o visų gerbiamas piligrimas. Tereikia pėdinti metai iš metų Šv. Jokūbo keliu pirmyn ir atgal.
„Nemokami“ svečių namai
Logronjas (ispn. Logroño) – mažai užsieniečiams žinomas, tačiau savito žavesio nestokojantis miestas prie Ebro upės. Prieš atvykdami į Logronją, aplankėme Los Arcos, Torres del Rio ir Vianą. Tą dieną nupėdinome beveik trisdešimt kilometrų.
Vakarop žygeivių vis mažiau ir mažiau. Dauguma tokiu metu ilsisi arba gurkšnoja vynelį vienoje iš užeigų, kurių Šv. Jokūbo kelias toli gražu nestokoja. Sutiktiems pavieniams keliautojams linkėjome „Buen kamino“ (liet. gero kelio), o jie atsakė tuo pačiu.
Ilgiau pabendrauti panoro piligrimas iš Italijos. „Ar žinote, kad šiame mieste yra nemokami svečių namai?“, - pasiteiravo jis. Būtent ten vyriškis ir traukė. Žmogus kalbėjo apie aukų principu gyvuojančią albergę, kuri kiekvieną dieną savo egzistenciją geba palaikyti praėjusią dieną surinktų aukų dėka. Kiekvienas lankytojas už nakvynę ir vakarienę atsilygina pagal galimybes. Kai kurie žygeiviai laiko tai proga neišleisti nė cento.
Logronjas: ant kito miesto pelenų
Kur dabar patenkintas sau stovi Logronjas, kadaise buvo senovinis Varėjos miestas. Dar VI a. pirmtakę nušlavė vestgotų karalius Leovigildas. Praslinkus keliems šimtams metų ten įsikūrė Logronjo kaimelis.
Neilgai žmogeliai ramiai toje nelemtoje vietoje gyveno. XI a. gyvenvietė buvo sulyginta su žeme. Sakoma, kad tai padarė karžygys vardu Sidas. „Koks linksmas narsaus karžygio vardas“, - išgirdę šią istoriją svarstėme mes.
Tais laikais, dabartinės Ispanijos teritorija buvo susiskaidžiusi į daugybę nedidelių karalysčių. Tokie Sido „žygdarbiai“ atkreipė jo brolio dėmesį. Taip jau susiklostė, kad Sido brolis buvo Leono karalius Alfonsas VI. Neapsikentęs jis pastatė tiltą per Ebro upę, apkuopė nusiaubtas apylinkes ir stengėsi apylinkes kuo tankiau apgyvendinti. Kaip liaudies išmintis byloja, kuo didesnė bendruomenė, tuo lengviau apsiginti nuo užpuolikų.
114km į Burgosą
Prancūzų kelio maršrutas driekiasi per kelias dešimtis istoriškai įdomių miestų ir kaimelių. Tiesa, didmiesčių vos keli: Pamplona, Logronjas, Burgosas, Leonas ir Santjago de Kompostela. Įveikus pirmuosius 90 kilometrų ir aplankius du iš jų, iki sekančios svarbios stotelės laukė kiek ilgesnė distancija. Iki Burgoso buvo likę 114 km.
Atkarpa nuo Logronjo iki Nacheros (ispn. Najera) pasirodė itin varginanti. Po nakvynės netoli miestelio, ryte tęsėme žygį į Santo Domingo de la Calzada. Vis daugiau ir daugiau sutiktų piligrimų guodėsi įvairių traumų keliamais skausmais: vieniems luposi padai, kitiems – dėl nekokybiško ar per mažo dydžio apavo ėmė juoduoti kojų nagai.
Santo Domingo de la Calzadoje nutiko įdomių dalykų. Miestelio parduotuvėlėje maloni pardavėja skenavo prekes, kai ekrane žibėjusią sumą netikėtai pakeitė apvalus nuliukas. Nespėjus suvokti kas nutiko, greta mūsų stovėjusi moteris prakalbo lietuviškai: „Viskas gerai. Aš jau sumokėjau“. Pasirodo, tai buvo lietuvaitė, Ispanijoje su vyru gyvenanti ir vaikus auginanti pastaruosius 12 metų. Išgirdusi lietuvišką žodį jauna moteris kaip reikiant apsidžiaugė ir ryžosi mus užkalbinti.
Eiti Jokūbo keliu paskatino laida „Farai“
Kas galėjo pagalvoti, kad tai nebus vienintelė tokia pažintis tą dieną. Su kitu tėvynainiu susipažinome albergėje. Jaunas vaikinas papasakojo linksmą istoriją, kaip nusprendė, kad atėjo laikas gyventi sveikiau.
„Dar visai neseniai svėriau šimtą dvidešimt kilogramų. Dabar vos apie šimtą. Atsipeikėjau, kai ne savo noru nusifilmavau laidoje „Farai“. Kažkur linksminausi, kai gerokai padauginęs alkoholio sugalvojau nueiti į klubą. Žinoma, apsauga manęs neįleido, todėl sukėliau skandalą. Atvažiavo policija ir mane suėmė. Kai ryte pabudau nuovadoje, viena pareigūnė juokėsi ir klausė ar pamenu, kaip ten patekau.
Paaiškėjo, kad buvau užfiksuotas „Farų“ filmavimo komandos. Paskambinau jiems, bet nepavyko susitarti, kad medžiaga būtų ištrinta. Laimei vaizdo įraše užmaskavo veidą, bet blogiausia toli gražu ne tai. Sulaikymo metu bandžiau pabėgti. Tiksliau aš „bėgau“ uždusęs it ruonis išmestas į krantą, o mane vijosi jauna pareigūnė, eidama įprastu greičiu. Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas mesti svorį ir keisti gyvenimo būdą. Štai kas mane atvedė į Jokūbo kelią.“
Atėjo iš pačios Romos
Oficialiais duomenimis pastaruoju metu Šv. Jokūbo keliu žygiuoja po 200 tūkstančių žmonių per metus. Didieji miestai knibždėte knibžda piligrimais. O kur dar visi paprasti turistai, atvykę tiesiog pasidžiaugti geru oru ir apžiūrėti Ispanijos architektūros įžymybes. Nenuostabu, kad didžiausia atvykėlių koncentracija telkiasi didžiuosiuose šalies miestuose. Vienas turistiškiausių tokių didmiesčių – Burgosas.
Burgoso savivaldybės remiamuose nakvynės namuose kiekvieną naktį glaudžiasi po kelis šimtus piligrimų. Būtent čia pavyko pabuvoti unikalaus įvykio liudininkais. Tai buvo neabejotinai vienas keisčiausių knarkimo atvejų žmonijos istorijoje.
Būna, kad kelionių metu visko prisižiūri ir prisiklausai, bet su tokiu fenomenu lig tol nebuvo tekę susidurti. Koks šimtas šaižų garsą girdėjusių piligrimų dar kurį laiką negalėjo liautis kvatoję. „Gal reiktų užbaigti vargšo kančias“, - pajuokavo vienas iš jų.
Dažniausiai „valdiškose“ albergėse leidžiama nakvoti tik vieną naktį. Išimtis taikoma likimo nuskriaustiesiems, pateikusiems gydytojo pažymą. Norintys patyrinėti miestą ilgiau, turi keltis į privačius svečių namus. Tokiose vietelėse kur kas mažiau gyventojų, tačiau tikimybė sutikti įdomių asmenybių išlieka didelė.
Vienas tokių išskirtinių žmonių buvo vaikinas, į Burgosą iš pačios Romos atkulniavęs net 2500 km. Išsiskirianti buvo ne tik vaikino istorija, bet ir neįprastas apdaras – apsiaustas, pasiūtas iš didžiulio medžiaginio maišo. Bendram įvaizdžiui žavesio suteikė ir dviejų metrų ilgio medinė lazda.
Kitas vyriškis iš Sanjago kulniavo į savo tėvynę. Jo kelionė į Santjago de Kompostelą truko ilgus mėnesius. Pailsėjęs kelias dienas, žmogus nusprendė, kad atėjo metas keliauti namo. Jo namai, kaip paskui paaiškėjo, kažkur Vokietijoje.
Gali susidaryti įspūdis, kad Jokūbo kelyje sutiksi vien užsieniečius, bet tai ne tiesa. Oficialiais duomenimis apie 44 proc. piligrimų yra ispanai. Nežinia tai tiesa ar mitas, bet teko girdėti, kad jie įsirašo šį nuotykį į gyvenimo aprašymą.
52 proc. piligrimų yra vyrai, o 48 proc. – moterys. Pėsti Jokūbo kelią įveikia 91 proc. iš jų. Kiti renkasi joti žirgu, asilu ar važiuoti dviračiu. Nenuostabu, kad vidurvasarį Prancūzų kelias būna sausakimšas. Šį maršrutą iš gausaus sąrašo pasirenka 63 proc. Jokūbo kelio piligrimų.
174 km į Leoną
Laukė gamtiškai neįdomi ir monotoniška kelio atkarpa. Sekantis didelis miestas – Leonas. Padėtį pagerino pažintis su pora šaunių lietuvių ir charizmatiška japoniuke. Tai nutiko Kastrocherise (ispn. Castrojeriz).
Ketinantys eiti Šv. Jokūbo keliu neretai pasiteirauja, kiek kilometrų daugiausiai per dieną esame įveikę. Atsakymas paprastas: daugiausiai – 42 km, o mažiausiai – 2 km. Prie dviejų kilometrų vertėtų padėti minuso ženklą, nes tąkart teko grįžti atgal.
Galima būtų pagalvoti, kad gerokai į pietus nuo Lietuvos nutolusioje Ispanijoje visada šilta. Tik ne Ispanijos šiaurėje ir tik ne pavasario naktį. Temperatūra kelionės metu svyravo nuo 25 laipsnių karščio vidurdienį iki -3 laipsnių šalčio – ankstų rytą aukštai Galicijos kalnuose. Didelę įtaką šilumos pojūčiui turi oro drėgmė. Tuo lengviausia įsitikinti miegant palapinėje, kai lauke 7 laipsniai šilumos, tačiau atrodo, kad žymiai šalčiau.
„Bala nematė! Tai ne lenktynės!“ - po vienos tokios nakvynės tarėme mes ir nutarėme tuo pačiu keliu 2 km grįšti į Kastrocherisą. Ten laukė karšta arbata ir jauki miestelio nakvynės namų atmosfera. Galima tai vadinti atsitiktinumu ar kažkieno paskirta lemtimi, tačiau būtent Kastrocherise susipažinome su keliais ypatingais žmonėmis, su kuriais paskui buvo lemta susitikti kone visos likusios kelionės metu.
Lietuvį iš „Norfos“ maišelio pažinsi
Daugumoje piligrimų nakvynės namų rasi vien dviejų aukštų lovas. Apatiniai gultai esant galimybei suteikiami ligotiems ir garbaus amžiaus žygeiviams, viršutiniai – visiems likusiems. Sezonui dar neįsivažiavus, lovų neretai būna daugiau nei norinčių jose miegoti. Tokiu atveju galima rinktis.
Besidžiaugdamas strategiškai patogioje vietoje stovinčia lova, pastebėjau keistą dalyką. Vienas jaunas vyrukas ėjo nešinas maišeliu, įsigytu lietuviškame prekybos centre. „Kur čia artimiausia Norfa?“,- pasiteiravau jo. Žmogų netikėtas klausimas kiek nustebino.
Lietuvio vardas buvo Linas. Į Ispaniją jis atvyko drauge su bičiuliu Jurgiu. Prieš tai vyručiai buvo ką tik atlikę savanorišką devynių mėnesių tarnybą kariuomenėje. Šv. Jokūbo – puiki vieta apmąstyti ko norėtų siekti toliau ir susipažinti su būriu pozityvumu spinduliuojančių žmonių iš viso pasaulio.
Kiek vėliau tą dieną įvyko kita įsimintina pažintis su piligrimu iš Didžiosios Britanijos. Vyrukas Šv. Jokūbo keliu ėjo jau antrą kartą. Dėl kūno sudėjimo žmogus buvo gavęs Didžiojo obuolio pravardę, kuria netgi didžiavosi. Prie vakarienės stalo Didysis obuolys tiesiai šviesiai paklausė ar nebijome, kad šalis iš rytų gali užsigeisti užimti Lietuvą. Ak, tas britų tiesmukiškumas…
Daugiausiai teigiamų emocijų sukėlė pažintis su keliautoja Hitomi iš Japonijos. Kai kurie žmonės tiesiog savo egzistencija geba praskaidrinti net ir pačią niūriausią dieną. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad įveikusi Šv. Jokūbo kelią, Jurgio ir Lino įkalbėta, Hitomi apsilankė Lietuvoje. Kiek teko girdėti, mūsų šalis jai be galo patiko.
Leonas: kuo garsus šis miestas
Leonas – vienas didžiausių miestų Ispanijos šiaurėje, Leono regiono centras. Viduramžių laikais šis Šv. Jokūbo kelyje įsikūręs miestas pasižymėjo didžiule įtaka tiek politine, tiek kultūrine ir ekonomine prasme. Šiais laikais pastovų turistų srautą miestui užtikrina puokštė garsių architektūrinių objektų. Žymiausia jų – gotikinė Santa Maria de Regla katedra, pastatyta dar 1254 m.
Išskirtinio puošnumo Leono katedra – toli gražu ne vienintelė vieta, kurią trokšta aplankyti Leono svečiai. Populiarumu mažai jai nusileidžia architekto Antonijaus Gaudžio projektuotas gyvenamasis namas „Casa de Botines“, Romaninė Šv. Izidoriaus bažnyčia, Renesansinis Šv. Morkaus vienuolynas ir Renesansiniai rūmai „Palacio de los Gitzmanes“.
Nepaisant visų tų prašmatnybių, kartais ryškiausias žymes atmintyje palieka paprasčiausi dalykai. Vienas tokių prisiminimų susijęs su nakvyne netoli Leono įsikūrusiame Sahaguno miestelyje. Mažiau nei tris tūkstančius gyventojų turintis miestelis dvelkė senove. Piligrimų nakvynės namai įrengti iš gelsvo akmens suręstuose maldos namuose. Ryškiais rūbais pasidabinę žygeiviai tokioje istorinėje vietoje atrodo nenatūraliai. Pirmame aukšte įrengtas muziejus, bendruomenės susirinkimų salė, o antrame – piligrimams skirta virtuvė, dušai ir keli šimtai patogių lovų.
Žingsnis po žingsnio Santjago de Kompostelos link
Paskutinės stotelės, prieš paliekant Kastilijos ir Leono sritį - Hospital de Orbigo ir Astorga. Hospital de Orbigo garsus akmeniniu viduramžių laikų tiltu. Šioje vietoje, prie Orbigo upės, viduramžiais įsikūrė kaimelis. 16 a. riteriai hospitalerai sugalvojo čia pastatyti piligrimų ligoninę. Nuo to laiko gyvenvietę imta vadinti Hospital de Orbigo (liet. Orbigo ligoninė).
Astorga – gerokai didesnis miestelis, žymus gardžiais šokoladais ir Astorgos pilimi. Gyventojai perspėjo, kad kitą rytą šaltukas gali kaip reikiant įžnybti į nosį. Kas galėtų pagalvoti, kad pavasarį Ispanijoje teks susidurti su šalčiais? 18:45 išėjome ieškoti rūbų parduotuvės. 18:55 vieną tokią radome. Likus penkioms minutėms iki uždarymo, spėjome įsigyti porą šiltų rūbų. Ryte buvo -3 laipsniai šalčio, o tie, kurie nusprendė Astorgoje paviešėti ilgiau, sulaukė pavasarinio sniego, akimirksniu paslėpusio Jokūbo kelią žyminčius ženklus.
Galisija: svečiuose pas vienuolius
Įžengus į Galisijos regioną, kraštovaizdis pakito akimirksniu. Kalnai, tyras oras ir bekraštės žalumos. Keletas užkietėjusių žygeivių, išbandžiusių po kelis skirtingus Jokūbo kelio maršrutus, tvirtino, kad Galisija – vienas gražiausių regionų visoje Ispanijoje.
Viename kaimelyje akį patraukė išvaizdi bažnytėlė. Užėjome vidun. Sudūlėję šimto metų senumo suolai ir krėslai, vaško kvapas ir vos vienas kitas, pro mažyčius langelius prasiskverbiantis, šviesos spindulėlis, krintantis ant kuklaus medinio altoriaus, kūrė magišką atmosferą.
Bažnytėlėje sutikome žilą senolį, einantį Šv. Jokūbo keliu antrąjį kartą. Garbaus amžiau vyriškis prasitarė, kad greta įsikūrusiame vienuolyne yra vieni jaukiausių piligrimų nakvynės namų visame regione.
„Sveiki atvykę!“ - tarė albergės darbuotoja. „Aš amerikietė. Čia dirbu savanoriškai. Kaip matote, mūsų svečių namai įsikūrę vienuolyne. Parodysiu, kur jūsų lovos ir dušai. 16 valandą mišios, o 17 – visi susirinksime svetainėje prie židinio. Bus arbatos ir šviežių sausainių.“ Pagaliau, po tiek laiko – namų jaukumas.
Šaltukas lauke neatrodo baisus, jaukiai įsitaisius prie židinio liepsnos. Buvo australų, buvo amerikiečių ir britų, buvo keletas airių ir buvome mes – lietuviai. Vieni atvyko religiniais tikslais, kiti – ieškodami dvasios ramybės po skaudžios netekties. Visų istorijos unikalios. Visame Jokūbo kelyje nesurasi dviejų vienodų.
„Metai - tik skaičius!“ - tarė 81 metų keliautoja iš Ibizos
Sutikome ir vieną ypatingą moterį, savo istorija išsiskyrusią iš visų kitų. „Viena būrėja atskleidė man, kad praėjusiame gyvenime ėjau Švento Jokūbo keliu ir čia miriau. Visa širdimi tikiu, kad tai tiesa, todėl atėjau pabaigti ką pradėjusi“,- pasakojo jaunyste spinduliuojanti 81 metų moteris, vardu Siriya Gaia. „Vardą pasikeičiau prieš keletą metų. Sirija – mano dvasinis vardas, reiškiantis spindesį ir švytėjimą“,- tęsė pasakojimą ji.
„Esu britė, tačiau jau kurį laiką gyvenu Ibizos saloje. Atvykau ten ieškoti iššūkių. Laisvalaikiu daug keliauju, rašau knygas. Esu vegetarė ir valgau tik ekologišką maistą. Dalį jo užsiauginu pati. Daugiausiai laiko praleidžiu apsupta jaunų, pozityvių žmonių“, - nesiliovė stebinusi garbaus amžiaus moteris.
„Mano vaikai jau seniai mano, kad jų mama išsikraustė iš proto. Tai, kad nusprendžiau eiti Šv. Jokūbo keliu, jų įsitikinimą tik dar labiau sustiprino. Jie dar nežino, kad Santjago de Kompostela – ne pabaiga. Eisiu iki pat Finisteros, kadaise vadintos pasaulio pakraščiu. Metai – tik skaičius. Kai kurie tampa seni dar nesulaukę trisdešimties, o kiti – trykšta jaunyste net ir peržengę šimtmetį“.
Kelionės pabaiga: Santjago de Kompostela
Santjago de Kompostelos gyventojai turi kuo didžiuotis. Čia stovi vienas seniausių viešbučių pasaulyje – Hostal dos Reis Católicos. Taip pat, ne kur kitur, o Santjago de Komposteloje XII a. buvo parašytas vienas pirmųjų kelionių vadovų visoje Europoje - „Codex Calixtinus“. Tai buvo pirmasis vadovas piligrimams, einantiems Šv. Jokūbo keliu.
Pačioje senamiesčio širdyje – Santjago de Kompostelos katedra. Tėra vos trys tokie miestai pasaulyje, kuriuose maldos namai suręsti Jėzaus Kristaus apaštalų amžinojo poilsio vietose. Kiti du – Vatikanas su Šv. Petro bazilika ir Čenajus su Šv. Tomo katedra.
Apmaudu, tačiau įspūdingo Santjago senamiesčio fotografijų beveik neišliko. Apsukrūs ilgapirščiai nutarė neribotam laikui pasiskolinti laikmeną su dalimi vaizdinės medžiagos. Lieka tikėtis, kad lengvuoju būdu įgytas turtas naujam savininkui atneš daug naudos.
Amžiams bėgant susiformavo tam tikri Santjago de Kompostelos katedros ritualai. Kiekvieną dieną vyksta piligrimų mišios, kurių metu paminima, kiek piligrimų pasiekė Santjagą dieną prieš tai. Norintys išgirsti Lietuvos vardą, pirma turi apsilankyti piligrimų centre (ispn. Oficina del peregrino). Sekančios dienos mišių metu bus paminėta, kad kelią įveikė piligrimas iš Lietuvos.
Tame pačiame piligrimų centre išduodamos kompostelos – tam tikri piligrimų pažymėjimai. Atstumo sertifikato reikia paprašyti atskirai. Atstumo sertifikatas, tai toks dokumentas, kuriame pažymimi tam tikri pasirinkto maršruto duomenys: kelio pradžios vieta, nužygiuotas atstumas.
Įspūdingiausias mišių momentas – piligrimų pasmilkymas milžinišku smilkytuvu. Šį reginį puikiai pamena kiekvienas Emilio Estevez režisuoto filmo „Kelias“ gerbėjas. Teigiama, kad Santjago katedros smilkytuvas yra didžiausias toks smilkytuvas visame katalikų pasaulyje.
Apsilankius piligrimų mišiose, gera prisėsti ant pakelės suoliuko ir rodos viską dar kartą išgyventi. Kai kurie piligrimai, pasiekę pagrindinį kelionės tikslą, nutaria žygį tęsti ir keliauti į Finisterą, senovėje laikytą pasaulio kraštu. Kiti – atsisveikinę su kelionėje sutiktais bendražygiais, iškeliauja namo.
1993 m. Šv. Jokūbo kelias buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. 2016 m. Lietuvoje įsikūrė organizacija pavadinimu Camino Lituano. Šios Jokūbo kelio entuziastus vienijančios organizacijos rūpesčiu prasidėjo lietuviškosios Jokūbo kelio atkarpos populiarinimo darbai: vyko diskusijos su turizmo centrais, buvo patvirtintas kelio maršruto žymėjimas geltonomis rodyklėmis.
Oficialus Camino Lituano kelio atidarymas vyko Punioje 2017 m. liepos 21-22 dienomis.
Daugiau informacijos apie Šv. Jokūbo kelią rasite Facebook, Youtube ir Invisusmundi.lt. Iki sekančių kelionių!
