Amsterdamas – laisviausias Europos miestas, kurį tūkstančiai turistų iš viso pasaulio pasirenka vien tik tam, kad galėtų čia laisvai traukti „žolės“ suktinę, kramsnoti marihuana pagardintus keksiukus arba svaigintis haliucinogeniniais grybais. Tačiau daug kas po kelionės šia kryptimi prisidaro nemažai problemų.
Pavartoja ne tai ko tikėjosi, stipriai apsinuodija, pridaro tokių kvailysčių, kad po to tenka atlyginti finansinę žalą arba net susiduria su teisėsaugos pareigūnais. Kai kas iškart, dar būdamas Olandijoje keliauja į belangę. Kai kas sėda už grotų vos tik kerta šios šalies sieną ir grįžta į namus. Kad žmonės neprisidarytų sau tokios žalos – reikia žinoti daug svarbių dalykų.
Pirmoji, kiek juokinga taisyklė, kuri praverčia tiems, kurie nori Amsterdame išgerti puodelį kavos, o ne surūkyti suktinę. Nesumaišykite dviejų rūšių kavinių. Įstaiga vadinama „Cofeeshop“ prekiauja kanapėmis ir jų gaminiais, o užrašas „koffiehuis“ reiškia, kad toje vietoje prekiaujama kava ir užkandžiais prie jos.
Jeigu pamiršite šiuos pavadinimus – ne bėda. Ten, kur parduodamos kanapės – pažymėta specialiu ženklu – žaliai baltu lipduku. Jis būna priklijuotas ant įstaigos durų arba langų. Kavos ten irgi yra, bet jos retai kas užsisako.
Kol Lietuvoje kanapės kelia audringas aistras tarp visuomenės ir politikų – Amsterdame nėra tokios gatvės, kurioje nejustumėte „žolės“ kvapo. Maždaug kas kelis šimtus metrų tikrai sutiksite bent vieną ją rūkantį. Pradedant jaunimo kompanijomis, baigiant vyresniais žmonėmis. Taip taip, net solidaus amžiaus senučiukai čia traukia ryškaus kvapo dūmą ir tai nieko nestebina. Olandams tai tas pats, kas mums gatvėje pamatyti paprastą cigaretę rūkantį žmogų.
Kažko apie „žolę“ nežinai – kreipkis į Aurą – tokią rekomendaciją gavau vos atvykęs į Olandiją. Pasirodo tikrai, Amsterdame kelis metus gyvenanti vilnietė Aura – tikra šio reikalo ekspertė. Kai čia persikėlė, iškart turėjo svajonę įsidarbinti tokioje vietoje, kur galėtų kitiems pardavinėti suktines.
Jos noras išsipildė, gana nesunkiai jį gavo barmenės-pardavėjos pareigas viename populiariausių marihuanos taškų mieste – „coffeshope“ „New Times“. Paklausiau Auros, kodėl ji svajojo apie tokį darbą, o ji net juoktis ėmė: „Buvau skaičiusi, kad tai labai lengvos pareigos. Visą dieną plepi su klientais ir paduodi jiems „žolės“. Legaliai darai tai, kas Lietuvoje sunkiai suvokiama“.
Šimtus gramų kiekvieną dieną parduodavusi mergina – šiuo metu jau pasitraukė iš šio verslo. Dabar ji profesionali drabužių stilistė, dirbanti su žinomiausiais olandiškais prekių ženklais. Tačiau į marihuanos kavines vis dar dažnai užsuka, čia lankosi ir daug šios merginos draugų. „Metus dirbau tokį darbą, todėl apie „žolę“ žinau tikrai viską“, – pasakoja ji.
Aura sako, kad dažnai atvykėliai iš Lietuvos būtent Amsterdame „žolės“ dūmo paragauja pirmą kartą gyvenime. Jai pačiai ne kartą teko aptarnauti tokius klientus ir pamokyti, kaip viską reikia daryti. „Matau, kad žmogelis visiškai žalias, bet turi tikslą – pabandyti. Daug kas prašo iškarto duoti kuo stipresnę, kad poveikis būtų rimtas. Bet aš atkalbinėju, sakau, kad pradžia turėtų būti lengvesnė“, - patarimus tautiečiams atskleidžia ji.
Kelis kartus Aura ir drausmino lietuvius, kurie „coffeeshope“ elgėsi ne pagal taisykles. Pavyzdžiui, bandė nusipirkti suktinę būdami visiškai girti, vos rinkdami žodžius. „Žolę“ maišyti su alkoholiu nerekomenduojama, poveikis gali būti tikrai nemalonus, tad jeigu pardavėjas mato stipriai apsvaigusį žmogų – turi teisę jam nieko neparduoti“, - sako ji.
Dėl tos pačios priežasties „coffeeshopuose“ nenusipirksite alaus, vyno ar kokteilių. Jie neturi licencijos prekiauti alkoholiu. Ir tokiose vietose parduodami tik gaivieji gėrimai, kava, arbata, sultys ir vanduo. Kai kuriuose galima užsisakyti dar ir maisto.
Daug kas Lietuvoje Olandiją keiksnoja ir vadina demonų šalimi – nes atseit pas juos per daug laisvės. Tačiau pas mus apie šią šalį ir jų įstatymus sukurta per daug mitų.
Nereikia manyti, kad čia laisvai gatvėse uostomas kokainas ar vietoje vitaminų geriamos „ekstazio“ tabletės. Jokiu būdu.
Tik kanapėms ir kai kuriems haliucinogeniniams grybams taikomi tolerantiški įstatymai, tai yra iki tam tikros ribos prasižengę asmenys nėra baudžiami. Taip Olandijos valdžia elgiasi dėl to, kad sumažintų šešėlį, be to jie tiki, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo sveikatą ir gali rinktis, kaip su ja elgtis.
Prekyba „žole“ toleruojama tol, kol parduodama ne daugiau nei po 5 gramus ir kai naudojama griežtai tik „asmeniniais tikslais“. Kitaip tariant už suktinės traukimą viešoje vietoje į kalėjimą tikrai nesėsite. Auginti taip pat leidžiama (ar bent jau toleruojama), bet ne daugiau nei 5 medelius. Labai įdomi situacija ta, kad niekas per daug nesikiša į tai, iš kur į „coffeeshopus“ atkeliauja produkcija. Jei auginti negalima, kaip jie užpildo savo lentynas? Ši problema kol kas sprendžiama.
Lietuvė Aura prisimena, kad dažniausiai „prekė“ atvykdavo naktimis, kai kavinėje nebūdavo nei jos, nei kolegų pardavėjų. Likdavo tik „coffeeshopo“ valdžia. Tad kas yra tiekėjai mergina nežino. Bent jau tai yra oficialioji versija.
Visuose Nyderlanduose rastume beveik 600, o vien Amsterdame – apie 200 „coffeeshopų“ ir tai mažas skaičius palyginus su tuo, kiek jų buvo anksčiau. Valdžia vienu metu užsimojo ir beveik pusę jų uždarė dėl įvairių priežasčių.
2013 - 2014 metais bene visuose Nyderlandų miestuose buvo įvesta nauja tvarka – wietpas. Tai – specialus dokumentas, su kuriuo įleidžiama į kanapėmis prekiaujančias kavines. Kad tokį gautum, turi būtu aštuoniolikos ir Nyderlandų pilietis. Taip buvo siekiama sustabdyti „narkotikų turizmą“ ir tuos apsirūkiusius šlitinėjančius turistus, kurie sukelia nemažai problemų. Vis dėlto tai turistų, o labiausiai britų, nesustabdė – jie tiesiog ėmė pirkti iš nelegalių prekeivių gatvėse. Todėl pro pirštus, arba tolerantiškai, imta žiūrėti ir į „wietpas”.
Tiesa, Amsterdame tokia taisyklė net nebuvo įvesta, su sąlyga, kad bus uždarytos visos kanapėmis prekiaujančios vietos esančios arčiau nei per 250 metrų nuo mokyklų. Dėl šio draudimo turėjo užsidaryti seniausia (nuo 1964 metų veikusi) „žolę“ parduodanti kavinė mieste „Mellow Yellow“. Šis įvykis garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje, kavinės lankytojai neslėpė liūdesio ir vadino tai liūdniausia savo gyvenimo diena.
Tam, kad galėtų veikti legaliai, tokios kavinės turi gauti licenciją ir paklusti taisyklėms:
Jokios reklamos.
Jokio alkoholio.
Jokių sunkiųjų narkotikų.
Ne daugiau nei 500 g atsargų.
Ne daugiau nei 5g vienam klientui per dieną.
Neįleisti ir neparduoti jaunesniems nei 18 metų amžiaus žmonėms.
Ilgiausiai dirbti iki 1 valandos nakties.
Gali veikti ne arčiau nei 250 atstumu nuo mokymo įstaigos.
Daugiausia Amsterdame „coffeeshopų“ paženklintų mielu šuns veideliu, tokios yra net penkios. Tai „The Bulldog“ tinklas, kuris save vadina pirmuoju „coffeeshopu“ pasaulyje (nors tikrai nebuvo pirmoji vieta, kur pardavinėjo ir leido rūkyti, tačiau sako, kad ji buvo pirmoji tokia, kokias jas žinome šiandien).
Viena seniausių tokių kavinių, atsidariusi 1974 metais, pačiame raudonųjų žibintų kvartalo centre. Pavadinta kavinės įkūrėjo šuns garbei. Jo veislė, žinoma, buvo buldogas. Čia lankėsi (yra nuotraukų tam įrodyti) tokios žvaigždės kaip David Bowie, Mariah Carey, Snoop Doggy Dog, Gloria Estefan, Sean Penn.
Dauguma „coffeeshopų“ atsidaro labai anksti ryte, maždaug pusę septynių ryto. Kas keisčiausia – vos atveriamos durys – pro jas ima veržtis pirmieji klientai ir jų būna labai daug. Aura sako, kad pagrinde rytais apsipirkti atvyksta prancūzai, belgai ir anglai. Scenarijus beveik visada toks pats: prancūziškai kalbantys klientai atvyksta automobiliais tiesiai iš savo namų, kur iš vakaro ką nors šventė. Jie susirandą draugą, kuris pavairuotų automobilį ir atvyksta pratęsti vakarėlio su „žole“. Prie durų lūkuriuojantys anglai būna iš pirmųjų, rytinių lėktuvų. Dažnas irgi ką nors šventė iš vakaro ir skubiai nusipirko lėktuvo bilietą į Amsterdamą.
Pakvietusi mane apsilankyti vienoje tokių vietų – kavinėje „New Times“, kurioje pati anksčiau dirbo – Aura rodo didelį šviečiantį meniu ant sienos. Jame surašytos net tik rūkomų suktinių kainos, bet ir grynos marihuanos bei hašišo. Pavadinimai čia kaip kokioje bandelių parduotuvėje: „blueberry muffin“, „Nepal cream“, „Sahara brown“, „orange sherbbert“, „gelato“, „lemonade“. Be konsultanto sunku suprasti, kur yra kas.
Štai „žolės“ meniu anot Auros, skirstomas į du pogrupius „indica“ ir „sativa“, kurie turi skirtingą poveikį – vienas kelia tonusą, kitas jį slopina, gali net sukelti depresyvių minčių. „Jeigu pirkėjas nieko nesupranta – jis privalo pasikonsultuoti su pardavėju. Pirmam pabandymui rekomenduoju patiems nieko nesisukti ir pirkti tik tai, kas yra paruošta, pačią silpniausią“, - sako ji. Iš anksto paruoštų „žolės“ suktinių (kanapės sumaišytos su tabaku), kurios kainuoja nuo 8 iki 12 eurų, vietiniai beveik nevartoja, jos dažniausiai išperkamos turistų. O Amsterdamo gyventojai jau įprato patys viską pasidaryti. Perka gryną „žolę“ gramais – jos kainos svyruoja nuo 9 iki 40 eurų už vieną gramą. Brangiausia marihuana – kalifornietiška.
Aura rodo į saldumynais nukrautą „New Times“ barą. Ir aiškina, kad parūkius „žolės“ daugumai klientų norisi ko nors užkąsti, būtent todėl čia daug šokoladukų. Be to, didelė dozė cukraus, anot jos, padeda sumažinti stiprų kanapių poveikį. „Jeigu kas nors padaugina „dūmo“ – rekomenduoju kuo greičiau suvalgyti desertą arba saldainių“, – pasakoja ji.
Dar mergina įspėja, į tokias vietas ateiti neužsidengus veido akiniais nuo saulės ar nesidengti kapišonais bei kepurėmis. Jeigu žmogus slapstosi – tai dar viena priežastis pardavėjui jo neaptarnauti. Perkant „žolę“ barmenas privalo aiškiai matyti jūsų veidą. Ir turi teisę nepaaiškinęs priežasties neparduoti prekės.
Lietuvė pasakoja, kad daug turistų į „coffeeshopus“ ateina ieškodami garsiųjų Amsterdamo keksiukų čia vadinamų „spacecake“ (kosminiais keksiukais). Tačiau mažai suprantančių, kas tai per daiktas ir koks nuo jo būna poveikis.
8 eurus kainuojantis pyragaitis neturi „žolės“ įdaro, kaip daug kas tikisi. O taip pat jame tikrai nerasite haliucinogeninių grybų gabaliukų – tai irgi kažkieno sugalvotas mitas. Iš tikrųjų šie keksiukai kepami naudojant kanapių sviestą, ir būtent tai yra jų veiklioji medžiaga. Lietuvė paneigia ir tai, kad keksiukai parduodami vaikams bei paaugliams. „Jokiu būdu, nors ir atrodo kaip eilinis šokoladinis keksiukas – „spacecake“ gali vartoti tik pilnamečiai“, – sako ji.
Kita Amsterdamo gatvėse labai populiari prekė – haliucinogeniniai grybai jau pradėti riboti. Jie ilgą laiką kėlė nerimą valdžiai ir gyventojams, nes neretai pasitaikydavo atvejų, kai haliucinacijų apimti žmonės iššoka iš pastatų. Pavyzdžiui, 2013 metų vasarą policija kreipėsi į miesto savivaldybę su prašymu kažką dėl to daryti.
Jų teigimu per keturis mėnesius (2013 metų gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį) bent trys žmonės žuvo tokiomis aplinkybėmis. Viena garsiausių istorijų, nors ir nepasibaigusi mirtimi, nutiko australui, kuris, iššokęs pro langą pilnutėlėje Kerkstraat gatvėje, užkrito ant brazilo studento ir jį taip sužalojo, kad šis liko visam gyvenimui prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Australas fiziškai atsigavo, tačiau tris mėnesius praleido už grotų ir turėjo sumokėti 120 000 eurų kompensaciją.
Vis dėlto, haliucinogeninių grybų industriją iš esmės pakeitė viena nelaimė, kai 2007 metais septyniolikmetė prancūzė, kovojusi su psichologinėmis problemomis, paragavusi haliucinogeninių grybų nušoko nuo tilto ir žuvo mokyklos ekskursijos metu. Jai nebuvo aštuoniolikos (tokio amžiaus reikia būti, kad legaliai patektum į „cofeeshopą“), tad grybų jai nupirko draugė. Ši istorija sukėlė audrą žiniasklaidoje ir valdžia privalėjo reaguoti.
Sako, kad iki 2008 metų, kai dauguma šių grybų buvo uždrausti, per metus daugiau nei šimtui žmonių dėl jų poveikio prireikdavo medicininės pagalbos. Sakoma, daugiau nei 90 procentų atveju taip nutinka turistams, daugiausia britams.
Tačiau iš narkotikų turtus besikraunantys prekeiviai rado būdą šį įstatymą apeiti. Dabar vadinamuose „smart shops“ parduodami triufeliai. Jie gali turėti tokį patį (nors kai kurių teigimu kiek silpnesnį) poveikį ir nėra įtraukti į sunkiųjų narkotikų sąrašą.
Lietuvė Aura sako, kad mieste yra vieša paslaptis, kad haliucinogeniniais grybais ir toliau prekiaujama iš po prekystalio. Tiesa, dažnai jie parduodami tik vietiniams, bet ne turistams, kad šie vėl nepridarytų nelaimių.
Amsterdamo parduotuvėse pilna įvairių prekių – sausainių, saldainių, arbatų, vaisvandenių ant kurių nupieštos kanapės. Kartais maisto produktai būna su prierašu, kad juose yra „tikrų kanapių“.
Aura įspėja, kad nereikia tikėtis, kad paprastoje turistams skirtoje parduotuvėje pardavinės svaiginantį poveikį turinčius produktus. Nei sausainiai, nei gėrimai – jūsų niekaip nepaveiks. Kanapių ten gal ir yra, bet jos be veikliųjų savo dalių. Dažnas pardavėjas nenori to pripažinti ir tiesiog apgaudinėja pirkėjus. Bet atminkite, tam, kad prekiautų svaiginančia „žole“ – vieta turi turėti specialią licenciją ir žaliai baltą lipduką.
Kad ir koks tolerantiškas yra Amsterdamas, ir visa šalis, situacija po truputėlį keičiasi. 2018 metų balandį Hagoje, pirmame mieste Olandijoje, buvo uždrausta steigti „coffeeshopus“ miesto centre, stoties rajone bei pagrindinėse prekybinėse zonose, mat tai, pasak valdžios, kelia nepatogumų aplinkiniams gyventojams ir tuo nesuinteresuotiems turistams.
Paprašiau Auros pakartoti svarbiausias dalykus, kurių privalo laikytis visi mieste apsilankantys turistai tam, kad nepapultų už grotų:
Neturėkite su savimi daugiau kaip 5g kanapių.
Nepirkite haliucinogeninių grybų.
Neikite į „coffeeshopus”, jei jums nėra 18 metų.
Nepirkite ir nevartokite sunkiųjų narkotikų.
Neišsivežkite kanapių iš šalies.
Išsivežti kanapių produktus draudžiama – tai laikoma narkotinių medžiagų eksportu, kuris yra nelegalus. Be to, jei jos nelegalios ten, kur keliaujate iš Amsterdamo, pavyzdžiui, Lietuvoje, žinoma, pateksite į bėdą sugrįžę. Tik primenu, kad kiekvieną lėktuvo reisą pasitinka ir pasieniečiai, kurie turi teisę patikrinti jūsų krepšius ir net kišenes.
Nepamirškite, kad Olandija tai ne tik – kanapės. Pirmaisiais pavasario mėnesiais Olandijos miestai atgyja – kovą ir balandį čia stengiasi atvykti visi, nes tokiu laiku ima žydėti milijonai gėlių. Gatvėse, parkuose, soduose. Tai nepaprastai įspūdinga.
Būtent todėl, kaip tik dabar nuskristi į Amsterdamą galima pigiau – už 68 eurus. Tiesioginį reisą iš Vilniaus siūlo tik „Airbaltic“, skrydžiai vykdomi kiekvieną dieną.
