Visa tai sutelpa į šešių savaičių kelionę kemperiu po Pietų Europą. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo romantiška, bet kokia kelionė be nuotykių? Akligatviai, vagys, ekstremalios vairavimo sąlygos, dyzelis įpiltas į geriamo vandens baką, vandens vogimas, neplanuoti vaizdingi maršrutai, prancūziškos kelių kainos, atmetantys miestai. Taigi, vandens sporto ir pramogų klubo Manana įkūrėjas Darius Daraška pasakoja apie gyvenimą ir nuotykių kupinas keliones kartu su gyvenimo drauge ir bendrakeleive Austėja Kazlauskaite.
Patogumai be patogumų
Tikra tiesa, kai gyveni kemperyje, atrodo, turi sutalpint visą gyvenimą ant keturių ratų. Pirmos dienos gali atrodyti nepatogios – visur kliūni, taupai vandenį ir elektros energiją, neturi Wi-Fi ir nerandi šlepečių tarp krūvos kitų daiktų, kuriuos įsidėjai, nes „gal prireiks“. Pagyvenus kelyje porą savaičių ir kiekvieną rytą atsikėlus su vis kitokiu vaizdu pro langą supranti, kad geriausia ką gali pasiimti į tokią kelionę tai kavinukas, du dviračiai ir mylimas žmogus (nusijuokia).
Po kiek laiko nebelieka tų abejonių pilnų „gal prireiks“, minimalizuoji savo poreikius ir pradeda atrodyti, kad ne tiek daug apskritai tau reikia – užtenka vienerių džinsų ir vos kelių marškinėlių.
O kartą keliaujant kemperiu po Portugaliją viena sutinka keliautojų porelė, kurie kelis metus jau klajoja pietuose ir gyvena kemperyje pasakė: „Lengva pradėti, bet sunku užbaigti“. Tiesa, vienas dažniausiai užduodamų klausimų keliaujant išlieka šis – „Iš kur gauti pinigų?“. Porelė atsako: „Kartais padirbu banglenčių instruktoriumi, bet čia gyvenant pinigų beveik nereikia! Oras puikus, žmonės nuostabūs, o vaisius gali nusiskinti nuo medžių!“.
Skamba utopiškai, bet kuo toliau keliauji, tuo daugiau sutinki tokių laimingų žmonių ir pradedi pergalvoti savo gyvenimą iš naujo.
Rizikos, baimės ir nesusipratimai
Kelionėse ne viskas tik romantika, nutinka ir rizikingų dalykų, nesusipratimų. Turime ir mes vieną siaubo istoriją apie akligatvį. Keliaudami stengėmės išvengti mokamų nakvynių kempinguose, todėl pasinaudojome nemokama nakvyne su kemperiu naudojant aplikaciją Park4night. Tiesa ta, kad aplikaciją mus nuvesdavo į pačias netikėčiausias ir gražiausias nemokamas vietas nakvynei. Vieną naktį keliaudami per Ispaniją žemėlapyje radome aikštelę ant ežero kranto.
Įvažiavome į miestelį, navigacija vedė ežero link, bet kuo labiau artėjome tikslo link, tuo gatvelės darėsi siauresnės, kol galiausiai susispaudė visiškai nepravažiuojamai kemperiui. Apsisukti nebuvo kur, todėl su lipnia juosta pritaisėme prožektorių ant kemperio galo ir sraigės greičiu tamsoje judėjome atbulomis. Prie vienų kiemo vartų iš tamsos išniro vyras, kuris piktai paklausė, ką mes čia veikiame.
Sužinojęs, kad ieškome privažiavimo prie ežero jis pasiūlė mums apsisukti jo kieme ir važiuoti kitur, nes vakar naktį prie ežero buvo nužudytas žmogus. Apsisukti netilpome ir kieme, bet šiaip ne taip išsispraudus atbulomis pajudėjome greitkelio link ir vietą nakvynei susiradome kitame miestelyje, tarp daugybės kitų kemperių.
Vos tik pradėjus keliauti kemperiu džiaugdavomės, kai rasdavome atokesnę aikštelę, kur būdavom vieni ir piktindavomės, kai atvažiavęs kitas kemperis prisiparkuodavo prie pat durų ar užstodavo vaizdą per langą. Kuo arčiau Pietų – tuo keliautojų daugėjo. Po kelių panašių siaubo istorijų pasakojimų supratome: kuo arčiau ir daugiau kemperių, tuo saugiau nakvoti ir palikti savo namus išeinant apžiūrėti naujo miesto.
Kemperio virtuvės ir tualeto ypatumai
Kemperis – tai normalių namų mini kopija. Pavyzdžiui, mūsų kemperis turi net tris kambarius: virtuvę sujungtą su svetaine, loftą (kitaip - miegamąjį antresolėje) ir svečių kambarį (t.y. dviejų aukštų lovą). Turime ir pakankamai erdvų vonios kambarį su tualetu bei dušu. Virtuvėje galite rasti vieną puodą, viena keptuvę, po lėkštę ir po įrankį. Na, ir dar kelis puodelius, kad galėtume pavaišinti svečius kava.
Svarbiausia kemperio virtuvės taisyklė – išplauti indus iš karto ir neapkrauti paviršių nereikalingais daiktais. Kadangi vandenį dažnai tenka taupyti, tad jau kelionės pabaigoje turėjome savo taupaus plovimo technikas – savotiškus žaidimus. Visi įrenginiai veikia dujų arba elektros pagalba – turim šaldytuvą, šildytuvą, vandens boilerį ir viską, ko gali prireikti atokiausioje vietoje išgyventi savaitę, kad ir vidury sniegyno. Visos nuotekos kaupiasi į bakus, kuriuos ištuštinti ir pasipildyti geriamo vandens atsargas galima beveik kiekvienam kempinge ar degalinėje už porą eurų. Tad buitis yra gan paprasta, kuomet išmokstama laikytis taisyklių ir savotiškos rutinos.
Keliai, kuriuos geriau apvažiuoti
Smagiausia važiuoti kemperiu kai kelionės tikslas yra ne taškas B, o pati kelionė – tuomet reikėtų apvažiuoti mokamus kelius ir pamatyti kuo daugiau aplinkinių ir galbūt ne tokių žinomų miestelių, kurie dažnai turistų būna neįvertinti. Savo kelionėje po Pietų Europą neturėjome itin aiškaus maršruto, todėl kartais tiesiog nuklysdavome nuo kelio ir atsidurdavome netikėtose vietelėse su kvapą gniaužiančiais vaizdais. Pagal mūsų tikėjimą – būna vietos, kurios priima iš karto.
Tokiose vietose dažniausiai randi puikų tašką pasiparkuoti, išlipęs susipažįsti su įdomiais žmonėmis, netyčia atrandi nerealų barą ir panašiai. Bet būna ir vietos kurios tave, regis, atmeta! Todėl turime taisyklę: jeigu per pusvalandį nerandi, kur sustoti, tai dažniausiai ženklas, kad reikia judėti toliau ir galbūt grįžti čia kitą kartą.
Šioje kelionėje visai netikėtai mus priėmė Brno miestas Čekijoje. Nors jame planavome tik pernakvoti, bet prabuvome visas dvi dienas. Tuo tarpu pirmą kartą atvažiavus pažiūrėti beždžionėlių į Gibraltarą, sukome ratus nerasdami vietos, todėl važiavome toliau ir atradome įspūdingą upę tarp kalnų, kur praleidome likusį pusdienį šokinėdami nuo uolų! Ir Gibratarą, ir upę vėliau aplankėme dar kartą.
Kartais kemperio vairuotojas gali pasijusti kaip jachtos kapitonas. Vairuojant namą ant ratų svarbu gerai įvertinti ir oro sąlygas. Tuo įsitikinome važiuodami Italijos kalnuose.
Pučiant stipriam šoniniam vėjui vairuoti gali būti labai sudėtinga, ypač išvažiuojant iš tunelių arba ant tiltų, kur vėjo gūsiai būna stipriausi. Vairavimas tampa labai įtemptas ir varginantis, todėl geriau tą dieną pasirinkti kitą kelią, praleisti vairavimą arba užsiimti buriavimu, kaitavimu ir kitais vėjui skirtais dalykais (šypsosi).
Žmonės, kuriuos geriau aplenkti
Kalbant apie žmones, tai jų keliaujant geriausia neaplenkti, nes jie dažniausiai yra geriausia kelionės dalis. Dauguma sutiktų žmonių keliautojai kemperiu kaip ir mes. Kemperistų, kaip ir pačių kemperių būna visokiausių – pradedant Pupų dėde keliaujančiu barškančiu kemperiuku su keliais šunimis ir baigiant turtingu vokiečiu su dviaukščio autobuso dydžio kemperiu-džipu-amfibija. Nors ir itin skirtingi, bet susitikę kemperių aikštelėje jie vis tiek ras bendrą kalbą.
Tačiau keliaudami anksčiau esame nukentėję nuo vagių, todėl šią kelionę po Pietų Europą buvome itin atsargūs. Paliekant kemperį visada apžiūrėdavome ar aplink nesisukioja įtartini tipai, vertingus daiktus sudėdavome į slėptuves, užtraukdavome užuolaidas ir palikdavome degti bent vieną šviesą, kad atrodytų, jog kažkas yra namie. Buvo keli atvejai, kai nusprendėme važiuoti kitur vien dėlto, kad nenorėjome rizikuoti palikti visus savo daiktus vagių svajonių vietoje.
Mūsų kemperio kelionės po Pietų Europą finišas buvo Sagres miestelis Pietų Portugalijoje – tai toliausiai į vakarus nutolęs Europos taškas, kitaip dar vadinamas Pasaulio kraštu ir žinomas kaip banglentininkų meka. Dėl unikalių paplūdimių ir vietos, čia nebūna nė dienos be bangų! Tikras rojus, todėl dabar gyvename mintimi, kad „Visur gerai, bet Portugalijoje geriausia“. Planuojame čia sugrįžti gaudyti bangų kovo mėnesį ir kviečiame prisijungti visus norinčius ČIA.
Keliones galite sekti Instagram’e
