Tiesą sakant, senokai neteko matyti tokio pilno lėktuvo, kaip reise iš Vilniaus į Amsterdamo Schipcholo oro uostą. Oro linijų bendrovė „Airbaltic” tokius skrydžius vykdo kiekvieną dieną, bet tikriausiai galėtų skristi ir po du kartus per parą. Norinčių labai daug. O gal man taip pasitaikė, nes pasirinkau savaitgalio išvyką. Nuo šeštadienio ryto iki pirmadienio ryto. Galvojau, kad būtent per išeigines galima pamatyti tikrą to miesto veidą.
Nėra pasaulyje labiau pasileidusio miesto nei Amsterdamas. Tai ne mano sugalvota frazė, tai pačių Amsterdamo gyventojų žodžiai, kuriuos jie naudoja viliodami sekso turistus. Ir nebūtinai tai yra tiesa, tačiau ištvirkavimų trokštantys keliautojai kaip meškinai prie medaus čia plūsta ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis. Sekso industrija laisvadienių neturi. Dar įdomiau, kad net laisvų valandų nėra – tiek dieną, tiek naktį vyksta veiksmas. Pasiūla yra tokia didelė, kad net ir labai plačių pažiūrų žmogui gali plaukai pasišiaušti.
Kriminalinių straipsnių įžangoje rašomas perspėjimas, kad turinys jautresnius skaitytojus gali šokiruoti. Jeigu nesupyksite, šiam savo rašiniui taip pat noriu panaudoti tokį įspėjimą. Sprendžiant iš mano draugų reakcijų, kai jiems pasakojau apie tai, ką teko matyti – ne visiems tai gali sukelti vien teigiamus jausmus. O ir į tikinčiuosius privalau kreiptis: tai, kas vyksta kai kuriose Amsterdamo įstaigose – stipriai kirsis su jūsų vertybėmis.
Prostitucija Olandijoje buvo legalizuota vos įžengus į naują tūkstantmetį – 2000-iais metais. Tuo metu dar mokiausi mokykloje, bet prisimenu kad apie tai kalbėjo per žinias, rašė laikraščiai, šis įvykis buvo aptarinėjamas gatvėse. Tą pačią akimirką Amsterdamas pakrikštytas Europos nuodėmių miestu. Kai kas keiksnojo, tokį olandų politikų sprendimą, kai kas džiaugėsi ir prisiekė būtinai, kada nors ten nuvykti. Ar prisimenate, kai pirmą kartą išgirdote faktą, kad merginos ten ėmė parsidavinėti stovėdamos vitrinose? Tai buvo nesuvokiama.
Nuo to laiko praėjo daug metų, užaugo ištisa aštuoniolikmečių karta, kurie patys jau keliauja ten pasidairyti. O gal net ir išbandyti kurią nors „lango gražuolę“.
Tiesą sakant, tie, kurie Amsterdame buvo anuomet, vos įteisinus ištvirkavimus už pinigus, ir tie, kurie ten nukeliauja pastaruoju metu – mato visiškai skirtingą vaizdą. Prostitucija, viešnamiai, sekso industrija stipriai keitėsi. Kaip pasakytų tos srities darbuotojai – viskas stipriai augo, plėtėsi ir gerokai „paaštrėjo“. Ir kaip pasakytų šitų dalykų priešininkai – viskas tapo maksimaliai vulgaru ir nebekontroliuojama.
Vien stovėti lange ir šypsotis, pro šalį einantiems vyrams, seniausio amato darbininkėms tapo per daug senamadiška. Iš pradžių jos pradėjo persirenginėti tam tikrais personažais. Gydytojos, seselės, mokytojos, policininkės, mamytės, mokinukės. Bet vyrams ir tai nusibodo. Klientams norėjosi aštriau, stipriau. Merginos ir vėl buvo priverstos galvoti kažką naujo.
Tuomet jos į vitrinas pradėjo stotis po dvi, ar net po tris ir keturias. Jos ėmė stilizuoti savo vitrinas, rašyti originalius prisistatymo tekstus, tarsi skelbimus gatvėse. Pavyzdžiui: „Galiu būti griežta, nubausti už visas padarytas nuodėmes“ arba „Išmokysiu jaunuolį elgtis su moterimis“. Kai kurios labai konkrečiai išvardina visas įmanomas paslaugas.
23 valanda vakaro. Būtent tokiu laiku kiekvieną dieną pradeda dirbti didžioji dauguma raudonųjų žibintų kvartalo įstaigų ir darbuotojų. Tuo metu į siauras Amsterdamo gatveles ima plūsti minios smalsuolių, pagrinde vyriškos lyties. Tačiau ir moterų būna nemažai, beje, ateina ir paauglių ar net vaikų. Policija bei vietinė apsauga juos stengiasi vaikyti, prašo kuo skubiau pasišalinti iš tų vietų, bet turistų srautas toks didelis, kad visų tikrai neįmanoma sužiūrėti. Keisčiausia toje minioje matyti poreles, stumiančias vežimėlius su kūdikiais.
Kaip viskas vyksta: praeiviai eina iš lėto, tarsi slinkdami stipriai prikimštais muziejaus koridoriais. Jie stengiasi nepraleisti nė vieno lango, nė vienos jame stovinčios damos. Spokso gašliais žvilgsniais, į patikusias rodo pirštais, kažką aptarinėja, juokiasi. Tai primena sekmadienio turgų, kai pirkėjai eina rinktis geriausiai prisirpusių obuolių ar gražiausių bulvių.
Niekas dėl tokio elgesio neįsižeidžia, čia taip yra priimta. Baisios konkurencijos sąlygomis dirbančios merginos mojuoja, siunčia oro bučinukus, visaip vaiposi. Jos bando žiūrėti tiesiai į akis pro šalį einantiems žmonėms, mėgina užmegzti žvilgsnių kontaktą. Ir jeigu tik pavyksta, jeigu koks praeivis ilgiau į jas užsižiūri – šios tuoj atlapoja langą, ir bando tą žmogelį įsivilioti pas save. Daugelis merginų moka anglų, vokiečių, rusų kalbas.
Jeigu parsidavinėjanti mergina atsidarė langą – garantuotai tuoj įvyks derybos, visai kaip turguje. Ji tiesiai šviesiai praeivio gali paklausti, ko šis pageidauja, o kai išgirsta jo norų sąrašiuką – pateikia savo siūlomą kainą. Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale galima šiek tiek derėtis. Pavyzdžiui, jeigu už valandą malonumų mergina prašo 80 ar 100 eurų klientas gali prašyti 5 eurų nuolaidos, bet ne daugiau. Jeigu prostitutės siūloma suma peržengia 100 eurų ribą, pavyzdžiui, už valandą ji nori paimti 120, tuomet galima prašyti 10 eurų nuolaidos. Dažniausiai jos ją suteikia.
Prostitutės pinigų prašo avansu, prieš suteikdamos paslaugas. Pas kai kurias galima susimokėti kortele ir net paprašyti čekio! Vis dėlto dauguma priima tik grynuosius pinigus.
Jeigu norų ir pinigų klausimas būna suderintas, tada prostitutė kviečia klientą užeiti į vidų. Svarbi Amsterdamo taisyklė – pirmas visada turi eiti užsakovas, o tik iš paskos žengia sekso prekeivė. Taip daroma dėl saugumo, kad „langų merginos“ matytų, kas vyksta, kaip klientas elgiasi. Jeigu kils bent menkiausias įtarimas, kad kažkas negerai – moteris „kontraktą“ gali nutraukti tą pačią akimirką. Pas merginas kambarėliuose yra įvairios saugumo priemonės, kad jos kuo skubiau galėtų išsikviesti pagalbą. Tam tikrose vietose įmontuoti apsaugos mygtukai. Sklinda legendos, kad pas kai kurias paslėptos slaptos kameros.
Beje, reikėtų žinoti, kad perspėjimai nefotografuoti ir nefilmuoti raudonųjų žibintų kvartalo gatvėse yra rimti. Tarp žmonių minios vaikšto niekuo neišsiskiriantys merginų prižiūrėtojai, kurie pamatę jus fotografuojant ar filmuojant jūsų telefoną gali įmesti tiesiai į Amsterdamo vandens kanalus. Arba tiesiog sudaužyti. Jie mandagiais perspėjimais neužsiima. Ženklų yra daug, ant kiekvieno kampo, tad derėtų jų paisyti. O jeigu jau padarėte tai, kas draudžiama, pasisaugokite.
Prieš bet kokį kontaktą su klientu – jis siunčiamas nusiprausti į dušą. Tai yra būtina sąlyga beveik visuose „languose“. Taip pat didžioji dauguma darbininkių klientų reikalauja naudotis apsisaugojimo priemonėmis. Jas gausite vietoje, pas merginas ir tai nieko nekainuos. Beje, prostitutės paskolins ir švarų rankšluostį.
Reikėtų žinoti, kad prostitutė gali atsisakyti su jumis mylėtis, jeigu net po dušo skleidžiate nemalonų kvapą. Taip pat, jeigu su ja bendraujate nemaloniai.
Iš Čekijos į Amsterdamą padirbėti sekso industrijoje atvykusios merginos man pasakojo, kad patys blogiausi klientai yra paaugliai vaikinai. Dažniausiai britai, kurie visiškai negerbia parsidavinėjančių damų. Jie jas įžeidinėja, per daug grubiai elgiasi, visiškai nepaiso jų norų.
Šešiolikamečiai, septyniolikmečiai raudonųjų žibintų kvartale pasijaučia nevaldomais dievais, todėl dažnai būna išvaromi. Išskirtiniais atvejais jiems net iškviečiama policija už tai, kad būdami nepilnamečiai vartoja svaigalus.
Jeigu vis tik kažkas įvyksta, po visko – reikėtų kuo skubiau palikti parsidavinėjančios merginos patalpas. Tam skirta dešimt minučių. Būti ilgiau nemandagu, nes tai jai sukelia finansinius nuostolius. Juk jau galėtų priimti kitą žmogų.
Išlydint klientą prostitutė būtinai paklaus ar viskas buvo gerai ir parodys, kur įmesti arbatpinigius. Vienas ar keli eurai – jos bus dėkingos už tai.
Kurį laiką stebėjau, kokie vyrai lenda į merginų langus. Galbūt taip sutapo tą vakarą, bet vyresnio amžiaus ponai tokių paslaugų visai neperka, ėjo vien jaunimėlis. Ne kartą mačiau, kai pas vieną merginą bando įsiprašyti iškart du vaikinai. Bet ne visos tokiems dalykams ryžtasi. Dauguma įsileidžia tik po vieną.
Labai įdomi nauja paslauga – raudonųjų žibintų kvartalo gido paslaugos. Jos siūlomos kone ant kiekvieno kampo, už 20-30 eurų mokestį. Ką tai reiškia? Pavienį turistą ar visą grupę smalsuolių tomis specifinėmis gatvėmis vedžios profesionalus, šią industriją puikiai išmanantis darbuotojas. Jeigu norėsite jis patars, kuri mergina pati geriausia, arba kuri sutinka būti kartu su drauge. Atsakys į visus panašius klausimus.
Mane gidu tapęs Andreas buvo priešiškas savo kolegoms, jis sakė, kad daugelis tokių gidų turistams pateikia itin nudailintą, net romantizuotą languose dirbančių merginų istoriją, kuri dažnai nebūna tikra.
Verčiau, sako Andreas, nemokamai užsukti į Prostitucijos informacijos centrą, kur visą jus dominančią statistiką suteiks nemokamai. Tai speciali, sekso industrijoje dirbančių žmonių sukurta organizacija.
Spėjama, kad dabar Amsterdame dirba apie 25 tūkstančiai prostitucija užsiimančių asmenų. 90 proc. – moterys, 5 proc. – vyrai ir 5 proc. – translyčiai. Apie 60 proc. parsidavinėjančių žmonių į Olandiją atvyko iš kitų šalių, daugiausia iš Centrinės Europos ir Lotynų Amerikos. Pagrindinės šalys: Lenkija, Rusija, Ukraina, Čekija, Moldova, Brazilija, Ekvadoras, Kolumbija.
Skaičiuojama, kad iš sekso paslaugų per metus gaunama apie 100 milijonų eurų pajamų.
Dabar raudonųjų žibintų gatvės langai jau ne pagrindinis sekso turistų traukos objektas. Amsterdame vis labiau klesti „gyvieji sekso šou“, specialios malonumų kabinos ir kitos naujovės, apie kurias papasakosiu kitoje reportažo apie sekso turizmą dalyje.
Kai stebėjau gyvąjį sekso šou man atrodė, kad išdegs akys. Tai buvo taip neskoninga ir negražu... Bet publika šėlo, švilpė ir mėtėsi pinigais. Amsterdame visi atsipalaiduoja.
