Pavyzdžiui, norint iš didžiausio Meino miesto Portlendo pasiekti artimiausią Kanados didmiestį Monrealį prireiks bent šešių valandų. Tiek užtruksite važiuojant naktį, kai keliuose nėra spūsčių. JAV mastais tai yra net ne per ilgiausia kelionė. Monrealyje ką tik lankėmės, todėl bet kuri kita Kanados vieta mums žadėtų dar ilgesnę kelionę.

Vis dėlto keliauti norisi ir pirma mintis kilo apie Niagaros krioklį – vietą, kurios aplankymą atidėliojau daug metų. Taip dariau, nes iš mano mėgstamos JAV rytinės pakrantės vykimas į Niagara Folsą kvepėjo siaubingai ilga automobiline kelione, todėl visad džiaugdavausi atsiradus kokiam nors svarbesniam reikalui, kuris eilinį kartą atidėdavo kelionę prie krioklio.

Kadangi visa JAV rytinė pakrantė jau išmaišyta, tai šįkart tiesiog nebebuvo kur trauktis ir grįžę iš Monrealio nusprendėme, kad atėjo laikas pagaliau susikaupti ir nuvykti prie tos nelemtos Niagaros.
Navigacija rodė, kad kelionė iš Portlendo iki Niagara Folso miesto pareikalaus beveik devynių valandų mūsų laiko, jei niekur pakeliui nestosime. Netikėkite navigacija keliaudami JAV. Iš patirties jau žinojau, kad jos informacija bus ne tik, kad neteisinga, bet ir visiškai nereali. Na, bet jei jau apsisprendėme, tai ir keliaukime.

Kelionė truko ilgiau nei buvau numatęs pesimistiniame scenarijuje. Navigacijos siūlomos aštuonios su puse valandos išsitęsė iki daugiau nei dvylikos, nors nieko ypatingo kelionės ilginimui nedarėme. Pravažiuodami Naujojo Hempšyro, Masačiusetso ir Niujorko valstijas stojome tik triskart. Ties didesniais Niujorko valstijos miestais tokiais kaip Olbanis, Sirakūzai ar Bafalas eismas sulėtėdavo, nes labai padaugėdavo automobilių.

Foto: Vaidas Mikaitis

Pradžioje kelionė buvo linksma, nepaisant to, kad vietoj planuotos aštuntos ryto, išvažiavome beveik vidudienį. Bendrakeleivis ir mūsų globėju bei vairuotoju norėjęs būti amerikietis Reksas važiavo per lėtai. Negana to, jis neužsičiaupdamas plepėjo, dėl ko jį reikėjo nuolat raginti neužmiršti tiesioginio darbo. Paraginimas veikdavo apie dvi minutes po kurių greitis vėl nukrisdavo iki 65 mylių per valandą. Pradžioje elgiausi tolerantiškai, bet pavažiavus keturias valandas ir pamačius, kad nuvažiavome tik ketvirtadalį kelio, ėmiau nervintis.

„Žmogau“, - sakau, - „Mes taip niekada neatvažiuosime, leisk man vairuoti. Arba bent jau užsičiaupk trumpam, leisk pasimėgauti tyla“. Abu mano prašymai buvo atmesti argumentuojant, kad esame užsieniečiai, nieko neišmanome ir pas mus apskritai nėra nei tokio intensyvaus eismo, nei tokių kelių. Pasakiau, kad jis dar pamiršo paminėti, kad pas mus nėra elektros ir tualetinio popieriaus. Taip ir važiavome kandžiodamiesi.

Visgi, po septynių valandų vairavimo, pradėjus temti ir matant, kad kelias dar tolimas, Reksas akivaizdžiai surūgo, ėmė važiuoti dar lėčiau ir dar nestabiliau.

Viskas, pasakiau, tu nesutvertas ilgiems maršrutams, nušaliname tave nuo vairavimo, nes tuoj užmigsi prie vairo. Nustebau, kad šįkart jis nė kiek nesipriešino, nors prieš kelionę prisiekinėjo galįs lengvai nuvairuoti iki Niagaros. Akivaizdžiai pervertino savo jėgas.

Pervertino ne tik jis. Nors mano važiavimo greitis ir padidėjo, vis tiek važiavome dar ilgai. Tik apie vidurnaktį privažiavome Kanados sieną.

Foto: Vaidas Mikaitis

Kodėl reikia vykti į Kanadą kai krioklys yra ir JAV pusėje? Paaiškinsiu. Niagaros krioklys yra ant Niagaros upės ir praktiškai atlieka valstybių sienos funkciją, kuri Niagara Folso mieste skiria JAV nuo Kanados. Visą Niagaros krioklį sudaro trys kriokliai: Pasagos, Amerikos ir Nuotakos šydo krioklys. Pasagos krioklys yra pats didžiausias. Juo krenta 90 proc. viso Niagaros krioklio vandens. Šis krioklys matomas iš abiejų valstybių, o Amerikos ir Nuotakos šydo kriokliai yra JAV teritorijoje, iš kurios pamatyti šiuos du krioklius yra sunku. Tuo tarpu Kanados pusėje aiškiai matosi abu amerikiečių kriokliai ir pusė bendro. Taigi, iš Kanados pusės galima pamatyti daugiau.

Niagara Folso mieste yra tiltas skiriantis abi valstybes. Čia pat yra ir sienos perėjimo postas, tad sieną kirsti paprasta. Tiek vykstant į Kanadą, tiek grįžtant į JAV eilės pasienyje buvo mažos ir greitai judančios.

Foto: Vaidas Mikaitis

Važiuojant į priekį sieną kirtome kitoje vietoje, šiek tiek tolėliau nuo miesto. Kanados pasienietis buvo piktas ir priekabus. Kabinėjosi prie smulkmenų, piktai aiškino, kad kelis metrus pavažiavome per toli ar kažką panašaus. Net ir iškalbiojo Rekso retorika nepadėjo. Tai buvo dar vienas argumentas kodėl man JAV ir amerikiečiai yra arčiau širdies. Manau, kad amerikiečiai yra tiesiog paprastesni ir nesistengia dirbtinai kelti problemų kur jų nėra. Net su jų pasieniečiais gali be įtampos pajuokauti ir pakalbėti apie orą. Jie patys žino, kad yra svarbūs ir nemato reikalo to papildomai įrodinėti aplinkiniams ar juolab reikalauti, kad pastarieji tą pripažintų, kaip daro rusai. Na, o kanadiečiai turbūt jaučia jaunesniojo brolio sindromą.

Nors įsikūrėme viešbutyje jau gerokai po vidurnakčio, visgi dar susikaupėme ir nuėjome pažiūrėti krioklio. Tai buvo puikus sprendimas. Naktį kriokliai yra spalvotai apšviesti ir nuostabiai gražūs. Palei upę yra ilga krantinė, kuria gali eiti nuo valstybes skiriančio tilto iki pat Pasagos krioklio. Stovėti prie jo ir matyti kaip už kelių metrų galingas ir vis greitėjantis vandens srautas krenta žemyn yra kažkas užburiančio.

Prie Pasagos krioklio gali prireikti neperšlampamo apsiausto. Jei vėjas pūs į jūsų pusę – permirksite kiaurai. Gerai, jei tai bus vasara, tada krioklio vanduo jus atgaivins, tačiau šaltu metų laiku toks dušas gali gerokai sunervinti.

Tiesa, mūsų Reksas buvo tiek nusigalavęs nuo lėto važiavimo ir dvylikos valandų neperstojamo kalbėjimo, kad praleido žygi prie krioklių ir krito į lovą kaip negyvas. Ryte pamatęs mūsų nuotraukas užrietė nosį ir pasakė, kad jis matęs gražesnių vaizdų ir kokiai dešimčiai minučių išdidžiai užtilo, taip ir neatskleidęs kur tie gražesni vaizdai buvo.

Foto: Vaidas Mikaitis

Pats Niagara Folso miestas Kanados pusėje atrodo tarsi šviečiantis Las Vegasas. JAV pusėje jis yra gerokai kuklesnis. Nors kanadiečiai Niagaros krioklį puikiai išnaudoja pinigų siurbimui iš turistų, pats krioklių stebėjimas yra nemokamas. Gali tiesiog vaikščioti krantine ir grožėtis kiek širdis geidžia.

Tačiau kitos pramogos bus mokamos. Pavyzdžiui, plaukimas laivu iki pat krentančio Pasagos krioklio ir jo stebėjimas iš apačios kainuos apie 20 JAV dolerių. Laivas priplaukia gana arti, bet ne per daug, kad krentantis krioklys jo neapverstų. Kita populiari paslauga yra čiuožimas lynu virš upės. Na ir žinoma išlaidos viešbučiams, restoranams ir milijonams suvenyrų. Kainos viešbučiuose ar restoranuose man nepasirodė didesnės nei bet kur kitur Kanadoje.

Reksas, matyt, vis dar pykdamas dėl praleistos progos pamatyti Niagaros krioklius naktį, pats pirmas nubėgo plaukti laivu ir grįžęs plėšė marškinius, kad tai buvo geriausiai jo gyvenime išleisti pinigai. Tikiu, kad įspūdis buvo puikus, bet kuo labiau tai įrodinėjo, tuo daugiau abejonių man kilo. Bet nusprendžiau nesiginčyti, nes važiuojant atgal visą kelią ramybės neturėtume.

Foto: Vaidas Mikaitis

Praleidome prie krioklių visą dieną ir atgal važiavome jau nebe taip ekstremaliai, nes stojome nakvoti pusiaukelėje esančioje Niujorko valstijos sostinėje Olbanio mieste, kurį pasiekėme jau naktį. O kitą dieną tęsėme kelionę į Portlendą. Reksą nuo vairavimo atleidome. Jis, tiesą sakant, ir pats nesiveržė to daryti. Matydamas, kad šitie užsieniečiai, atvykę iš sunkiai ištariamo pavadinimo šalies, jo valstybėje puikiai apsieina ir be vietinių globėjų, buvo akivaizdžiai tylesnis.