Nustokime dejuoti, kad vien tik pilkas liūdesys aplink mus. Net jeigu algos nedidelės, net jeigu su draugais santykiai nesusiklostė, net jeigu viskas krenta iš rankų. Reikėtų pakeisti požiūrį. Siūlau mokytis iš Graikijos sostinės gyventojų, kurie sugalvojo kiekvieną pirmadienio naktį, tiksliau nuo 22 valandos vakaro iki visiškos vėlumos, kartais net paryčių, rengti tango šokio vakarus „Street Dancing Milonga”.
Keliasdešimt, o kartais ir keli šimtai išsipuošusių šokėjų susirenka niekuo neišskirtiniame skverelyje prie Thiseio ir Kerameikos metro stoties. Nupasakoti, kokia ten tvyro aura labai sunku, reikia pačiam atsidurti toje vietoje, kad viską pajaustum. Bet aš pabandysiu.
Taip jau yra, kad viso pasaulio žmonės keikia pirmadienius. Žmonija jų tiesiog nekenčia, juk net gaminami marškinėliai ar puodeliai su įvairiais užrašais, kuriuose keikiami pirmadieniai. Nelabai šią savaitės dieną mėgsta ir graikai. Jie pirmadienius vadina liūdniausia ir sunkiausia diena.
Liūdėti vienumoje, užsidarius nuo viso pasaulio – nesveika ir nepatartina. Toks liūdėjimas prie gero neveda. Todėl ir buvo sugalvoti šokių vakarai būtent savaitės pradžioje, kai to labiausiai trūksta.
Viskas prasidėjo nuo vienos šokti mėgstančios poros. Jie atsinešdavo grotuvą, pasileisdavo muziką ir šokdavo. Daug kas galvojo, kad tai treniruotės prieš kokį nors renginį, arba šiaip kažkokie gatvės artistai pasirodymą rengia. Pasižvalgyti rinkosi vis daugiau susižavėjusių žiūrovų. Tada toji porelė nutarė, kad reikia pakviesti kitus mėgstančius šokio meną. „Visi, kam liūdna, kam negera – ateikite šokti“, - 2009 metais pasiūlė jie.
Tuo metu Graikijoje ir visoje Europoje tvyrojo itin slogios ekonominės krizės nuotaikos. Daugybė žmonių neteko darbo, daug kas susirgo depresija. Sunkumų kamuojama Graikija tą krizę pajautė, kaip niekas kitas.
„Mes juokaujame, kad čia susirenka visos liūdnos Atėnų širdys ir šokdami savo liūdesį paleidžia į orą. Mes tik šokame ir apie nieką negalvojame, tai savotiškas išsivalymas nuo viso blogio“, - pasakojo nuolatinė tango vakarų lankytoja Peta.
Nėra jokio privalomo grafiko, jokios ataskaitos, jokio mokesčio. Ateina tik tie, kas gali ir kas nori. Nebūtina net gi šokti. Daug kas tiesiog išsitiesia pledus ir jaukiai gurkšnodami arbatą ar vyną stebi šokančius.
Pasak šių vakarų senbuvių, iš pradžių ateidavo daug vienišų žmonių, niekaip nerandančių antros pusės. Tačiau vėliau pradėjo rinktis ir poros. Gražiausia, kad ateina ne tik jaunimas, bet ir labai solidaus amžiaus graikai. Visi tie žmonės turi vieną bendrą bruožą – tai aistra šokiui.
Nepaprastai gražu, be galo romantiška, kai ant cementinio grindinio, po apšvietimo stulpais ir iš dangaus ryškiai šviečiant mėnuliui, į visas puses sukasi poros. Daugelis dalyvių pasistengia – išsipuošia, kaip tik gali. Kai kuriems žmonėms tai vienintelė vieta, kur jie gali užsivilkti savo kostiumą, ar šventišką suknelę. Moterys pasidaro ypatingas šukuosenas, vakarinius makiažus. Nesvarbu, kad nakties metu nelabai gerai matysis visas tas grožis ir tos pastangos atrodyti stulbinančiai, svarbu patys dalyviai laimingi.
„Kartais atrodome kaip prabangiame pokylyje, o kartais daugiau būna paprastai apsirengusių dalyvių. Viskas vyksta pagal nuotaiką“, - tikino vienas iš šokėjų.
Tango vakarai turi savo didžėjų – žmogų, kuris vieną po kito leidžia kūrinius tinkamus šiam romantiškam, Argentinoje užgimusiam šokiui. Vakaro pradžioje būna kelios poros, po valandos jų jau dešimt, o apie vidurnaktį – dvidešimt ir daugiau. Graikai dalijasi partneriais. Taip sugalvota tam, kad šokti galėtų ir tie, kurie atėjo po vieną. Nuolatinė partnerių kaita užtikrina, kad visi gaus bent keletą šokių. Daugelis pašoka du-tris šokius ir eina pailsėti, bet yra keli aktyvistai, kurie nepraleidžia nė vieno. Muzikiniai kūriniai keičiasi, o šokėjas keičia partneres. Su viena, su kita. Kartais šoka vyras su vyru, arba moteris su moterimi. Tie, kas šokti nemoka – gauna profesionalių pamokų, patarimų iš senbuvių.
Tarp šokių graikai vieni kitus vaišina savo naminiais patiekalais. Tarpusavyje niekaip nesusiję žmonės pasakojasi istorijas, iškalba nuoskaudas, net prašo patarimų. Šokėjai vieni kitiems tarsi psichologai, kurie visada išklauso.
Nors kitą dieną daugeliui reikia į darbą – niekas į laikrodžius nežiūri ir valandų neseka. Todėl tai vyksta daug valandų, kol tik dalyviai turi jėgų.
Net jeigu nesate Atėnų gyventojai ir šokti niekada nesvajojote – galite laisvai ateiti į tokius vakarus. Įėjimas laisvas visiems. Kiekvienas žiūrovas tampa tango šokėjų draugu. Net jeigu tai svečiai iš užsienio – dalyviai ims su jumis bendrauti. Daugelio anglų kalba labai laužyta, bet norint susikalbėti pavyksta.
Šokių vakarai puikiai atlieka ir savo pagrindinę funkciją – vienišus žmones suveda su kitais vienišiais ir taip Atėnuose gimsta naujos, aistringos poros. Kaip man pasakojo nuolatinė dalyvė Peta – kartais kyla ir pavydo scenų ar net pykčių dėl partnerių. Bet viskas išsprendžiama akimirksniu – šokant.
Keli, Atėnus aprašę užsienio žurnalistai iš Australijos ir Amerikos šiuos šokių vakarus pavadino vienu išskirtiniausiu ir gražiausiu dalyku Atėnuose. Nors patys miesto gyventojai dažnai nustemba eidami pro šalį. Net ir manęs, šio teksto autoriaus iš Lietuvos, keli žmonės klausė – kas čia vyksta? Štai ir taksi vairuotojas, atvažiavęs iš ten paimti: gūžčiojo pečiais, jis nebuvo matęs ir girdėjęs apie tai.
„Plakatų ar kvietimų specialiai nespausdiname, nenorime, kad mūsų vakarai taptų komerciniu renginiu. Tai tik būdas išsivaduoti nuo liūdesio, galimybė patirti daugiau aistros savo gyvenime. Kas nori – tas suranda“, - aiškina dalyviai.
Pagalba norintiems ten nukeliauti: vaikštant prie Thiseio ir Kerameikos stoties reikėtų įtempus ausis klausyti, kurioje pusėje girdisi žmonių juokas ir aistringa muzika – štai ten ir rasite šitą romantišką grožį.
Nukeliauti į Atėnus iš Lietuvos galite „Airbaltic“ lėktuvais, kurie skrenda iš Vilniaus ir Palangos, su greitu persėdimu Rygoje. Skrydžius pirmyn-atgal susidedate taip, kaip norite. Savaitei ar savaitgaliui.
Kodėl šią istoriją parašiau? Ne tik todėl, kad norėjau jums rekomenduoti puikią vietą Graikijos sostinėje. Pagrindinis mano tikslas – įkvėpti visus, kam liūdna. Rudenėjant, anksčiau temstant, šąlant orui – to liūdesio bus vis daugiau. Bet tai nereiškia, kad turite sėdėti vieni tarp keturių sienų. O kas draudžia mums Lietuvoje – Vilniuje ar Kėdainiuose, Gargžduose ar Jurbarke surengti tokius vakarus? Nebūtinai šokti, galima susirinkti kalbėtis, galima žiūrėti kartu senus filmus ar dar kažką veikti. Graikai mane įkvėpė, tikiuosi jus taip pat.
Šiuos šokių vakarus galite sekti ir „Facebook“
