Ne pirmus metus rašydamas apie keliones automobiliu, dažnai susiduriu su nuomone, kad pati kelionė yra tarsi kančia, o štai pasiektas tikslas – tas išsvajotas apdovanojimas už patirtus vargus. Netiesa, bent jau mūsų atveju. Nes mums nieko negali būti nuobodžiau nei ilgiau kaip pusdienį praleisti toje pačioje vietoje. Todėl tik veiksmas kelyje, įspūdžiams keičiant įspūdžius ir renkantis gražiausius maršrutus (pagal galimybes) sukuria patį smagiausią atostogų nuotykį. Važiuojame!
Pernykštį kelionės pasakojimą (apie jį galite perskaityti ČIA) baigiau klausimu – o kur važiuosime kitąmet? Tas laikas atėjo greičiau nei tikėjomės ir, susigulėjus įspūdžiams, atsakymas tapo akivaizdus – užpildyti pernykštės kelionės spragas. Tai reiškia, kad šiemet keliausime ta pačia kryptimi – į Pirėnus. Matome, kad jaunajam keliauninkui, kuriam rudenį sueis treji, keliauti automobiliu patinka, tad vėl sukame Ispanijos ir Portugalijos link, tik šįkart – į pietinę jų dalį.
Išties – pernai pasiekėme tik šiaurės Ispanijos (La Korunja, Vigas) ir Portugalijos miestus (Portas, Pinhao). Tąkart keliavome rugpjūtį – kaip rodo šiųmetis pavyzdys, važiuoti dar piečiau per tokius karščius nebūtų buvę labai sumanu. O štai kelionė gegužės pradžioje – pats tas.
Taip pat kelionėje ketinome aplankyti Andalūzijos miestus Seviliją ir Malagą, slapčia vylėmės pasiekti egzotiškąjį Gibraltarą. Ką ten vylėmės – jis tapo kelionės tikslu, kadangi tai yra vienintelė vieta Europoje, kur laisvėje gyvena beždžionės. Ar reikia svaresnių argumentų kelionei su žingeidžiu mažuoju piliečiu?
Susikrauname daiktus į naują „Dacia Duster“ (daugiau apie patį kelionės automobilį skaitykite „Delfi“ Auto skyriuje), kuris dabar džiugina ne tik smagesne išvaizda, bet ir šiuolaikinėmis technologijomis, apie kurias pirmos kartos „Duster“ vairuotojai galėjo tik pasvajoti – automatine klimato kontrole, priekinėmis ir šoninėmis vaizdo kameromis, lietimui jautriu ekranu su „TomTom“ navigacija, dviejų sankabų automatine pavarų dėže – ir leidžiamės į naują nuotykį.
„Darbiniai“ kelionės kilometrai
Pirmosios trys kelionės dienos nusimato „darbinės“ – trumpas atostogų laikas įpareigoja. Kaip visada, atsiranda dilema, kur pigesni degalai – Lietuvoje ar Lenkijoje? Vertinant kursą, atrodo vienaip, bet apsilankius degalinėje kaina eurais gaunasi kita, todėl svarbu, kad, atsiskaitant kortele, nebūtų nuskaičiuojama eurais – kursas nebus geras. Bet gerai, kad išskyrus Lenkiją ir Čekiją, daugiau tokių klausimų nekyla ir lengva įvertinti degalų kainas – Prancūzijoje ir Italijoje jos gerokai didesnės nei aplinkinėse šalyse.
Kaip visada į Vokietiją važiuojame pro Lomžą – randame puikią užeigą neprivažiavus Varšuvos prieš Pultuską pavadinimu „Wielka Lipa“ – ir virtuvė gera, ir daug pramogų vaikams. Ten stojame ir grįždami atgal – puiki pusiaukelė iki Vokietijos. Kurioje apsigyvename Frankfurte prie Oderio – kaip ir ankstesnėse kelionėse naudojama Booking.com svetainė šeštadienio vakare nesiūlo nebrangių nakvynės vietų Berlyne (mūsų numatytos nakvynės kainų „lubos“ – iki 70 eurų).
Iš ramaus, bet visai malonaus pasivaikščiojimui centre ir upės krantine Vokietijos miesto pajudame link Ardėnų kalnų Belgijos ir Prancūzijos pasienyje – sekmadienio vakaro sustojimui randame nakvynę nuostabiame Belgijos Dinanto mieste, o diena anksčiau būtų tekę nakvoti ne tokioje išvaizdžioje vietoje. Dar tą vakarą buvo planuoja miesto šventė su fejerverkais, bet, deja, ją nuplauna neįtikėtino stiprumo liūtis. Kaip ten bebūtų, Dinantas nustebina savo grožiu, tad jį aplankyti tikrai verta.
Prasideda pirmieji kelionės nuotykiai – dar pakeliui link Belgijos pasiklystame ties Kelnu, nes netikėtai baigiasi (uždarytas statyboms) į Acheną ir Briuselį vedantis autobanas. Ir jokių nuorodų, kur važiuoti toliau, nėra. Štai tau ir Vokietija... Kaip visada tokiais atvejais gelbsti popierinis variantas (rekomenduojame „Collins“ kelionių atlasą, kuriame nurodyti vaizdingi maršrutai, kuriuos visada renkamės (jei tik leidžia laikas) vietoje įprastų greitkelių). Dar nepamirškite užsipilti degalų Vokietijoje (o dar geriau – Liuksemburge), nes Prancūzijoje jie gerokai brangesni – dyzelinas kainuoja nuo 1,45 eurų iki net 1,65 euro (greitkeliuose) už litrą (2018 m. gegužės pradžios kainos).
Per Ardėnų kalnus vingiuojame vaizdingu Meuse upės slėniu, pakeliui pravažiuodami dailius Givet, Fumay, Bogny sur Meuse miestelius. Įveikę puikią atkarpą gražios gamtos apsuptyje, jau Prancūzijoje renkamės greitkelį – pirmosiomis dienomis stengiamės įveikti didesnius atstumus tikslo link, bet nepamirštame ir vaizdingų kelių. Tad nuo Orleans iki Tours miestų vėl išsukame iš greitkelio į Luaros upės slėnį – nors pats kelias neįspūdingas, bet žavi Blua, Amboise miestai-pilys – jiems reikia atskiros kelionės, o mūsų planas kitas. Vakarop pasiekiame Bordo miestą, į kurį pernai tik užsukome. Ką gi, nors tik trečia nakvynė, bet mes jau esame kitoje žemyno pusėje šalia Atlanto ir netoli Ispanijos sienos. Tiesa, nors pats Bordo ir itin gyvas bei smagus, bet vakare termometras rodo vos 6 laipsnius šilumos – ilgai nepanaktinėsi.
Ispanija – džiaugsmas piniginei
Bet labai nepergyvename – mūsų laukia pietų Portugalija ir Ispanija. Išvažiavę iš Bordo, keliaujame Gaskonės regiono Atlanto pakrantės keliu – pernai čia kopėme į aukščiausią Europoje Pilos kopą, šiemet užsukame į garsų Biarritz kurortą – banglentininkų, hipsterių-motociklininkų, menininkų ir šiaip poilsiautojų rojų Biskajaus įlankos pakrantėje. Vos už keliasdešimt kilometrų – siena su Ispanija, kurią pervažiuojame įspūdinga kalnų perėja Roncesvalles ir apsigyvename Vitorijoje – Baskijos sostinėje. Kuri mums pasirodo nelabai įdomi, šalta (visomis prasmėmis) ir gailimės, kad nakvynei nepasirinkome Bilbao (pernai lankėmės San Sebastjane, Pamplonoje, o štai Bilbao spėjome aplankyti tik Gugenheimo muziejų).
Na, bet čia – kaip loterija. Apie miestus gali prisiskaityti daugybę atsiliepimų, prisižiūrėti vaizdų „Google“, bet niekas nepakeis asmeninio įspūdžio, tad neužsukęs nesužinosi. Tuo labiau, kad tai – tik tarpinis sustojimas, o ir ta, vos keliolikos laipsnių temperatūra gegužę Ispanijoje visai nenuteikia atostogoms. Bet Ispanijos kainos – tiek degalų (dyzelinas – nuo 1,10 Eur/l), tiek ir maisto, gėrimų – maloniai šildo, o gal net kaitina. Kainos čia vienos mažiausių Vakarų Europoje, pritaikytos vietinei rinkai, kuri vis dar jaučia krizės pasekmes.
Kita mūsų nakvynė – šalia Madrido esančiame istoriniame Tolede (pernai rugpjūtį buvome Madride – tuomet ten nebuvo pernelyg karšta, o ir miestas pasitiko gana apytuštis, kadangi didžioji dalis vietinių ir turistų pramogavo prie jūros). Pakeliui link Toledo dar užsukame į Segoviją – išvaizdų miestą su įspūdingu akveduku, dėl kurio tikrai verta išsukti iš kelio. O vakarinis Toledas sužavi jaukumu, kai nebelieka turistų iš Madrido – vienas malonumas klaidžioti tuščiomis senamiesčio gatvėmis ir parkais – gyvenimas čia verda dieną, o mums tai tampa puikia atgaiva ir poilsiu.
Bom dia, Portugal!
Iš čia skersai per visą Ispaniją važiuojame vakarų kryptimi Portugalijos link – kaimo keliais pro Moraleja (Ispanija) kirtę sieną, siaurais ir stačiais serpantinais kylame į aukščiausius Portugalijos Eštrelos kalnus (Serra da Estrela). Nuo kurių atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas, kurį dar labiau sustiprina kelias be atitvarų. Visgi pripažįstame, kad pernykštis Portugalijos maršrutas Duero upės slėniu įspūdingesnis – ten auginami vynuogynai suteikia ypatingo šarmo.
Vakarop pasiekiame Aveirą – netoli Porto esantį miestą, kuris vadinamas portugališkąja Venecija. Ir nors čia taip pat plaukioja gondolos, panašumas tuo ir baigiasi. Bet čia prasideda mūsų „portugališkasis“ etapas – iš karto atkreipiame dėmesį, kad kainos Portugalijoje aukštesnės nei kaimyninėje šalyje, bet žmonės žymiai draugiškesni – su mūsų mažuoju keliautoju bendrauja didelis ir mažas. Be to, miestuose nekyla jokių problemų susikalbėti angliškai, o štai didžiosios kaimynės šalyje komunikacija yra tikras iššūkis.
Atstumas nuo Aveiro iki Lisabonos nedidelis, jei važiuoti greitkeliu, bet mes dalį kelio riedame palei vandenyną, aplankydami tokius kurortinius miestus kaip Nazare, iškyšulyje esantį Peniche – čia pajaučiame tikrą atostogų skonį, o į skrandžius gula grilyje keptos šviežios jūros gėrybės (ir kurios vakarais nuskalaujamas gaiviu „Vinho Verde“). Traukiame link populiariosios Sintros – deja, bet gerokai po pietų miestas užkištas turistais, o iki ant kalno esančių pilių ir rūmų keliai uždaryti. Suprasdami, kad sugaišime pernelyg daug laiko, vėl sukame vandenyno link – pravažiuojame pro vakariausią Europos iškyšulį Cabo da Roca ir virš uolų vingiuojančiu keliu pro Kaškaišą beveik numatytu laiku atvykstame į patį Lisabonos centrą, kur mūsų laukia apartamentų šeimininkas.
Lisabona – tikras uostamiestis. Neypatingai tvarkingas, bet su itin daug užeigų, parkų – ramybės čia ieškoti neverta, bet pramogų bus per akis. Nors, jei vertinti asmeniškai, antras pagal dydį šalies miestas Portas yra nepalyginamai malonesnis ir jaukesnis. Dar Lisabonoje pralinksmina „Eurovizijos“ finalo laukiantys gerbėjai – tikrai spalvingi personažai, derantys balaganą mieste. Na, o mūsų rytoj laukia vaizdingi maršrutai Algarvės regiono link.
Ryte apvažiuojame Lisaboną ir Setubalą skalaujančias įlankas ir vandenyno pakrante leidžiamės žemyn į pietus. Vidurdienį stojame neįtikėtino grožio Villa Nova de Milfontes, ties kuriuo įteka Miros upė. Tušti paplūdimiai ir įstabi gamta, jaukus miestelis – puiki vieta norintiems pabėgti nuo turistinio šurmulio. Per Algarvės kalnus nuošaliau nuo greitkelių vingiuojančiais kalnų keliais pro Monchique nusileidžiame į netoli Sagres iškyšulio esantį Lagosą – puikus ir alternatyvus kurortas, norintiems išvengti „popsinių“ pramogų. O dar čia – ir įspūdingo grožio uolos vandenyno pakrantėje.
Keliaujame pas beždžiones į Gibraltarą
Kitą dieną jau pietine Portugalijos dalimi važiuojam atgal link Ispanijos. Šen bei ten stojame vandenyno pakrantėje, bet daug laiko negaištame – mūsų laukia Sevilija. Pastaroji man yra vienas įspūdingiausių Ispanijos miestų, bet po Portugalijos čia pasigendame žmogiškos šilumos. Juokiamės, kad portugalai savo nuoširdumu sugadino įspūdį apie Ispaniją. Kuri, be jokių abejonių, tikrai žavi. Bet, be gamtos ir architektūros, malonaus ryšio bendraujant su ispanais neužmezgėme – matyt, tai yra didelės šalies, kalbančios antrą pasaulyje populiariausia kalba, ypatybė.
Kaip ten bebūtų, Andalūzijoje yra galybė lankytinų vietų – čia būtinai norėsiu sugrįžti (kad ir per kitų metų Chereso „Moto GP“ etapą, kurio metu mes pro ten važiavome šiemet). Iš Sevilijos važiuojame į beveik saloje esantį Kadizą, bet čia pasitinka lietus – o Lietuvoje vis dar karšta... Vaizdingu keliu sukame link Tarifos – piečiausio Europos taško. Kelias vingiuoja kalnais, aplinkui – daugybė vėjo jėgainių ir vos už 30 kilometrų aiškiai matomas Afrikos krantas. O kur dar arabiškos radijo stotys su egzotiška muzika – pasijuntame tarsi Šiaurės Afrikoje, o ne Europoje.
Link Malagos važiuojame pro Gibraltarą – kaip ne kaip jis ir yra simbolinis mūsų kelionės tikslas. Įvažiavimas į Jungtinei Karalystei priklausančią teritoriją – per oro uosto nusileidimo taką, kuris kelis kartus per valandą uždaromas leidžiantis lėktuvui! Prie uždaryto užkardo stojame ir mes – nežinau ar daugiau kur pasaulyje yra tokia „pervaža“. Tik štai intensyvioje kelionėje namų darbus atlikome nestropiai – automobiliu privažiuoti galima tik iki apatinės pilies, o toliau reikia ne vieną kilometrą pėdinti į statų kalną. Alternatyva – maršrutinis autobusiukas iš miesto centro arba funikulierius. Rasti kur pastatyti mašiną centre – praktiškai misija neįmanoma. Bet mums pasiseka – prie apatinės maurų pilies atsilaisvina vieta, o šalia įėjimo mus pasitinka lyg katinukai straksinčios ir palei kojas vaikščiojančios beždžionėlės. Tikra egzotika – kelionė pavyko! Nuotraukos su laisvėje gyvenančiomis makakomis padarytos, visi laimingi – metas namo.
Kelias namo – lyg nauja kelionė
Bet tikrai ne tiesiai – nuo Malagos, kurioje itin daug pagundų gurmanams, iki Kartachenos važiuojame „Carretera de la Cabra“ kalnų keliu – siauru, bet prižiūrėtu senuoju serpantinu link Granados. Iš kurios sukame link Tabernaso – sakoma, didžiausios dykumos Europoje. Kelias driekiasi palei aukščiausius Ispanijos Sierra Nevada kalnus – snieguotos viršūnės įspūdingos. Štai ir Tabernaso dykuma, kurioje...lyja! O dar už įvažiavimą į teritoriją, kur sukami filmai, prašo po 19 eurų – praleidžiame šią pramogą. O Kartachena maloniai nustebina, papirkdama savo tvarka, jaukumu ir didingą istoriją menančiais statiniais – būtinai ją aplankykite!
Po truputi pradeda spausti laikas, tad toliau visą turistinę Viduržemio jūros pakrantę iki pat Barselonos važiuojame greitkeliu. Kadangi čia anksčiau teko ne kartą lankytis, pastebiu, kad pernykštis kelias Šiaurės Ispanijos Atlanto pakrante (net ir tada, kai važiuodavome greitkeliu) buvo vaizdingesnis. Katalonijos sostinei skiriame popietę – savaitgalį čia vyks „Formulės 1“ etapas, tad ir taip turistų pilnas miestas atrodo tuoj sprogs nuo jų pertekliaus. O ir viešbučių už norimą kainą nėra – nakvojame už 100 kilometrų esančioje Cheronoje, kurioje taip pat yra ką pamatyti.
Paskaičiuojame, kad grįžti ne tuo pačiu keliu, o pro Prancūzijos Provansą ir Italiją gausis ne toks ir didelis lankstas. Ir važiuojame ne Viduržemio jūros pakrante, bet kylame link Avinjono ir sukame link įspūdingų Gordes ir Rusiljono miestelių – sutariame, kad Prancūzija, nors ir gerokai brangesnė nei Ispanija, savo potyriu (vaizdais, pramogomis, paslaugomis) mums yra kur kas priimtinesnė.
Leidžiamės vingiuotu Napoleono keliu, kuriuo karvedys žygiavo nuo Graso iki Grenoblio, siekdamas atsiimti valdžią iš rojalistų. Nuo Graso iki Italijos Parmos, ypatingai palei jūrą, net ir greitkelis labai vaizdingas, o daugiau kaip 300 km Italijoje mokamais keliais kainuoja tik 31 eurą.
Po nakvynės Parmoje šeštadienio vidurdienį atvažiuojame į Veneciją – apsigyvename miegamajame Mestro rajone – nakvynė čia žymiai pigesnė, yra kur palikti mašiną, o autobusu arba traukiniu nuvykti iki istorinio centro salose užtrunka vos 20 min ir kainuoja mažiau nei 2 eurus. Prieš porą metų čia lankėmės su vežimėliu ir daug vaikščiojom nuošalesnėmis gatvelėmis – dabar su vaiku ėjome pagrindinėmis gatvėmis, kur teka turistų upės, tad kantrybė baigėsi greitai.
Iki namų dar stojame Čekijoje, Olomouce ir, įveikę 9940 kilometrų, po 16 nakvynių svetur grįžtame namo. Degalų sąnaudos siekė priimtinus 6,4 l (įvertinant dideliu tempu važiuotus greitkelius ir kalnų kelius su pilnai pakrautu automobiliu, tai tikrai geras rezultatas), daugiausiai už nakvynę mokėjome šeštadienį Venecijoje (77 eurus), mažiausiai – Lagose (Portugalija), kur apartamentai tekainavo 35 eurus.
Kelionėje atkreipiu dėmesį, kad net ir greitkeliuose Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje vis daugiau automatinių degalinių, kur pavyks atsiskaityti tik kreditine kortele arba grynais. Kaip visada, pigiausi degalai – šalia miestų komercinių zonų esančiose automatinėse degalinėse. Gegužės pirmoje pusėje Vokietijoje dyzelino kainos svyravo nuo 1,20 iki 1,32 Eur, Prancūzijoje – nuo 1,45 iki 1,65, Ispanijoje – nuo 1,10 iki 1,24, o štai Gibraltare litras tekainavo vos 98 centus (ten kainos nurodomos ir svarais). Portugalijoje dyzelino kaina buvo nuo 1,20 iki 1,35 Eur, Italijoje – nuo 1,42 iki 1,59. Kai kuriose degalinėse rezervuojama tam tikra suma, kai kur reikia pasirinkti už kokią sumą pilsitės.
Nemažos išlaidos laukia ir mokant už greitkelius – jei Lenkijoje, Prancūzijoje ir Italijoje (ne visur) atsiskaitymui tiko net debetinė kortelė, tai Ispanijoje būtina kreditinė arba grynieji. O vienoje atkarpoje Portugalijoje, nuvažiavus nemažą atstumą, netiko nei viena kortelė, tad visa laimė, kad turėjome pakankamai grynųjų. Kelių mokesčiams išleidome 330 eurų – išlaidos būtų mažesnės, jei atgal būtume grįžę pro Vokietiją – kelių vinjetės Austrijoje (9 eurai) ir Čekijoje (17 eurų), taip pat mokami Italijos keliai sudarė papildomas išlaidas.
Tad, kaip supratote, keliaujant mums svarbiausia – vaizdingas kelias, o paskutiniu metu – ir žaidimų aikštelės. Su tuo Europos miestuose tikrai problemų nėra, o klausimas lieka toks pats – kur keliausime kitąmet?
