Nors apie Samarią nori nenori išgirsta visi, vykstantys į Graikijos salas, tačiau tarp klegančių tarpeklio žygeivių lietuvių kalbą išgirsti galima rečiausiai. Kodėl? Vienus atbaido turistinių agentūrų atstovai, vengdami sau užsikrauti papildomų rūpesčių, kiti patiki turistiniuose bukletuose mirgančiais įvairiausiais perspėjimais ir bauginimais.

Buvau patikėjusi tais gąsdinimais ir aš – ir kad tarpeklis labai sunkiai įveikiamas, ir kad reikia atsižvelgti į savo amžių bei galimus ar numanomus negalavimus. Esu perėjusi trumpesnius, bet žymiai sudėtingesnius tarpeklius, po kurių skaudėdavo visą kūną ne vieną dieną, todėl ilgokai abejojau – eiti ar ne. Vis dėlto aš ne jauniklė – nebe už kalnų septynios dešimtys metų. Bet aštuoniasdešimtmetis mano viešbutuko savininkas taip karštai įrodinėjo, kad gailėsiuosi nepamačiusi tarpeklio ir kad tarp jo svečių yra nuolatinių beveik šimtamečių klientų, kurie kasmet atvyksta net iš JAV vien tam, kad pereitų Samarios tarpekliu dar ir dar kartą, pagaliau, nors ir dvejodama, apsisprendžiau. Ir niekada nesigailėjau. Dar labiau – noriu paraginti poilsiautojus neklausyti savo agentūrų atstovų draudimų ir drąsiai keliauti ten, kur tūkstančiais traukia viso pasaulio turistai.

Samaria
Foto: Asmeninio albumas

Nors pats didžiausias pakilimas, kai Samarią per dieną aplankydavo per 3000 žmonių, jau yra gilioje praeityje, dar ir dabar neretai tarpeklis sulaukia iki 2000 lankytojų. Mano lankymosi dieną tarpekliu perėjo 700 žygeivių. Tai daug ar mažai? Iš pradžių, pamačius virtinę turistus atvežusių autobusų, atrodė, kad matysiu ne gamtą, o tik bendrakeleivių nugaras. Bet būgštavimai greitai išsisklaidė.

Patys stipriausieji bendražygeiviai nušuoliavo pirmyn ir išnyko tarpeklio posūkiuose, kiti neskubėdami užkandžiavo kiekvienoje poilsio aikštelėje. Aš ėjau neskubėdama, klausydamasi upelio šniokštimo, gėrėdamasi abiejose pusėse kylančiais kalnais, kvėpdama pušų ir daugybės augalų aromatą.

Kourtliotiko tarpeklyje
Foto: Asmeninio albumas

Dažnai likdavau visai viena, nei priekyje, nei užpakalyje nematydama nė gyvos dvasios – tik medžiai, paukščių čiulbėjimas ir slėniuose žydintys oleandrai. Tokiame pasivaikščiojime nuo įėjimo į tarpeklį patikros taško iki pat uosto apačioje užtrukau penkias valandas, t.y. netgi trumpiau, negu nurodoma bukletuose. Laikas einant 13 kilometrų akmenuotais takeliais tarpeklyje ir dar trejetas kilometrų plačiu keliu iki kaimelio uosto prabėgo nepastebimai. Nesupratau, kodėl poilsiautojai iš anksto taip gąsdinami sunkumais. Tarpeklyje akmenuotas upelis dažnai lieka apačioje, o turistai žingsniuoja aukščiau išlygintu takeliu. Kai tenka nusileisti žemyn link vandens, keliautojų patogumui išdėstyti brastos akmenys, įrengti patogūs tilteliai per upelį. Tik eik, grožėkis gamta ir džiaukis gyvenimu. Gal tie gąsdinimai buvo reikalingi tik tam, kad sumažintų lankytojų skaičių? Nežinau, nežinau...

Kitą dieną po Samarios tarpeklio ne tik nejaučiau jokio pažadėto raumenų skausmo, bet dar ir kilo noras pereiti tarpeklį priešinga kryptimi – aukštyn. Bet likimas mane nuvedė į kitą, Kourtaliotiko tarpeklį. Tai mirguliuojanti užutėkiais palmių ir žydinčių oleandrų oazė. Tikra atgaiva saulės išdegintos salos uolų apsuptyje.