Žilvinas DELFI papasakojo apie tai, kodėl išsiruošė ir kaip sekėsi įsidarbinti Islandijoje. Taip pat – apie tai, ką reikia žinoti vykstantiems į Islandiją, labiausiai patikusią aplankytą vietą ir apie kitas įdomybes, kurių „mėnulio žemėje“ netrūksta.
– Kokie keliai jus nuvedė į Islandiją?
– Mane visada traukė egzotika, be to, visada dievinau gamtą. Po studijų su draugu metams išvykome į Kanadą, Vankuverį. Turėjau galimybę dirbti kalnuose, apvažiuoti visas apylinkes ir išvaikščioti visus kalnų takus.
Tada grįžau į Lietuvą, bet po dvejų metų pajutau, kad baigiu užsisėdėti, tad trūks plyš reikėjo pokyčių. Islandija – egzotiška, bet kartu sąlyginai artima šalis, su patogiu susisiekimu ir nesudėtingomis įsidarbinimo sąlygomis. Kalnai, ledynai, vulkanai, vandenynas, šiaurės pašvaistės ir vulkaninės salos gamta – viskas čia.
– Ar buvo lengva rasti darbą?
– Labai norėjau susirasti darbą, todėl dėjau daug pastangų. Labai sudėtinga nebuvo, bet iš kelių dešimčių išsiųstų laiškų gavau atsakymą tik iš vienos vietos. Susiskambinome du kartus per „Skype“, parodžiau, kad tikrai noriu darbo, ir pavyko. Galbūt pasisekė.
– Koks islandų požiūris į užsieniečius?
– Islandijoje labai daug gyventojų, atvykusių iš kitų šalių, taip pat čia kiekvienais metais atvyksta begalės turistų. Islandams užsieniečiai, manau, yra labai natūralus dalykas, beveik visi islandai kalba angliškai, linkę pagelbėti.
– Kokios trukmės kelionė optimali norint aplankyti svarbiausius Islandijos kampelius?
–Manau, per 7–8 dienas tikrai įmanoma apvažiuoti salą, pamatyti pagrindines vietas ir šiek tiek laiko skirti miesto kultūrai. Žinoma, esu sutikęs žmonių, kurie keliauja mėnesį ar du. Jei norisi pamatyti daugiau ir įlįsti giliau į salą, atrasti „paslėptus stebuklus“, rekomenduočiau skirti bent pustrečios savaitės.
– Dirbate gidu, susiduriate su įvairių šalių turistais – kas Islandijoje žavi šiaurės šalių gyventojus, o kas pietiečius?
– Negaliu išskirti turistų į pietiečius ir šiauriečius. Visus žavi tas pats dalykas – labai unikali gamta. Galėčiau išskirti tik turistus iš Azijos. Jų reakcija ir poreikiai pakankamai skiriasi nuo kitų.
Azijiečiai fotografuoja viską iš eilės, darosi asmenukes, manau, pačią gamtą pamato tik grįžę namo ir peržiūrinėdami nuotraukas.
Amerikiečiams labai patinka pasikalbėti tarpusavyje ar su gidu, gamta būna labiau fone, toks antraeilis dalykas.
Europiečiai, nors tikrai būna įvairių, linkę pasimėgauti akimirka ir pasiimti viską, ką gali iš tų dienų. Žinoma, nekonkretizuoju visų atvejų, bet tokios tendencijos tikrai yra pastebimos. Vis dėlto visi turistai važiuoja prie tų pačių objektų ir jais tikrai žavisi.
– Kokiu metų laiku patartumėte vykti į šią šalį?
– Patarčiau vykti arba prieš prasidedant didžiajam turistų sezonui, arba tik pasibaigus.
Mano manymu, idealiausias metas – gegužės antra pusė. Tuo metu būna šviesu visą parą, tad galima keliauti kiek tik širdis ir jėgos leidžia. Taip pat dar ne visos vietos perpildytos turistų grupėmis.
Kitas variantas – rugsėjo pradžia–vidurys. Žmonių srautas būna atslūgęs, dienos dar ilgos ir gali būti šiltos. Taip pat, nors ir mažas, jau yra šansas pamatyti šiaurės pašvaisčių.
– Patarkite keliaujantiems savarankiškai: kur apsistoti, kokiu transportu keliauti? Kiek tai maždaug kainuoja?
– Keliaujantiems savarankiškai vienareikšmiškai rekomenduoju nuomotis automobilį. Tai pats pigiausias ir geriausias būdas pamatyti Islandiją. Jei kompanija didesnė, drąsiai galima imti kemperį, taip sutaupysite labai daug pinigų nakvynei. Tiesa, niekas čia nėra pigu, automobilių nuoma taip pat. Bet kur kas pigiau, nei mokėti už ekskursijas autobusu.
Kai kurie žmonės mina dviračiu aplink salą ir miega palapinėse, bet tai toli gražu ne kiekvienam.
Jei keliaujate ne sezono metu (birželio antra pusė–rugsėjo pradžia), tuomet galima bandyti rezervuoti nakvynę tą pačią dieną per booking.com. Viešbučiai ar hosteliai ne sezono metu iki galo neužsipildo, todėl dažnai taiko didžiules nuolaidas jei tik būna likę kambarių esamą dieną. Toks būdas tinka, jei vieta nėra atoki, ir joje yra bent keletas viešbučių.
Sezono metu – viską reikia rezervuoti iš anksto, nes žmonių srautas didžiulis, o nakvynės vietų sąlyginai nėra tiek daug. Visada yra galimybė nakvoti tiesiog automobilyje ar turėti su savimi palapinę. Tik tokiu atveju būtina paisyti įspėjamųjų ženklų ir įstatymų – ne kiekviename kampelyje leidžiama statyti palapinę ar likti nakvoti mašinoje. Reikia tai gerbti.
Savaitei reiktų skirti bent 1000 eurų, tiek nesišvaistant turėtų užtekti nuomai, nakvynei ir maistui.
– Ar Islandijoje brangūs muziejai ir kiti lankytini objektai? Galbūt egzistuoja kažkokie turistų pasai, kurie suteikia nuolaidų?
– Islandijoje nerasite nieko, kas būtų pigu tiek mums, tiek didžiosios pasaulio dalies šalių turistams.
Dauguma gamtos objektų yra nemokami, nebent reikia mokėti už automobilio stovėjimą.
Čia yra begalės visokių turų, kurie leidžia viską pamatyti iš arčiau, pajusti, ką reiškia būti gamtos apsuptyje. Džipų safaris ant ledyno, pasivažinėjimai sniego motociklais, nardymas tektoniniame lūžyje, pasiplaukiojimas laivu po aisbergų lagūną, plaukimas pasižiūrėti banginių ir t.t. Visi šitie turai kainuos tikrai nemažus pinigus, bet bus to verti.
Muziejai – sąlyginai nebrangūs, bet jų yra labai daug, tad prieš vykstant reikėtų pasidomėti ir žinoti, kas domina.
Aš rekomenduočiau aplankyti Lavos centrą, istorinį muziejų Skougaro miestelyje šalia įžymaus Skogafoss krioklio, o didesnės egzotikos mėgėjams – Penių muziejų Reikjavike. Nuolaidų paprastiems turistams siūlau nesitikėti.
– Kaip atrodo jūsų tradicinis maršrutas turistams? Ką aplankote jo metu? Kiek jis trunka?
– Esu gidas ledyninėje lagūnoje Fjallsarlon, kuri yra didžiausio Europos ledyno Vatnajokull nacionaliniame parke. Plaukiu su nedidele, iki dešimties žmonių, grupe nuo lagūnos pradžios iki slenkančio ledyno krašto.
Aš ir valdau laivą, ir kartu pasakoju turistams apie vietos gamtą bei istoriją. Dažniausiai link ledyno krašto plaukiame aplink didžiulius aisbergus, jie gali būti skirtingi tiek savo dydžiu, tiek spalva. Pasakoju turistams apie jų atsiradimą, spalvų skirtumą, ledo savybes. Tada pasiekus ledyno kraštą plaukiame palei jį, ledo sienos gali būti iki 30 metrų aukščio. Sustojame vaizdingiausioje vietoje, kur toli fone matosi kiti ledynų liežuviai, o iš priekio – didžiuliai kalnai. Visai šalia mūsų yra aukščiausias Islandijos kalnas, kuris taip pat ir aktyvus ugnikalnis. Visa vietovė per amžius buvo formuojama ledo ir ugnies. Informacijos ir istorijų daug, tad jei žmonės domisi, galima pasakoti ir pasakoti apie vykstančius procesus.
Vasarą galima pamatyti ir išgirsti nuo ledyno krašto skylančius ledkalnius, garsas kurtinantis, tarsi visai šalia griaudėjančio griaustinio. Ledkalniai irgi gali būti iki 30–40 metrų aukščio, milžiniški. Jei turo metu pavyksta išgirsti šį reiškinį, galiu garantuoti, kad įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Turas trunka 45 minutes. Jų per dieną, sezono metu, turime 8–9, bet keičiamės su kolegomis.
– Ar daug lietuvių tenka sutikti Islandijoje?
– Palyginus su turistų srautais iš pagrindinių šalių, lietuvių nėra daug, bet pastaruoju metu sutinku vis dažniau.
Taip pat nemažai lietuvių dirba Islandijoje. Tik jie keliauja gal šiek tiek kitaip nei pagrindinis turistų srautas. Skrydžiai į Islandiją iš Lietuvos tikrai pigūs, bet kainos čia dar labai kandžiojasi.
– Islandijoje galima pamatyti daug gražių vietų. Kurias įtrauktumėte į TOP penketuką? Kuo jos ypatingos?
– Islandijos virtuvė taip pat unikali – ką rekomenduojate būtinai paragauti? Gal nuo kažkurių patiekalų verčiau susilaikyti?
– Nesu ekstremalių valgių mėgėjas, mėgstu tai, kas gardu. Pūdyti rykliai ir panašūs dalykai islandų buvo valgomi, kai vyko Antrasis pasaulinis karas, sala buvo izoliuota nuo pasaulio ir buvo labai sunku išgyventi, tad tekdavo griebtis įvairiausių priemonių maistui išlaikyti ir apskritai pavalgyti. Dabar tai labiau su turizmu sietinas dalykas.
Galiu tikrai rekomenduoti jūrų gerybės, ypač krabus ir žuvis. Taip pat islandai garsėja savo aviena ir ėriena. Šiuos dalykus vietiniai valgo su pasigardžiavimu, todėl tikrai būtina paragauti, kol viešite šioje šalyje. Iš egzotiškesnės virtuvės galiu rekomenduoti arklieną (didkepsnį), elnieną (didkepsnį ar mėsainį) ir banginio mėsą. Tikrai gardu.
O iš greito ir pigaus maisto privaloma suvalgyti bent kelis dešrainius. Čia jie yra populiariausias greitas maistas. Turbūt nerasite islando, kuris nemėgtų dešrainių, čia jie beveik nacionalinis patiekalas.
– Ką patartumėte įsidėti į lagaminą keliaujantiems į šią ne itin šiltą šalį?
– Būtina vandeniui atspari ir „kvėpuojanti“ striukė. Neperšlampami kalnų batai. Kalnams skirtos kelnės ir viena neperšlampamų kelnių pora. Viena termoapranga. Keli kvėpuojantys sintetiniai marškinėliai. 1–2 flysiniai džemperiai. Kvėpuojančios, aktyviam ėjimui skirtos kojinės ir kremas nuo saulės bei saulės akiniai. Nepamirškite būtinai įsimesti ir lengvesnių batų, nes orai čia ne visada ekstremalūs. Tačiau šortų tikriausiai neprireiks.
Jei ketinate išeiti pabūti mieste, apsirenkite džinsais ir kuo nors tvarkingu ant viršaus. Labai nepagarbu, kai su tais pačiais rūbais, su kuriais buvote kalnuose ar ledynuose, ateinate į restoraną ar barą. Vietiniai eidami į miestą mėgsta pasipuošti ar bent atrodyti tikrai tvarkingai.
– Kas jus patį labiausiai žavi Islandijoje?
– Įspūdinga gamta, dėl kurios žmonės čia keliauja tiek iš Australijos, tiek iš Indijos ar Japonijos. Ir visi lieka apstulbę. Taip pat žmonės. Vietiniai turi puikų humoro jausmą ir vienas su kitu bendrauja kaip lygus su lygiu, nėra kažkokių ribų tarp žmonių amžiaus. Tai mane labai žavi. Labai susidraugavau su savo kolegomis islandais, tad praėjusį rudenį lydėjau dvylikos islandų delegaciją į Lietuvą.
Beveik visi kolegos atvyko aplankyti mūsų šalies trims dienoms, o aš suorganizavau ekskursijas po Lietuvą, po Vilnių. Keliavome per Labanorą, kaitinomės pirtyje, šokome į ledinį ežerą, puotavome, šokome, ragavome lietuviškų kumpių, žuvies, sūrių, alaus. Visi liko sužavėti. Ne kasdien taip nutinka.
