Praėjusį savaitgalį Karlofortės saloje netoli Sardinijos vyko tarptautinis tuno festivalis ir čempionatas „Girotonno“, kuriame pirmą kartą dalyvavo lietuvių šefų komanda Artūras Samavičius ir Tadas Gailiūnas.
Mūsų šaliai atstovavę vyrai vietinį – mėlynpelekį tuną pagamino taip skaniai, kad nugalėjo visus konkurentus ir tapo pasauliniais šios žuvies gaminimo čempionais. Tiems, kas stebėjo šį įvykį buvo sunku patikėti... Juk pas mus Lietuvoje nėra jokių tuno tradicijų, o tuo labiau, mūsų parduotuvėse net neprekiaujama tuo, pačiu brangiausiu ir kokybiškiausiu pasaulyje – mėlynpelekiu tunu, kuris ir buvo šio festivalio žvaigžde.
Labiausiai tautiečių pergalė stebėjosi šefas iš Japonijos ir vietiniai italai. Po nugalėtojų paskelbimo visi pripuolė prie Tado ir Artūro klausinėti, kiek tuno restoranų yra Lietuvoje, kokie ten pagrindiniai patiekalai, ar lietuviai mėgsta valgyti žalią, niekaip neapdorotą žuvį? Deja, papasakoti įdomių dalykų mūsų atstovai negalėjo. Lietuvoje tunas eilinė žuvis, kurią mums importuoja į prekybos centrus. Neturime nei vieno nacionalinio patiekalo iš tuno. O per šventes ant mūsų stalų dažniausiai būna silkė, jūros lydeka ir krabų lazdelės.
Visai kitoks santykis su tunu yra Karlofortės saloje. Čia ši žuvis – vietinių pasididžiavimas, kasdienis maistas ir pagrindinis turistų traukos objektas. Žmonės iš viso pasaulio į salą atvyksta pažiūrėti, kaip gaudomas mėlynpelekis tunas, kaip jis ruošiamas fabrikuose ir, žinoma, kaip gaminamas restoranuose.
Anksčiau lietuviams ši sala buvo ranka pasiekiama. Turėjome tiesioginį skrydį iš Kauno į Sardinijos sostinę Kaljerį, o iš ten keltu, per 40 minučių galima persikelti į Karlofortę. Dabar nukeliauti į tuno rojų žymiai sudėtingiau, tenka keliauti su persėdimu. Patogiausia skristi per Romą, Milaną ar bet kurį kitą Italijos miestą, iš kur nuolat skraido lėktuvai į Sardiniją. Kelionė į abi puses iš Lietuvos gali kainuoti nuo 200 eurų. Bet jeigu mėgstate tuną – tikrai verta. Dar geriau, jeigu mėgstate karštus orus ir tuną, mat kitas dalykas, kuriuo didžiuojasi Karlofortė, tai, kad saloje mažiausiai 300 dienų per metus šviečia saulė.
Rekomenduojama šią vietą aplankyti gegužės-birželio mėnesiais, kai vyksta su tunu susijusios šventės ir renginiai. Jų metu atvyksta daug muzikantų, menininkų, tad galima nemokamai sudalyvauti dideliuose renginiuose. Tik svarbu žinoti, kad kaip tik tuo metu salos viešbučiai kiek pabrangsta.
Labiausiai turistus šioje saloje šokiruoja vietinės žuvies dydis. Aplink Karlofortę pagaunami tunai būna vieni didžiausių pasaulyje. Kaip man pasakojo salos meras, didžiulis tuno mėgėjas Salvatore Puggioni, vienos žuvies svoris būna maždaug 300-400 kilogramų. Kartais pasitaiko ir dar didesnių. „Tunas žymiai didesnis už žmogų, kaip kokios nežemiškos būtybės. Tai daro didelį įspūdį mūsų salos svečiams, ypač vaikams. Visi nori nusifotografuoti prie tokių milžinų“, - kalbėjo meras.
Salos vadovas didžiuojasi, kad Karlofortėje pagaunamas mėlynpelekis tunas parduodamas visoje planetoje. Kartais dėl riebesnių žuvų vyksta didžiulė kova, tenka rengti pardavimo aukcionus. Ypač mėlynpelekius vertina ir jų geidžia japonai. Būtent jie užkelia tuno kainą iki milijoninių sumų, todėl restorane Tokijuje ar Niujorke tokio tuno kepsnys gali kainuoti ir 100 eurų. O pačioje Karlofortės saloje jis pigus, kaip pas mus kiauliena ar vištiena. Galima rasti kavinių, kur kepsnys kainuoja iki 5 eurų.
Vietiniai salos žmonės renkasi ne pagal kainą, o pagal žuvies šviežumą ir pagaminimo receptą. Vieni restoranai kepa paskanindami tik druska ir pipirais, kiti ruošia specialų marinatą, naudoja ypatingus ir slaptus prieskonių mišinius.
Karlofortės restoranuose beveik visi patiekalai gaminami su tunu. Pusryčių omletas su rūkyto tuno gabaliukais, sumuštiniai su tunu, salotos, makaronai, picos. Kai kuriose desertinėse galima rasti net saldžių patiekalų su šia žuvimi. Pavyzdžiui, tunu gardinti ledai. Įdomi patirtis, ar ne?
Iš visų ragautų patiekalų man labiausiai patiko makaronai gardinti malta tunų mėsa troškinta pomidoruose. Tai tradicinis salos valgis. Taip pat labai skanu itališki tuno ir alyvuogių kroketai – tokie maži, aliejuje virti burbuliukai.
Kai lietuviai tapo čempionato „Girotonno“ laimėtojais, saloje per vieną vakarą jie tapo didelėmis žvaigždėmis. Vietiniai restoranai net susikovė, pas ką laimėtojai Tadas su Artūru turėtų ateiti šventinės vakarienės. Lietuviai pasirinko du – pačius geriausius, kuriuos ir jums noriu rekomenduoti.
Pirmasis – tai labai garsaus Italijos šefo, televizijos kanalo „Rai“ laidos „La prova del Cuoc“ vedėjo Luigi Pomata šeimos restoranas „da Nicolo“. Įprastai čia sunku gauti staliuką, nes pas jį veržiasi ne tik turistai, bet ir vietiniai. Būtent čia ir reikėtų paragauti spagečių su tunu. Taip pat jie gamina ypatingą aštuonkojį.
Kitas restoranas – net įtrauktas į garbingus „Michelin“ sąrašus – „Tonno di corsa“, jam vadovauja daugybę apdovanojimų gavęs Secondo Borghero.
Pas šį šefą turėjome gal dešimties patiekalų vakarienę, o tada, padavėjai įnešė siurprizą. Norėdamas nustebinti svečius iš Lietuvos restorano šefas juos panoro pavaišinti Karlofortės delikatesu – tuno sėkla. Lėkštėje ji priminė kinų patiekalą, panašius gamina Vilniuje esančiuose restoranuose.
„Ruošiu spermą savo firminiame padaže, gerai ištroškinu. Net burnoje tirpsta, nereikia jokio garnyro, na nebent žaliųjų salotų“, – pristatydamas patiekalą sakė Secondo Borghero. Visi restorane net paplojo ir palinkėjo vieni kitiems skanaus. Šefas stebėjo, kaip gi lietuviai valgys, ar patiks jiems šis neįprastas valgis.
Mandagumas yra mandagumas, – kai italas iš visos širdies siūlo – juk negali atsisakyti. Geriausiais tuno gamintojais tapę lietuviai išdrįso tai padaryti. „Mmmm, tikrai tirpstanti burnoje, minkšta, bet garnyro gal norisi?“ – komentavo jie pirmuosius kąsnius. Įveikti visos porcijos du virėjai nesugebėjo. Kiek vėliau jie man pasakojo, kad skonis keistas, todėl antrą kartą šio patiekalo greičiausiai neužsisakytų.
Tada tuno restorano „Tonno di corsa“ šefas įnešė dar vieną papildomą valgį – tai tuno vidurių troškinys. Jame ir žarnos, ir kepenys, ir širdis. Viskas, kas būna žuvies viduje. Troškinta su bulvėmis ir svogūnais. „Skonis kiek pikantiškesnis, daugiau prieskonių, nei spermoje“, – sako šio valgio paragavę lietuviai. Už egzotišką tuno ir tuno dalių vakarienę restorane įprastai kainuoja apie 15 eurų žmogui.
Yra ir dar vienas, beveik nemokamas būdas. Kiekvieną vakarą, maždaug nuo 17 iki 20 valandos visoje Italijoje – aperityvo laikas. Barai kviečia užsukti atsigaivinti šaltais kokteiliais, o visus užsukusius maitina nemokamais užkandžiais. Karlofortėje, žinoma, tie užkandžiai iš to paties mėlynpelekio. Valgykite kiek norite, o kokteilį galite vos vieną išgerti.
Bet ne tik tuno valgyti keliaukite į Karlofortę. Saloje veikia keli tuno fabrikai, kurie šią žuvį paruošia rinkai. Pats didžiausias ir populiariausias yra „Carloforte Tonnare“, kuriam vadovauja Giuliano Greco. Jis nuolat svečiuose sulaukia turistų, kuriuos nemokamai priima ir parodo patalpas ant jūros kranto, kur tunas tikrinamas laboratorijoje ir tada ruošiamas valgymui. Kai kurie tuno mėgėjai šioje vietoje praleidžia ištisą dieną. Tiesa, vakare žuvies kvapas įsigeria ne tik į drabužius, bet ir į plaukus bei odą.
Giuliano Greco pasakoja, jog pagrindinis jo darbas pasirūpinti, kad mėlynpelekis keliautų pas pirkėjus visame pasaulyje. Brangios žuvys į kitas šalis vyksta lėktuvais. Italas juokauja, kad tai pirmos klasės kelionė, nes tunus viso skrydžio metu atidžiai prižiūri specialus personalas. Reikia kontroliuoti šaltį ir drėgmę, nes visa produkcija gali būti lengvai sugadinta. „Su tunu reikia dirbti labai dėmesingai, nes žmonės jį valgo neapdorotą, žalią. Japonijoje tai pagrindinis sušių ir sašimių ingredientas“, - aiškino Giuliano Greco.
Gamykloje arba po visą salą išsibarsčiusiose parduotuvėse galite įsigyti vietinio mėlynpelekio konservuoto tuno skardinėse. Vienos skardinės kaina – nuo 10 eurų. Taip pat vakuuminėse pakuotėse parduodamas vytintas bei rūkytas tunas.
