Ir suprato žurnalistas, kad šiais laikais mūsų tautai pasidarė ypač pavojinga keliauti. Štai visai netoli – Vokietijos Hamburgo mieste galima prisižiūrėti visko, ko pas save jau nebeturime ir vargu ar kada turėsime. Ten šventų ir padorių Lietuvos žmonių akys gali prisižiūrėti tiek visko, kad po to nebežinos, kaip gyventi toliau. Keliautojas siūlo atsispirti smalsumui ir niekada ten nevykti. Arba tegul valdžia uždraudžia šią kryptį, nes baisu, kas ten vyksta.
Nuo sausio 1-osios Lietuvoje mes ėmėme gyventi, kaip kokiame šventosios žemės burbule. Prie to jau seniai ėjome, mažais žingsneliais vis valėmės nuo blogybių, vis mažėjo aplink mus visokių garbanotas mintis keliančių šventvagysčių.
Prieš vienuolika metų šalies valdžia uždraudė rūkyti kavinėse, baruose ir klubuose. Uždraudė, bet kokią rūkalų reklamą. Seniausiai pas mus nėra jokios kazino ir panašių lošimų reklamos, kitaip sakant – jokių viliojimų pralošti savo pinigus. Lietuva niekada nematė legalios prostitucijos. Metų metus policija gaudė parsidavinėjančius vyrus ir moteris. Tikrai, ačiū pareigūnams, kad nuolatiniais reidais Vilniaus stoties rajone apsaugo lietuvius nuo tų paleistuvysčių. Visai neseniai, kai valstiečiai ėmė vadovauti mūsų padoriai šaliai, „žoliarūkiams“ marihuanos mėgėjams, pradėtos taikyti maksimalios baudos. Jiems keliamos aukščiausio lygio bylos, kad nesmardintų mūsų aplinkos, nekenktų savo plaučiams ir smegenims, ar dar kam ten gali pakenkti.
Gėjams ir lesbietėms – jokių lygių galimybių Lietuvoje neturime, kad tik negyventų taip laisvai, kaip kiti šalies žmonės. Kad neišsikerotų per daug. Tad jų šalyje beveik ir nėra, na gal kažkur pogrindyje, kas porą metų gi išlenda spalvotai apsirengusių eisena.
Na ir patys naujausi dalykai Lietuvoje. Kiekvienas mūsų pilietis apsaugotas nuo bet kokios alkoholio reklamos. Nei gatvėse, nei per televiziją jo nebėra. Tikras pasiekimas, kad net ir iš užsienio atkeliaujančioje spaudoje jos nėra. Daug nekeliaujančiam žmogeliui gali pasirodyti, kad ir kitose šalyse velnio lašų niekas nereklamuoja. Gal ten net ir negeria niekas? – pagalvos žmogelis ir pats nustos vartoti.
Ir žinokite, visai gali būti, kad dabar esame padoriausia ir gražiausiai gyvenanti šalis. Na, bent jau Europoje. Nes nuvažiuoji tu, kultūringas, gerai išauklėtas lietuvis į visokius užsienius... Ir net akys ant kaktos stojasi. Pamatai to, ko pačiame nepadoriausiame lietuviškame sapne nesapnavai. Taip ir man nutiko. Tik turistinio smalsumo vedinas blaškiausi aš po jaukų, savo architektūra žavintį Vokietijos uostamiestį – Hamburgą, visus svaigalus ir kitas blogybes pamiršęs... Ir užteko man vienoje metro stotelėje išlipti, kad visas lietuviškas padorumas būtų sutryptas, sudaužytas. Viskas, nuo ko mane griežtai saugojo Lietuvos valdžia liko užmarštyje. Vaizdingiau pasakius – akys išdegė. Atmatyti to nebeįmanoma. Įsirėžė giliai į atmintį. Todėl ir jums apie viską parašysiu, kad apsaugotumėte savo vaikus, vaikaičius, senelius ir kitus brangius žmones.
Ar galite patikėti, brangūs Lietuvos žmonės, solidžioje ir taisyklių laikymusi garsioje Vokietijoje, Hamburgo mieste yra toks St. Pauli rajonas, kur, atrodo, jokios padoraus elgesio taisyklės negalioja. Nuolatinė girtavimų ir paleistuvysčių puota.
Vos pakilęs iš požeminės metro stoties į pagrindinę to baisaus rajono gatvę Reeperbahn išvydau tai, nuo ko mane taip stengėsi saugoti. Du bernai vokiečiai stovėjo ir gėrė degtinę. Viešai!!! Pilnoje praeivių gatvėje. Pas mus juk seniausiai tokius pažeidėjus gaudo.
Blogiausia ne tai, kad gėrė viešumoje, kai aplink jaunimas vaikšto ir prastą pavyzdį mato, o tai, kad tas butelis apipaišytas mielomis, kažkur skrendančiomis žąsimis. Net neplanavusiam svaigintis turistui iš Lietuvos, tas kaimiškas, jaukus vaizdelis gali pasirodyti per daug savas, per daug mielas ir kelti normą tokį patį butelį įsigyti. O tai padaryti paprasta, net po aštuntos valandos vakaro. Net ir sekmadienį po penkioliktos valandos dienos. Galite įsivaizduoti? Kažkur apie vidurnaktį mačiau, kaip kiti perka ir vidury gatvės gurkšnoja pilnus butelius velnio lašų.
Na gerai, sakysite degtinės butelis brangus dalykas, o mums – žmonėms iš kuklaus krašto, neuždirbantiems tiek, kiek vokiečiai gauna – gali pasirodyti, kad reklamose nematytas butelis šitiek pinigų nevertas. Gal ir taip.
Bet kaip tada atsispirti ir praeiti alaus kioskelius, kur sklidiną litrinį bokalą pripila už du eurus. Daugybė stilingų žmonių stovi ten, kiša pinigus, kad tik gautų išgerti. O mūsų tėvai ir seneliai juk nuo senų laikų mėgo stotis į visokias eiles, žinodavo – jeigu daug žmonių grūdasi, vadinasi, galima gauti deficitinę prekę. Ir ten toks instinktas gali pabusti. Todėl užriškite akis savo vyresniems šeimos nariams, kai eisite pro tuos kioskus.
Kad viso to nematyčiau – užsukau į „Freudenhaus“ barą, kurį reklamuoja viso pasaulio kelionių giduose. Ten rašoma, kad šioje vietoje kepa skaniausius Vokietijoje šnicelius ir kitus vietinius delikatesus. Kaip nesusigundysi skaniai pavalgyti, juk to daryti lietuviams niekada niekas nedraudė.
Bet iš tos vakarienės išėjo kažkoks košmaras. Nežinau ar galėsite patikėti, bet tame bare, o kaip vėliau paaiškėjo, visuose kituose Hamburgo baruose – rūkoma. Taip, žmonės sėdi, bendrauja ir pučia dūmus. Kas lietuvio akiai baisiausia, rūko ne tik cigaretes, kurias dažnai Holivudo filmuose iki šiol galime išvysti, bet ir tokias neaiškias, savos gamybos suktines. Keisti, gana intensyvaus kvapo dūmai nuo jų sklido. O kas, jeigu ten marihuana, ta vadinamoji „žolė“? Pas mus juk į kalėjimą sodina, negi ten laisvėje tokie chuliganai gyvena? Ir žinokit, prie stalelių sėdėdami, jie ten jautėsi kaip ponai, pokštus laidė, plepėjo. Niekam iš darbuotojų tai nesukėlė įtarimo.
Bandžiau įtikinti save, kad tai buvo tik sapnas, kad iš tiesų nebuvau tame bare, bet visi tie kvapai ilgam susigėrė į plaukus ir rūbus.
Nusprendžiau, kad į barus daugiau neisiu, tačiau neslėpsiu – pašokti norėjosi. Ko jau ko, bet klubų St. Pauli rajone daugiau, nei bet ko kito. Tik visai jie nepanašūs į mūsų lietuviškus. Nepatikėsite kas darėsi vienoje gatvėje. Ant neoninėmis šviesomis šviečiančių klubų iškabų bučiavosi tos pačios lyties žmonės. Vienoje vietoje merginos, kitoje vyrukai. Nusprendžiau nebežiūrėti į iškabas, o tik eiti pirmyn, keliauti prie tų durų, kur viskas atrodys padoriai. Bet kuo toliau – tuo neįprasčiau viskas atrodė.
Įsivaizduokite, ką aš ten sutikau. Nei vyrus, nei moteris. Barzdotus veikėjus su suknelėmis, su aukštakulniais. Ir jiems jokios gėdos prieš mane nebuvo. Juk Lietuvoje toks neįprastas žmogelis greičiausiai kur nors slėptųsi, o ten jie artėjo prie manęs ir vokiškai kvietė užeiti. Žinote, šioje vietoje aš nesimaivysiu ir nesakysiu, kad nežinau kas jie tokie. Puikiai žinau, juk ne taip seniai lietuvių mėgstamiausiame dainų konkurse „Eurovizija“ toks pats veikėjas su barzda ir suknele nugalėjo. Jeigu nesuklysiu, Conchita Wurst ją visi vadino. Todėl akimirkai pasidarė smagu, pasijaučiau, kaip tame didžiajame dainų konkurse. Tarsi nemokamą bilietą būčiau gavęs. Tokių conchitų ten buvo kelios dešimtys. Net kuklios bobutės turistės eina prie jų fotografuotis. Tikriausiai irgi „Eurovizijos“ fanės, pamaniau aš, iš padorios Lietuvos atvykęs.
Jeigu esate silpnų nervų – toliau jums geriau neskaityti. Patikėkite manimi, Vilniaus Sodų gatvė, kur naktimis iki šiol stovi dvi-tris merginos su nudraskytomis pėdkelnėmis, ir kur nuolat pravažiuoja tvarką prižiūrintys policininkai – yra kaip šventoji žemė, palyginti su St. Pauli rajono Herbertstrasse gatve. Vokiečiai ją ilgus metus vadina die sündige Meile (liet. Nuodėmingąja mylia). Nes ten negalioja jokios padorumo taisyklės. Tai Hamburgo Raudonieji žibintai, kur vyksta prekyba kūniškais malonumais.
Pagrindinė ašis yra už sienelės, ant kurios parašyti perspėjimai, kad moterims ir nepilnamečiams čia ne vieta. Šiaip jau galėtų neleisti ir mūsų – lietuvių, nepratusių prie tokios egzotikos. Bet leidžia.
Ten, toje gatvelėje vien tik vitrinos, kuriose maivosi išsirengusios moterys ir merginos. Nuo stambių motušių iki kuklių, vainikėliais galvas pasipuošusių jauniklių. Yra net policininkių, mokytojų, mokinukių, odiniais rūbais pasidabinusių rokerių. Praeiviai renkasi pagal skonį. Tiesiog prieina pabarbena į langelį, gražuolė atidaro jį ir atvykėlį įsileidžia pas save. Viskas labai paprasta. Už valandą vokiškos aistros su išrinktąja vyrai moka nuo 80 iki 150 eurų. Kiekviena turi savo įkainius. Nuo tos sumos dar ir mokesčius sumoka valstybei. Seksualinė sueitis už tų vitrinų gali vykti tik naudojant apsisaugojimo priemones. Ir negalima kelti rankos prieš „pasamdytąją“, o visa kitą – kaip tik pageidaus kliento fantazijos.
Lietuvoje tokie dalykai nevyktų. Baudas gautų tiek prostitutė, tiek klientas. Paklausiau tų merginų, ar nieko tokio, kad aš lietuvis. Gal koks įstatymas joms draudžia man parsiduoti. O jos tik nusijuokė. Toms merginoms vienodai, kokia mano tautybė.
Apie turistes moteris St. Pauli rajone irgi pagalvota. Yra vienas skersgatvis, kur parsiduoda vyrai ir vaikinai. Tiesa, dauguma homoseksualūs, bet gerai paieškojusios damos ras sau gardų kąsnelį.
Stovi ten kokie 20 parsidavinėjančių. Daugelio išvaizda niekuo neišskirtinė, tik vienas toks ypatingesnis – raumeningas tarsi kovotojas iš ringo. Dar yra vyresnio amžiaus senjoras, praplikęs, su pražilusia barzda. Vyrai neturi savo vitrinų, todėl jeigu juos kas samdo – siūlo eiti į viešbutį. Jų ir kainos didesnės nei moterų – už valandą reikia sumokėti nuo 100 iki 200 eurų.
Jaunų vaikinų kompanija, kurią sutikau nešvankybių rajone, papasakojo man ir apie dar vieną prostitucijos rūšį. Seksas to dar nepatyrusiems jaunuoliams. Yra pogrindinės prostitutės ir prostitutai, kurie siūlo seksą nepilnamečiams. Ten tai vadinama – „Pirmo karto pramoga“. Kaina apie 150 eurų. Šią paslaugą dažniausiai dovanoja jauni vokiečiai vieni kitiems įvairiomis progomis. Per gimtadienius, ar mokslo metų pabaigoje. Ir vyksta viskas ne atvirai, ne gatvėse. Reikia pasiskambinti prieš tai specialiais telefono numeriais ir susitarti iš anksto. Tokias „pirmų kartų dovanotojas“policija gaudo ir baudžia. Bet gana vangiai, nes tai vyko ir vyksta jau daug metų.
Nešvankiame St. Pauli rajone yra sekso klubai, kuriuose vyksta gyvi lytinio akto šou. Užlipa šokėjų pora ant pakylos ir viešai tą daro. 30 eurų už bilietą sumokėję žiūrovai ploja, švilpia. Arba kiek pigesnis variantas – už 20 eurų galima pamatyti, kaip specifiniame bare užsilipę ant stalų save rankomis tenkina vyrai ir moterys. Žiūrovai viso to fone gurkšnoja gėrimus, jeigu patinka tai, ką mato – palieka arbatpinigių.
Taip pat ten veikia sekso muziejus ir visokios galerijos, kur galima pasižiūrėti įvairių rūšių vibratorių ir kitokių stimuliatorių, ten demonstruojamos pripučiamos moterys, taip pat visokie įrengimai fetišo gerbėjams. Už tokį muziejų žmonės moka po 10 eurų. O taupesni nemokamai eina į sekso prekių parduotuves, kur prekiaujama nepadorios paskirties žaisliukais ir siūloma laisvai įsigyti pornografinės vaizdo medžiagos. Pas mus šalyje ji irgi draudžiama, nuo seno tokia prekyba yra nelegali. Bet Hamburge galioja kitos taisyklės.
Įsivaizduojate, yra net tokios parduotuvės, kuriose tas „juodasis porno“ rodomas specialiuose kambariukuose. Ten užsidaro porelės arba pavieniai veikėjai, ir smaginasi žiūrėdami tuos vaizdus.
Grįžkime prie alkoholio. Kol mūsų padorioje šalyje, baruose ir restoranuose padavėjai bijo ant stalo palikti atkimšto vyno butelį – Hamburgo pasilinksminimo vietose priklijuoti plakatai, kur tiesiai šviesiai surašyti alkoholinių kokteilių receptai. „Susiplak romo ir sulčių kokteilį už penkis eurus“, – parašyta viename jų. O kitame siūlomas kibirėlis alaus buteliukų už 20 eurų. Akivaizdi, plika reklama. Koks mažiau atsparus reklamai žmogus tikrai gali susigundyti. Ir visi lietuviški draudimai nueis šuniui ant uodegos. Viskas nuo ko buvome apsaugoti savo gimtinėje greitai pasimirš.
Plakatai – dar nieko. St. Pauli gatvėse dirba „siūlytojai“, kurie į klubus turistus vilioja žadėdami nemokamą kokteilį. „Užeik šokti pas mane, pavaišinsiu kokteiliu“, – sako jie. Ir eina naivūs turistai, moka penkis eurus už įėjimą.
Svaiginti nemokamai siūlo ir azartinių lošimų vietelės. Tik ateikit pažaisti, jums įpils, ko tik pageidausite. Bet koks jautrus ir lengvai pažeidžiamas lietuvis toje nešvankybių ir blogybių mekoje gali prarasti sveiką protą. Joks mūsų šalies įstatymas dar nedraudžia iki Hamburgo nukeliauti. Ir aš manau, kad tai mums kelia tam tikrą pavojų.
Nerašyčiau taip, jeigu ne paskutinis nutikimas. Pats to nežinodamas į namus Vilniuje pargabenau „velnio lašų“ reklamos. Jau atrodė gyvenu apsaugotoje nuo visų blogybių aplinkoje, jau atrodė niekada nematysiu, kaip gražiame dizaine pavaizduota kokia nors butelka. Bet atsiverčiu aš Hamburge įsigytą žurnalą ir ten – tiesiai šviesiai, per visą puslapį, – svaigalai. Vienas puslapis, po to dar vienas. Džinas, viskis, tekila. Net to nenorėdamas į Lietuvą atvežiau tai, kas uždrausta. Niekas net nepasiūlė išplėšti tų baisių puslapių. O ką toliau daryti? Bijau išmesti jau perskaitytą žurnalą. Įsivaizduokite, jeigu jį konteineryje ras benamis ir pamatys tai! Juk būtent jie yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis. Sėdžiu dabar ir bijau pridaryti nemalonumų. O juk tik nukeliavau į Hamburgą, nieko blogo nenorėjau.
