Keliauti laivu buvo sena mano svajonė. Troškau pajusti, ką reiškia atsidurti atviroje jūroje, kur aplinkui nesimato nė lopinėlio žemės. Kur horizonte vanduo susilieja su dangumi. Svajonėse visada įsivaizdavau kažką labai egzotiško, – pavyzdžiui, kelionę per Ramųjį vandenyną arba kažkur po Karibus. Tačiau pirmasis mano rimtas plaukimas įvyko čia – savoje Baltijos jūroje. Nors daugelis tuo mėlynai baltu keltu su milžiniškomis „DFDS“ raidėmis plaukia visiškai be jokios romantikos, o tik tam, kad iš taško A pasiektų tašką B, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai, arba emigrantai pilnomis mašinomis mantos, man ši patirtis buvo gniaužianti kvapą ir net pavadinčiau ją – nervus raminančia, smegenų išsivalymo kelione.
Prieš išvykstant žinojau nedaug. Žinojau, kad plauksim 20 valandų, kad vietomis nebus normalaus telefono ryšio ir interneto bei tai, kad dabar, žiemos metu, gali labai banguoti ir dėl to gali pasidaryti bloga. Nėra ko slėpti – ir norėjau išplaukti, ir bijojau. Tokie dvejopi jausmai. Kas gi svajoja vemti kelionėje? Todėl kaip reikiant pasiruošiau, vaistinėje įsigijau 3 rūšių vaistų nuo jūros ligos, taip pat nusipirkau to, ką rekomenduoja senolių išmintis (taip, specialiai naršiau forumus ir net perverčiau išlikimo jūroje knygelę). Toji išmintis sako: jeigu pykina nuo banguojančios jūros – valgyk daug citrinos, graužk imbiero šaknį. Ir turėtų praeiti.
Juoksitės, tačiau baisu buvo įsivaizduoti save be interneto – be naujienų portalų srauto, be socialinių tinklų ir susirašinėjimo su draugais. Dabar tie, kurie tam atsparūs mane pasmerks, o tie, kurie taip pat nuo to priklausomi turėtų suprasti. Bet yra kaip yra, internetas mano didžioji meilė. Sugadintas esu. Iš tos baimės, kad būdamas „be ryšio“ neturėsiu ką veikti su savimi pasiėmiau 2 knygas, taip pat kelis žurnalus, o į kompiuterį įsirašiau beveik 10 filmų. Ar man viso to prireikė, tuoj sužinosite.
Jeigu niekada nebuvote arti tokio kelto bus sunku įsivaizduoti jo dydį. Na, kaip koks septynių aukštų (laivyboje jie vadinami deniais) pastatų kompleksas. Vos privažiuoji šalia jo automobiliu ir supranti, kad reikalai labai rimti. Įspūdingas milžinas.
Apatiniai deniai skirti transportui – pagrinde vilkikams su priekabomis. Kiekvienu reisu išplaukia keli šimtai vilkikų su pačiais įvairiausiais kroviniais. Pavyzdžiui, prikrauti naujų automobilių arba su kažkokiais kariniais agregatais. Pasirodo, būtent per jūrą į Vokietiją, Olandiją, Daniją ir kitas Vakarų Europos šalis keliauja daug mūsų fūristų. Bet vis daugiau šiais keltais keliasi ir žmonės su lengvaisiais automobiliais. Šaltuoju metų laiku – pagrinde emigrantai. Jie atranda keltą kaip puikią transporto priemonę į savo naujuosius namus iš Lietuvos persivežti daug daiktų. Į automobilius prikemša maišus bulvių, dėžes alkoholio, kumpių, konservų, kai kurie net baldų. Lėktuvu tiek niekada nepavyktų persivežti, o štai keltu – paprasta.
Kol kas mažiausiai keliauja pramogų ištroškę turistai. Bent jau žiemos metu jų tikrai nedaug, o štai vasaros sezonu ima plūsti. Ypač iš Vokietijos pusės. Šimtais. Keliauja pas mus su savo nameliais ant ratų.
Kelionė prasideda nuo automobilio parkavimo. Kiekvieną transporto priemonę už kelto pakrovimą atsakingi žmones pritvirtina grandinėmis ir virvėmis, kad didelio bangavimo metu mašina kažkur nepavažiuotų ir neapsigadintų.
Kai kurie keliauja be nuosavo transporto, atvyksta su lagaminais, kaip į traukinį. Visi, tiek ratuoti, tiek pėstieji keleiviai iš apatinių denių kyla į penktąjį – būtent ten įsikūręs viešbučio ant jūros priimamasis.
Pakylimas vyksta įspūdingai aukštais eskalatoriais, kaip kokiame prekybos centre. Kyli, tada eini ilgu koridoriumi, vėl kyli. Ir prašom – tikras viešbutis, vadinamasis resepšinas (reception, - angl.). Visus atvykusius į keltą pasitinka uniformuoti vyrai – kelto komercijos direktorius Arūnas ir jo pavaduotojas. Jie išdalina iš anksto užsakytų kajučių raktus arba palydi iki keleiviams skirtos bendros salės, kurioje keliauja taupesni arba tie, kurie mėgsta daug bendrauti ir nuolat būti tarp žmonių.
Aš pasirinkau kajutę su langu ir televizoriumi. Jeigu jūs keliausite tokiu keltu – rinkdamiesi būkite dėmesingi. Siūlomi patys įvairiausi variantai. Kajutės būna be langų, būna su langais, bet be televizoriaus. Būna privačios ir bendros. Jūs viską galite pasirinkti patys, pagal norus ir galimybes. Jeigu mėgstate keliauti kaip ponai – iškarto imkite liuksą. Ten daugiau erdvės, karališka dvigulė lova. Nuostabu tai, kad visose kajutėse yra atskira vonia su dušu ir tualetas.
Nutiko tai, ko labiausiai bijojau. Prieš išplaukiant pranešė, kad jūra tą naktį bus nerami, laivas siūbuos, ir dėl visų mūsų – keleivių saugumo, barai, restoranai ir parduotuvė dirbs trumpiau. Ta proga, dar prieš išplaukiant iš Klaipėdos parašiau graudulingą žinutę savo socialiniuose tinkluose. Galima sakyti, kad beveik atsisveikinau su draugais, paprašiau laikyti už mane kumščius. Ir sėdau valgyti „paskutinės vakarienės“. Pasirinkau geriausią kelto restoraną „Mare Balticum“ su ypatinguoju šefo meniu.
Jeigu esate įpratę kelionėse valgyti prastai – visokius sausus sumuštinius arba ne pačios geriausios kokybės karštus patiekalus, kuriuos duoda ilgų skrydžių metu – pamirškite visą tai. Kelto restorane dirba šefų komanda, kuri ruošia net ir proginius meniu. Man pasisekė spėjau paragauti ypatingosios antienos kulšelės su bulvių koše ir grilintomis daržovėmis iš Kalėdinio meniu. Taip pat užsisakiau šilkinio švelnumo trintą žirnelių sriubą. Kažkada tokią ruošdavo mano mėgstamame restorane Vilniaus senamiestyje.
Aplink žmonės valgė skirtingais būdais ruoštas jūros gėrybes, žuvį, šonkauliukus, kepsnius. Ko jau ko, bet valgių siūlo pačių įvairiausių.
Jeigu valgymai puošniuose restoranuose jums nepatinka, jeigu jokių ypatingų patiekalų nepageidaujate – kelte veikia savitarnos kavinė-restoranas, pigesnis ir paprastesnis, kur imate padėklą ir prisikraunate ko norite. Salotų, bulvių, ryžių, grikių, vištienos iešmelių, karbonadų, kiaulienos suktinukų ir panašiai.
Po vakarienės visi renkasi viename iš kelto barų, kur ne tik gurkšnoja gėrimus, bet ir užmezga pažintis, arba masiškai žiūri televizorių. Kaip pasakojo barmenės – labiausiai keleiviai mėgsta žiūrėti tiesiogines „X-Faktoriaus“ arba „Lietuvos balso“ transliacijas bei visokias sporto rungtynes. Įdomu buvo išgirsti, kad keliaujantys keltais šį sezoną labiausiai palaiko keistais persirengimais garsėjantį Alen Chicco iš “X-Faktoriaus”. Žmonėms jis primena tuos drąsuolius, kuriuos tenka matyti užsienyje.
Todėl šis veikėjas artimas emigrantams, kaip koks tikras londonietis ar hipsteris iš Hamburgo.
Baruose daugiausiai sėdi tolimųjų reisų vairuotojai, kurie per 20 valandų plaukimą mėgsta maksimaliai atsipalaiduoti nuo darbo. Per pirmas dvi reiso valandas prisigeria tiek, kad iki atplaukimo į krantą spėtų išsiblaivyti ir važiuoti toliau. Pavyzdžiui, rusai vairuotojai turi net savo prisigėrimo receptą. Ima du bokalus alaus ir 200 gramų degtinės. Vieną užgeria kitu. Lietuviai dažniausiai apsiriboja alumi. Mūsiškiai ramesni. Jie mėgsta flirtuoti su keliaujančiomis moterimis.
Tapau nuostabios pažinties liudininku. Vairuotojas iš Šiaulių susipažino su vieniša mama iš Liubeko. Toji moteris dirba senelių namuose Vokietijoje, jau penkis metus emigracijoje. O tas vyras – nuolat keliauja iš Lietuvos į Vokietiją. Jis išsiskyręs, turi dvi dukras. Jie taip gražiai išsikalbėjo, pasikeitė kontaktais, kas žino, gal kelte gimė nauja šeima.
Tokie bailiai kaip aš, labiausiai nelaukia nakties laive. Tuo metu keltas būna kažkur giliai Baltijos jūroje, toli nuo krantų, ten kur aplink vien vanduo. Ir būtent tokiu laiku jūra smarkiausiai banguoja, kaip ir žadėjo įgula.
Prieš atsigulant miegoti išgėriau vaistų nuo jūros ligos, suvalgiau porą skiltelių citrinos, kaip rekomenduoja senolių išmintis ir pasiruošiau pačiam blogiausiam. Bet nieko... Tas bangavimas, kurį patyrė keltas buvo tarsi plaukiojimas valtele po Trakų apylinkių ežerus. Malonus, net migdantis. Planavau paskaityti knygą, bet taip užliūliavo, kad atsikėliau tik kitą rytą.
8 valanda. Pro kajutės langą nuostabus vaizdas – švelniai banguojanti, jau nurimusi Baltija, aplink keltą plasnojančios žuvėdros. Toks reginys, į kurį galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Žinote, būna tokia žmonių rūšis, kuri kompiuterio ekrane pasileidžia židinio vaizdą – kaip jaukų foną romantiškam vakarui. Psichologų įrodyta – jis tikrai ramina. Tas rytas kelte buvo dar labiau užburiantis. Išėjau į denį, specialią malūnsparniams skirtą aikštelę. Ten viena moteris atlikinėjo jogos pratimus, pūtė stiprus vėjas, bet nei jai, nei man tai visiškai nerūpėjo. Atsisėdau, ir kokią valandą spoksojau į jūrą. Galėjau ir ilgiau, bet atėjo metas pusryčiauti.
Kiekvieną rytą kelto keleiviai gauna nemokamą maitinimą. Reikia pabrėžti, netikėtai gerą, kaip kokiame keturių ar net penkių žvaigždučių viešbutyje. Trijų rūšių dešrelės, bulvytės, ryžiai, kelių rūšių košės, blyneliai su varške, įvairūs pagardai sumuštiniams, bandelės, sausainiai, vaisiai, daržovės. Tobula. Per pusryčius savitarnos restoranas būna pilnas linksmai nusiteikusių žmonių. Specialiai vairuotojams virėjos išvirė raugintų kopūstų sriubos. Reikėjo matyti, kiek laimės ji jiems suteikė.
Pavalgę daug kas eina į kelto denius lesinti žuvėdrų arba tiesiog pakvėpuoti grynu oru. Kiti gi stojasi į eilę vietinėje parduotuvėje, kurioje taikomos specialios nuolaidos kvepalams ir kosmetikai.
Negaliu patikėti, kad tai sakau, bet interneto plaukiant visiškai netrūksta. Sakyčiau net didelis pliusas, kad jo kelte ilgą laiką nėra. Tokių vietų pasaulyje šiais laikais labai nedaug. Kai esi pats su savimi. Na, galima prie to tinklo prisijungti per palydovinį ryšį, bet tai kainuoja papildomai ir gana solidžiai.
Jūroje gali visiškai atsijungti nuo visų pasaulio bėdų, pamiršti darbus ir rūpesčius. Užsidarai kajutėje, stebi vaizdus pro langą, jeigu nori – įsijungi televiziją (lietuviškus kanalus rodo net nuplaukus į Vokietiją).
Bandžiau pažiūrėti laidą „Kvieskite daktarą“, buvo labai madinga tema – apie alergiją glitimui. Pašnekovai pasakojo, kaip jiems pučia vidurius ir beria odą nuo miltinių dalykų. O toliau neprisimenu – užmigau. Užteko kokių dešimties minučių, kad keltas vėl užliūliuotų.
Atsikėliau likus porai valandų iki kelionės pabaigos. O poilsio per visą reisą gavau, kaip per atostogas. Nežinau, kaip jūs keliaujate po visokius Karibus ir Turkijas, bet aš gana aktyviai. Dažnai nesigauna padoriai pailsėti, nes vakare vyksta linksmybės, dienomis norisi plaukioti baseine ar keliauti po apylinkes. O čia nori to ar nenori – esi priverstas ilsėtis.
Gėda prisipažinti, bet nei karto neatsiverčiau knygos ar žurnalo. Kažkaip nebuvo tam laiko. Ir filmų, kuriuos įsirašiau neperžiūrėjau.
Kelte susipažinau ir su emigrantu Jonu, kuris gyvena Danijoje. Jis į Lietuvą visuomet keliauja tik plaukdamas, sako, kad tai jam kaip vienos dienos sanatorija. Pailsi nuo darbų, nuo žmonių. „Kartais norisi pabūti vienatvėje, tarp nepažįstamų žmonių, paklausyti jų istorijų, papasakoti savo nuotykius“, – keliones tokiu būdu liaupsino Jonas. Visiškai jį suprantu.
Ir tikrai turėtų plaukti tokiais keltais žmonės, kurie pavargo nuo visko. Kuriems reikia prasiblaškyti. Čia jums ne židinys kompiuterio ekrane, o tikras vaizdas ir kvapas. Tikra jūra, kurioje pasijauti toks laisvas ir laimingas.
Septynių aukštų kelte verda visai kitas gyvenimas nei ant kranto. Iš tikro, galėtų atsirasti tokie, kurie plaukia kurs nors dar toliau, bent jau savaitę. Pasistengiau apeiti visus „Victoria Seaways” pavadinto kelto koridorius, įsivaizduokit, radau ten net gydytojo kambarį ir tokią mini operacinę, dar pasirodo laive yra areštinė blogiukams. Beje, įdomu, kad be padavėjų, barmenų, jūreivių ir visos kapitono įgulos, kelte dirba apsaugos darbuotojai. Tačiau apie įgulą su kuria susipažinau – bus kitas mano pasakojimas. Žmonės, kurie gyvena jūroje – labai įdomūs personažai.
