Salos istorija
Šiandien Poveglios saloje – vienoje iš 166 Venecijos lagūnos salų – niekas negyvena. Ši sala labai seniai yra negyvenama, ją visą parą saugo jūrų patruliai, kad niekas iš pašalinių į ją nepatektų.
Tačiau taip buvo ne visada. Pirmą kartą Poveglios sala paminėta V amžiuje – ten italai slėpėsi nuo barbarų antpuolių. 864 metais valstybės vadovas buvo nužudytas ir pabėgo du šimtai jo vergų, kurie apsigyveno šioje saloje ir įkūrė ten kaimą. 1379 metais Veneciją puolė Genujos laivynas. Gyventojai buvo priversti palikti salą ir persikelti į Džudeką. Nuo to laiko sala buvo negyvenama. Iki tol, kol į Veneciją atkeliavo maras.
Venecijos lazaretas
Pirmas buboninio maro protrūkis Sicilijos saloje kilo 1347 metais ir liga septynmyliais žingsniais keliavo per Italiją. Iki 1348 metų maras pasiekė Veneciją. Nuo šios epidemijos mirė maždaug pusė šalies gyventojų. Tai buvo pamoka, kurią italai puikiai išmoko: maras plinta šviesos greičiu. O tai reiškia tik viena – visus sergančius, mirusius ir netgi tuos, kuriems liga tik įtariama, būtina izoliuoti.
Už miesto ribų buvo iškastos dvi didelės duobės, į kurias buvo metami kūnai, tačiau jų skaičius augo taip greitai, kad duobės netrukus buvo perpildytos. Tada lavonus pradėta vežti į salas, kur juos iš visų pusių nuo likusio pasaulio skyrė vanduo.
Taip Venecijos gyventojai susipažino su lazareto (it. Lazzaretto) idėja – tai ligoninė, kurioje nuo sveikųjų izoliuojami užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Pirmas lazaretas atsirado vienoje Venecijos lagūnos saloje, kurią taip ir pavadino – Lazaretas.
Karantinas saloje organizuotas Venecijos dožo įsakymu po galingos 1348 metų maro epidemijos ir egzistavo iki 1630 metų. Ligoninė ir barakai užėmė visą salos teritoriją. Saloje vykusių kasinėjimų metu buvo rasta pusantro tūkstančio nuo buboninio maro mirusių žmonių skeletų. Tačiau ekspertai yra įsitikinę, kad salos gilumoje jų yra dar daugiau.
„Ligoniai gulėjo po tris ar keturis vienoje lovoje… Darbuotojai rinkdavo lavonus ir metė juos į kapus be jokio poilsio. Dažnai merdėjančius ar tuos, kurie per daug nusilpdavo, kad galėtų judėti, taip pat palaikydavo mirusiais, ir taip pat mesdavo į duobes“, – rašė XVI amžiaus metraštininkas Rocco Benedetti.
Karantinas, krematoriumas ir kontrolės punktas
Per kitas maro epidemijas – XVI amžiaus aštuntame dešimtmetyje ir XVII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje – Poveglia, taip pat kaip ir kitos salos, tarnavo kaip izoliavimo vietos, kur taip pat vyko masiniai laidojimai. Laivai gabeno į salas ne tik ligonius, bet ir tuos, kuriems pasireiškė menkiausi ligos simptomai, nes valdžia bijojo, kad maras nugalabys visus iki vieno. Ten žmonės praleisdavo 40 dienų ir arba mirdavo, arba – tai nutikdavo gerokai rečiau – pasveikdavo. Siekiant sustabdyti ligos plitimą Poveglios saloje buvo sudeginta tūkstančiai kūnų.
Jeigu tikėsime gandais, viršutinis žemės sluoksnis šioje saloje sudarytas iš pelenų, likusių nuo lavonų deginimo.
1777 metais Sveikatos apsaugos magistratas pavertė salą kontrolės punktu – visi laivai, vykstantys į Veneciją, turėjo būti griežtai patikrinti. 1790 metais dviejuose laivuose buvo vėl aptiktas maras ir Poveglios sala vėl virto karantino vieta dešimčiai metų iki pat 1800-ųjų, kai ligoninė buvo pagaliau uždaryta.
Psichiatrijos ligoninė
Atrodo, kad salai buvo lemta tapti prarastų sielų vieta. 1922 metais Poveglioje buvo atidaryta ligoninė psichikos ligoniams. Ten patekdavo ne tik psichikos ligoniai, bet ir Benito Mussolini politinio režimo priešininkai. Pacientai skundėsi, kad girdi šios ligoninės sienose balsus, tačiau ką nustebins tai, kad psichikos ligoniai girdi balsus?
Egzistuoja legenda apie pusiau mistinį šios ligoninės gydytoją, kuris atlikinėjo žiaurius eksperimentus su pacientais, kurių metu jie dažnai mirdavo ar galutinai prarasdavo sveiką protą. Jis atlikinėjo jiems lobotomiją be jokio nuskausminimo, todėl jų klyksmas buvo girdimas visoje ligoninėje. Pasak vienos versijos, kruvinasis daktaras pats išsikraustė iš proto ir pradėjo girdėti mirusiųjų balsus. Jie privertė jį užlipti į varpinę ir iš jos iššokti. Beje, kiti kalba, kad nušokti į apačią gydytojui padėjo „dėkingi“ jo pacientai. Kad ir kaip ten buvę, karma pasivijo gydytoją.
Pagiežingos jėgos
Salos dvasioms, jeigu tokios egzistuoja, yra už ką nekęsti žmonių. Kalbama, kad uždarius ligoninę vis dėlto atsirado šeima, pasirengusi įsigyti šią salą. Tačiau sutuoktiniai nesugebėjo ten praleisti nei vienos nakties – jie išplaukė iš Poveglios jau po poros valandų ir iškart kreipėsi į ligoninę. Paaiškėjo, kad kažkas subjaurojo jų dukters veidą.
Gandai tai ar ne, tačiau kai 2014 metais valdžia pabandė parduoti salą, pati didžiausia iš pasiūlytų kainų siekė vos 704 tūkstančius dolerių. Niekam nesinorėjo gyventi ant skausminga mirtimi mirusių žmonių kaulų.
