Yra tokia keliautojų po miestus taisyklė – nori pažinti tikrąjį miesto veidą – eik į turgų. Bendrauk su pardavėjais, net jeigu nemoki kalbos, pirk, net jeigu nieko nereikia. Turgus yra tikroji arterija, per kurią pažinsi vietinį gyvenimą. DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas apsilankė viename seniausių Italijoje – Bolonijos senamiesčio gatvių turguje. Ten parduoda skaniausią pasaulyje „šlapianką“.
Turgus – tai nebūtinai milžiniški angarai, paviljonai, kaip mes Lietuvoje dažniausiai esame įpratę. Ir turgus tikrai nereiškia, kad pateksite į vietą, kurioje daug vagių, nešvaros ir chaoso. Na, ko tikrai yra visuose turguose – tai savotiškas triukšmas, kurį sukelia pirkėjų ir pardavėjų derybos dėl geresnės kainos ar pasitarimai, ką pirkti. Kai kuriose pasaulio vietose turgavietė yra tarsi gyvasis muziejus, kur ne tik susipažįsti su miesto istorija, bet ir jos paragauji. Būtent toks man pasirodė Bolonijos miesto turgus Mercato di Mezzo o Quadrilatero. Jis išsidėstęs mažose miesto gatvelėse, ir man, pirmą kartą ten apsilankiusiam, buvo neįmanoma suprasti nei kur jis prasideda, nei kur baigiasi. Tiesiog daugybė mažų parduotuvėlių, kioskelių. Vienose parduoda jūros gėrybes, kitose daržoves ir vaisius ar kokius nors rankų darbo makaronus.
Ne paslaptis, kad italai – viena labiausiai atsipalaidavusių Europos, o gal ir viso pasaulio tautų – tad be daugybės pardavimo taškų, turguje pilna kavinukių ir bariukų, kur po kiekvienos prekės įsigijimo turgų aplankęs italas gali išlenkti kavos puodelį ar vyno taurelę. Beje, būtent turguje šių gėrimų kaina yra mažiausia mieste. Tad atvykti čia apsimoka vien dėl to.
Mercato di Mezzo o Quadrilatero aplankyti man rekomendavo ir kartu pasivaikščiojo Bolonijoje gyvenantis viešųjų ryšių specialistas Tomas Riklius. Jis iškart įspėjo, kad šioje vietoje reikia apsišarvuoti kantrybe, nes turguje niekas neskuba. Atrodo, kad pardavėjai visai neturi tikslo kuo daugiau parduoti, o pirkėjai ateina ne tik apsipirkti. Gali pasirodyti, kad čia esantiems žmonėms svarbiausia pasikalbėti tarpusavyje, aptarti širdies reikalus, politinę šalies situaciją, apkalbėti kaimynus, pasitarti dėl miesto problemų. Ir visai normalu tuos pokalbius paversti vos ne visuotinėmis diskusijomis.
Pavyzdžiui, užeinate pas mėsos pardavėją, o ten koks nors ponas Silvio širdį lieja dėl pakilusios elektros kainos. Jūs jam pritariate? Junkitės į pokalbį, dar galite ištraukti ir savo mokėjimų knygelę, parodyti pardavėjui, ponui Silvio taip pat. Na ir visi trise, draugiškai aptarinėjate šituos reikalus. Tik po kokio pusvalandžio prisimenate, kad atėjote kiaulienos mentės, tada ją ir nusiperkate. Visai nesvarbu, kad eilėje buvo kiti klientai, kad jie norėjo pirkti daugiau. Jeigu pardavėjui buvo įdomiau kalbėti – kitų šventas reikalas – jam netrukdyti.
Tokie pokalbiai visai smagus dalykas, tarsi vaistas nuo vienatvės senukams, kurie dažnai jaučiasi vieniši. Šiame turguje ir jie, ir jų problemos visada laukiami.
Į Bolonijos gatvių turgų Tomas Riklius rekomenduoja ir tiems, kurie mėgsta daug visko paragauti, bet, pavyzdžiui, gaili tam pinigų. Italai yra tam sutverta tauta, kiekvienas pardavėjas kiek įmanydamas bandys įrodyti, kad jo makaronas skaniausias, kad jo pomidoras labiausiai prinokęs. Būdami šiame turguje jūs net galite pažaisti. Pavyzdžiui, nueinate pas vieną pardavėja ir sakote, kad pas kitą buvo skaniau. Tas tuoj pat ims įrodinėti, kad kalbate nesąmones. Atpjaus visų įmanomų rūšių to paties dalyko, gal net įkraus namo, kad ramioje aplinkoje įsitikintumėte, jog tikrai ne pas tą kitą buvo skaniau. Kai kurie žmonės šitą triuką dažnai naudoja, todėl parsineša nemokamų dalykų.
Šiame turguje tarsi garbės reikalas užmegzti nuolatinę draugystę su pardavėjais. Kiekvienas Bolonijos gyventojas turi konkrečiai savo mėsos, daržovių ir kitų dalykų pardavėjus. Ir pas kitus perka tik išskirtinėmis progomis arba niekada.
Kas iš to? Ogi jiems taikomos specialios nuolaidos, kartais geresnį produkcijos gabaliuką pardavėjai net būna paslėpę kur nors kamputyje ir laukia savo „pastovaus“ kliento, tik jam jį parduoda. Įsivaizduokite, koks geras jausmas kokiai senučiukei ateiti ir gauti specialiai iš anksto paruoštą geriausią sūrio gabalą, net jeigu iš tikrųjų jis visai ne geriausias, o toks kaip visi. Pardavėjas pasakė – geriausias, vadinasi geriausias. Po to ta senučiukė dar daug kartų sugrįš.
Mercato di Mezzo o Quadrilatero vietomis yra tarsi jūrų muziejus. Su savotišku, itin aitriu vandenynų gelmių kvapu, tarsi vaikščiotum pakrantėje. Pas pardavėjus galima rasti pačių egzotiškiausių žuvų ir jūros gerybių, beveik kaip didžiausiame pasaulyje žuvies turguje Tokijuje, kuriame lankiausi pavasarį. Tik čia – Italijoje – žymiai mažesnės kainos.
Jeigu jums patinka kokia nors keistai išsižiojusi, aštriais dantimis į jus spoksanti žuvis, bet jūs nesuprantate, kas ji tokia, kaip valgoma – pardavėjas ant lapuko pusiau itališkai, pusiau kažkokia tarptautine kalba surašys, kaip ir ką reikia pjaustyti, ko įdėti, kaip pamaišyti ar pakepti. Na, net nereikės vartyti kulinarinių knygų, viską gausite vietoje ir tie patarimai nieko nekainuoja.
Savo akimis mačiau – kiti pirkėjai nori greičiau apsipirkti, prašo pardavėjo paskubėti. O šis visai dėl to nesijaudindamas, kad rašo, kad žymi vienam vyriškiui kažkokios keistos jūros gerybės receptą. Ir jam giliai dzin, ką kiti pagalvos.
Vietinis lietuvis Tomas turguje man liepė būtinai paragauti „šlapiankos“, kurią italai vadina „Mortadella“. Jis garantavo, kad tai skaniausia pasaulyje tokio tipo dešra. Ir Tomas neklydo.
Nors neatrodo išvaizdžiai, gal net šiek tiek atstumiančiai, toji „šlapianka“ yra visų „šlapiankų“ karalienė. O mūsų „daktariška“ ar „panerių“ dešros tyliai rūko pasislėpusios kamputyje. „Mortadella“ už jas yra dvigubai didesnė, storesnė. Ji stipresnio skonio. Ir niekas Italijoje net nedrįsta juokauti, kad ši dešra pagaminta iš popieriaus ar kad joje vien mėsos atliekos. Italai sako, kad tai rinktinė, gera dešra, kurią tiek turtuoliai, tiek varguoliai valgo kasdien.
Štai, ką būtinai turite parvežti iš šio Bolonijos turgaus bet kuriam lietuviui – šį daiktinį įrodymą, kad net tokio tipo dešros būna labai aukštos kokybės ir tikrai labai skanios. Tiesa, jos nėra pigios – kilogramo kaina svyruoja nuo 14 iki 18 eurų.
Daugelyje Mercato di Mezzo o Quadrilatero parduotuvėlių galioja savitos taisyklės. Tie žmonės, kurie stovi prie maisto produktų ir juos jums pjausto, deda į maišelius – prie pinigų nesiliečia. Už prekes mokėti reikia kasininkui sėdinčiam būdelėje prie durų. Taip yra visoje Italijoje, kartais net kavinėse.
Atvykus į Bolonijos gatvių turgų lietuvis Tomas rekomenduoja užsukti į seniausią Europoje „osteriją“ pavadintą „Osteria del Sole“, tai toks savotiškas baras.
Tomas sako, kad „osteria“ yra vieta, kur parduoda tik pigius gėrimus. Jose yra ilgi stalai, kur visi bendrai susėdę geria tai, ką parduoda baras, o valgo tai, ką atsineša patys. Drąsiai plėškite savo maišus ir valgykite tai, ką pirkote turguje. Beje, kartais galima sutikti itin malonių italų, kurie prie savo vaišėmis apkrautų stalų pasikviečia ir turistus, vaišina, kaip artimiausius gimines. Taip būna beveik kiekvieną dieną, tik reikia sulaukti tinkamo momento.
„Osteria del Sole“ tuo metu, kai ten lankiausi – tokių vaišintojų buvo gal penki stalai. Pro duris žengiantys žmonės pirko vyną taurėmis ir sėdosi prie daug maisto turinčių. Visi susibičiuliaudavo tarsi seni geri draugai ir kad valgė, kad šlamštė svetimą maistą... Niekam galvos dėl to neskaudėjo.
Na ir dar vienas dalykas – Bolonijoje apsilankyti pirmiausia privalo tie, kas mėgsta makaronus su faršo padažu, kuriuos visame pasaulyje taip ir vadina “Bolonijos makaronai”. Čia jų gimtinė, čia jie skaniausi planetoje!
Faršo padažui turguje net rinkinius parduoda – juose yra viskas ko reikės idealiam padažiukui. Taip pat galima nusipirkti ir šviežių makaronų, tam yra specialios parduotuvės, kuriose dirba rimti žmonės, kaip kokie vynų žinovai. Jie išsiklausinės, kaip valgote makaronus, kokie skoniai jums patinka, koks kietumas jums yra geriausias, ir tik tada pasiūlys specialių miltų, su kiaušiniais arba be jų, vienokios ar kitokios formos. Čia rimtas dalykas, todėl eidami pirkti šviežių itališkų makaronų iš pradžių patys sau namuose atsakykite į šiuos klausimus, kad žinotumėte, ką pasakyti pardavėjui.
Jeigu pirksite atsakingai – Bolonijos prekybininkai garantuoja – valgysite skaniausius savo gyvenime makaronus su mėsa. O jeigu esate vegetarai – užsiminkite apie tai pardavėjui. Iš gilios gilios lentinėlės ištrauks jums močiutės ar mamos ruoštą „pesto“ padažą. Pasakys kokiomis proporcijomis užmaišyti, kad būtų tobula.
Daugiau įspūdžių iš nuostabaus Bolonijos turgaus – video ekskursijoje, kurią man surengė ten gyvenantis Tomas.
Ir nepamirškite, kartais turgus, kaip koks pagrindinis miesto muziejus, kaip miesto gyventojų veidrodis, kaip atverstas laikraštis pilnas informacijos.
