Kaip tik dabar – rugsėjo pabaigoje Šiaurės Italijoje, aplink Bolonijos miestą esančiame Emilija-Romanija regione, nuimamas šių metų derlius. Šiose apylinkėse ūkininkai augina persikus, kivius, figas, alyvuoges, o daugiausiai – vynuoges. Jos čia tarsi auksas, kurį italai parduoda viso pasaulio vyndariams.
Ištisi vynuogynų laukai porai savaičių užsipildo žmonėmis. Darbininkai iš visos Italijos ir net iš kitų šalių atvyksta skinti per metus užderėjusio derliaus. Patys mažiausi vietos miesteliai ir kaimeliai, kuriuose kitais metų laikais būna gana ramu, tampa pilni gyvybės. Šis laikotarpis čia vadinamas švente, nors iš tikrųjų linksmybių būna mažai, daug daugiau – atsakingo darbo. Atėjus metui skinti vynuoges negalima uždelsti nė pusdienio.
Vietos ūkininkai savo kruopštumu ir kokybe garsėja ne tik visoje Italijoje, bet ir toli už jos ribų. Todėl tie, kas domisi vynuogių auginimu labai vertina Emilija-Romanija regiono derlių.
Kasmet rugsėjo gale čia sukiojasi ne tik darbininkai, bet ir vyndariai, įvairių fabrikų atstovai, visokie vyno ekspertai, šio gėrimo kultūra besidomintys turistai, na ir daug žiniasklaidos atstovų. Sutikau bent keletą komandų kuriančių dokumentinius filmus apie vynuogynus. Vieni jų buvo amerikiečiai fiksavę būtent JAV rinkai skirtų uogų skynimo procesą.
Kiekvienos šalies atstovai čia bando surasti, kur būtent jiems auginamos vynuogės. Tiesa, tą sužinoti gana sunku, niekas oficialiai nėra išsikabinęs nei vėliavų, nei užrašų su valstybių ar vyno gamyklų pavadinimais, tad tokia informacija perduodama nebent iš lūpų į lūpas.
Lietuva čia gerai žinoma. Mūsų šalies putojančio vyno gamintojai per vietinius tiekėjus Emilija-Romanija regione užaugintą derlių superka jau daug metų. Vietos ūkininkas Mauro Mercateli yra vienas tų, kuris vynuoges augina būtent mūsų vyndarių poreikiams. Jis sutiko parodyti, kaip vyksta visas procesas.
Trečiadienio popietė. Pono Mauro Mercateli vynuogyne, netoli Fusignano miesto, susirinko dvi dešimtys jo šeimos narių ir artimiausių draugų. Jie buvo pasiruošę nedelsiant nuimti baltųjų vynuogių derlių, tačiau savo užaugintų uogų kekę nuskynęs ir paragavęs ponas Mauro neleido. „Reikia dar vienos nakties, tada galėsime skinti“, – nusprendė jis. Daugybę metų vynuogių auginimu užsiimantis vyras tiksliai žino, kada uoga yra maksimaliai prisirpusi. Kartais trūksta visai nedaug, kad ji būtų tobula. O kartais ūkininkas save kaltina, kad jau pavėlavo.
Po keturiolikos valandų, išaušus ketvirtadienio rytui Mauro Mercateli su savo komanda vėl atvyko į vynuogyną, jis vėl nuskynė kekę, o paragavęs uogų iškėlė ranką ir parodė ženklą „liuks“. Visiems tapo aišku, kad metas kibti į darbą.
Tačiau skynėjai laukė dar valandą, kol uogos nudžius nuo rytinės rasos. Patartina jas rinkti visiškai sausas. Išgėrė kavos iš termosų, užkando pono Mauro mamos keptų pyragų. Ir tik tada su dideliais krepšiais puolė į vynuogių slėnį.
Prie vieno krūmo po keturis žmones iš visų pusių. Apsiginklavę specialiomis žirklėmis uogas jie skynė iki pat vakaro, kol ėmė leistis saulė. Jokių pietų ar pertraukėlių, visi čia žino, kad šį darbą reikia padaryti kuo greičiau.
Ponas Mauro be galo didžiuojasi, kad jam, skirtingai nei kitiems vietos ūkininkams, nereikia samdyti nepažįstamų darbininkų iš šalies. „Mano giminė didelė, be to turim daug draugų. Kiekvienais metais tokiu laiku mūsų namai būna pilni, suvažiuoja net labiausiai užimti žmonės, pavyzdžiui, mano pusbrolis dirbantis labai rimtą darbą Milane. Dėl mano vynuogyno jis pasiima atostogas ir būna čia su savo šeima“, – laužyta anglų kalba sako Mauro.
Daugiausiai šiame ūkyje dirba savininko sūnus Fabio Mercateli. Jis ištisus metus padeda tėvui prižiūrėti vynuogyną. O kai ateina derliaus nuėmimo metas ne tik pats skina, bet ir iš kitų skynėjų surenka pilnus uogų krepšius, kuriuos nešioja išberti iki nedidelio sunkvežimio.
Dvidešimt ketverių metų vyras po truputį iš tėvo mokosi vynuogių auginimo paslapčių. Dar baigęs mokyklą Fabio nusprendė neišvykti iš gimtojo miestelio, nes gerai žinojo, kad ateityje pats nori tapti vynuogių augintoju. Kiti miestelio žmonės šį jauną italą kartais pravardžiuoja paveldėtoju. Fabio toks kreipinys visai patinka, italai mėgsta turėti kokį nors titulą.
– Kiekvienas šių apylinkių žmogus varžosi, kieno vynuogės skanesnės ir sultingesnės. Mes visi draugai, bet tuo pačiu ir konkurentai, – pasakoja Fabio rankoje laikydamas didžiulę kekę vynuogių.
– Ar žinai, kas yra ta šalis, kuri perka jūsų ūkyje užaugintas uogas?, – paklausiau jo.
– Žinau tik miesto ir šalies pavadinimą – tai Alytus, Lietuva. Tačiau kur tiksliai yra ši šalis parodyti žemėlapyje negalėčiau. Kažkur šalia Lenkijos, taip tėvas sakė, – bando spėlioti Fabio ir klausia kuo ypatinga mūsų valstybė.
– Pas mus daug lyja ir būna žiema, – sakau jam.
– O kokios ten moterys? Ar gražios? – klausia italas.
Rodau jam garsiausių Lietuvos moterų ir merginų nuotraukas. Gabrielės Martirosionaitės, Astos Valentaitės, Karolinos Toleikytės, Justės Starinskaitės socialinių tinklų paskyras. Fabio prašo vis daugiau ir daugiau, po poros nuotraukų jis net nusikeikia.
– Negaliu patikėti, tai gražiausios mano matytos moterys! Jos nuostabios, – tarsi laimėjęs milijoną vietoje nenustygsta Fabio. Stovime mudu viduryje vynuogių slėnio apsupti mano pašnekovo giminaičių ir tėvų, o jis kokias dešimt minučių naršo po mūsų šalies gražuolių nuotraukas ir angliškai kiekvieną aptarinėja.
– Ar turi draugę, o gal žmoną? – klausiu netikėtai nudžiugusio italo.
– Aš dar per jaunas rimtiems santykiams, neturiu pakankamai pinigų tam. Juk moterys yra brangus malonumas, – aiškina jis.
– O kada būsi pasiruošęs? – bandau provokuoti.
– Tada, kai tėvas man atiduos vynuogyną. Jis mūsų šeimoje keliauja iš kartos į kartą. Po kokių dešimties metų vadovu čia tapsiu aš, užsidirbsiu pirmą milijoną, tada galėsiu normaliai išlaikyti moterį, – greitai atsakymą randa jis. Ir prideda, kad po pamatytų nuotraukų tvirtai apsisprendė žmonos ieškoti tik mūsų šalyje.
– Parašyk, kad noriu lietuvės, tokios gražios, kaip iš nuotraukų. Atsivešiu ją pas save į vynuogyną, – žada italas.
Įdomu tai, kad sužavėtas mūsų šalies moterų grožiu Fabio apie jas puolė aiškinti daug vyresniems savo giminaičiams šalia skynusiems vynuoges. Šioje šeimoje renkant derlių priimta daug kalbėti, dalintis istorijomis iš praeities, pasakoti aktualijas bei svajoti apie ateitį. Tai tarsi šeimą suvienijanti tradicija, kurią prieš daug metų sugalvojo Mercateli šeimos protėviai. Kituose ūkiuose darbo metu tvyro visiška tyla arba groja muzika, o čia liejasi kalbos.
Kiekvieną derliaus nuėmimo dieną Fabio su tėvu Mauro sunkvežimiu uogas veža į spaudyklą, kur jos būna kruopščiai patikrinamos ir atlikus momentinį testą įvertinama jų kaina. Visas šis procesas ūkininkams itin svarbus, nuo to priklauso jų metinis uždarbis.
Paskutines baltąsias uogas savo vynuogyne Mercateli šeima su draugais nuskynė sekmadienio vakarą. Pirmadienį jie ketino ilsėtis, o jau nuo antradienio arba trečiadienio (vėl priklauso nuo uogų sunokimo) imsis raudonųjų vynuogių derliaus.
Kai Emilija-Romanijos regione pasibaigia derliaus nuėmimo savaitės, kiekvienuose namuose vyksta iškilmingos padėkos vakarienės, dažniausiai jų metu šeimininkė kepa didžiulę lazaniją arba verda makaronus su ypatingu maltos jautienos padažu, kurį italai vadina al ragu.
