Visuose Londoną vaizduojančiuose piešinukuose, nuotraukose ir filmukuose rasite penkis šio miesto simbolius, kurie tikrai nusipelno ten būti.
1. Klasikine apranga pasipuošęs šio miesto policininkas su didele, aukšta kepure. Visiškai - britiškai elegantiška. Pasidarykite nuotrauką šalia šių ponų, jie mielai pozuoja. Kažkur tokį kadrą iš vaikystės turiu pasislėpęs ir aš.
2. Telefono būdelė, kuri labiau atspindi senovinį Londoną nei dabartinį. Bet net ir šiais laikais kai kur jų dar yra. Tiesa, daugiausiai ne su taksofonais, kurie vargu ar veikia, o su nemokamo „WI-FI“ prieiga. Taigi, matote būdelę – žinote, kad ten nemokamas internetas. Naudokitės į sveikatą.
3. Tarp Anglijos sostinės simbolių dažnai pamatysite ir senąjį, garsųjį, šiuo metu remontuojamą „Big Ben“ laikrodžio bokštą. Įsivaizduokite, Vestminsterio rūmu dalimi esantis laikrodis nuo 1859 metų, kai buvo pastatytas, – nepertraukiamai veikė net 158 metus! Bet atėjo laikas šį gražuolį atnaujinti, paturbinti. Todėl jeigu šiandien ar rytoj iki jo nukeliausite – rasite visą aplipusį statybiniais pastoliais.
4. Dar viena miesto įžymybė – raudoni, dviaukščiai autobusai, su kino reklamomis ant visų šonų. Jais važiuoti pigiau nei metro traukiniais, bet užtrunka ilgiau. Tačiau važiuoti šio autobuso antro aukšto priekyje yra nerealu. Jie kaip laivai nardo senomis Londono gatvėmis, nuo stotelės iki stotelės skrieja tarsi pašėlę, lyg visada vėluotų. Kartais atrodo, kad išlėksi pro priekinį autobuso stiklą, bet dažniausiai viskas baigiasi geruoju. Atminkite, kad įlipti reikia pro priekines duris. Norint išlipti spauskite mygtuką įrengtą turėkluose – t. y. pasignalizuoti vairuotojui, kad „sekančioje“ sustotų. Įdomu tai, kad tokie patys autobusai važinėja ne tik šiame mieste. Jų rasite ir, pavyzdžiui, Liverpulyje. Arba net kitoje valstybėje – Airijos sostinėje Dubline. Tik ten jie ne raudoni, o geltonai mėlyni arba žali.
5. Na ir paskutinis, šį kartą svarbiausias punktas – juodieji Londono taksi, kuriuos miestelėnai vadina „Black Cab“. Tikriausiai erdviausi taksi pasaulyje, tikriausiai solidžiausi taksi planetoje, galbūt ir vieni brangiausių. Bet visa Anglijos sostinė ne pigi. Būtinai, bent penkias minutes pavažiuokite. Nuo kokios nors Oxford street sankryžos su Regant street iki Piccadilly Circus. Visai prie pat, bet patirsite įspūdžių.
Šį savo pasakojimą ir paskyriau taksi kultūrai Londone. Ne tik keliaujantiems į tą miestą, bet ir niekada neišlendantiems iš Lietuvos. Tegu tai būna mokomoji medžiaga, kokia gera gali būti taksi paslauga. Tarsi pavyzdys mūsų šaliai, ko turėtume siekti.
Ir šioje vietoje būtinai turiu paminėti baisiausią savo taksi pasivažinėjimą Vilniuje. Kuomet senas, prirūkytas „Opelis“ atvyko manęs paimti nuo taško A. Vairuotojas šnekėjo telefonu, visai nekreipė dėmesio į keleivį t. y. mane. Pasisveikinti pamiršo, tačiau sekundei nutraukęs savo pokalbį rusų kalba mane perspėjo apie šlapias sėdynės. Jos tikrai buvo šlapios, lipnios ir su kvapu. Neaiškino, kas ten jam išsipylė, tačiau pasirūpino, kad per daug šlapia nebūtų. Jis ant tų sėdynių pridėjo senų laikraščių, tarsi būtų paslėpęs problemą.
Jo peleninėje vis dar smilko ką tik surūkyta cigaretė, grojo keistos kilmės muzika. Jis toliau kalbėjo telefonu ir po kelių minučių, lyg tarp kitko paklausė, kur mes važiuojame. Kelionė baigėsi šlapiu užpakaliu, nes drėgmė tik persigėrė per laikraščius. Apie tai, kad smirdėjo ir nebuvo jauku minėti nebūtina. Bet taip buvo. Pasiekus tašką B už kelionę teko mokėti kaip už gerai atliktą paslaugą.
Ir štai šioje vietoje reikia paminėti, kad Londone, važiojant „Black Cab“ taip niekada nebūtų nutikę. Nes šie elegantiškieji taksi turi daug saugiklių tam, kad prie jų vairo nepapultų bet kas. Visko pasitaiko, bet galima drąsiai sakyti, kad beveik visais atvejais šiuos taksi vairuoja elitas! Žmonės verti pagarbos: išsilavinę, kvepiantys, pasipuošę, išprusę ir labai sunkiai gavę šią darbo vietą.
Kiekvienas sėdęs prie „Black Cab“ vairo privalo baigti itin sudėtingus mokslus, kurie trunka nuo 3 iki 5 metų. Įsivaizduojate? Čia beveik tas pats, kaip baigti universitetą.
Ištisus mėnesius kandidatai į vairuotojo poziciją dviračiais ir motoroleriais (kiekvienas pagal savo galimybes) važinėja visais įmanomais maršrutais, nagrinėja gatves bei tai, kas jose yra. Barai, viešbučiai, parduotuvės. Vėliau visą tai jie privalės žinoti atmintinai. Mokiniai važinėja ant savo vairo prisitvirtinę dideles lentas su miesto žemėlapiais. Juose kažką brauko, braižo. Tokius eismo dalyvius esu matęs savo akimis, gana keistai atrodo.
Vėliau, kai išmoksta maršrutus ir jų turinį, kandidatai norintys tapti vairuotojais turi laikyti vieną sudėtingiausių testų pasaulyje. Jį anglai vadinai „The Knowledge“ (Žinių testu, - liet.). Tai nepaprastai sudėtingas egzaminas, apimantis išsamų 25 tūkstančių gatvių žemėlapį, šešių mylių spinduliu aplink Londono „Charing Cross“ geležinkelio stotį.
Viskas vyksta maždaug taip: mokymo įstaigos patalpoje sėdi mokinys ir egzaminuotojas. Egzaminuotojas apsimeta keleiviu ir sako mokiniui, nuo kur iki kur nori važiuoti. Mokinys ima vardinti kokiomis gatvėmis važiuoja, kuriose vietose suka, kur eismas vienpusis, kur vyksta remontas. Visą tai vyksta galvoje, o ne tikrose gatvėse. Egzaminuotojas gali paprašyti jį „nuvežti“, kur tik nori – į bet kokį vyriausybinį pastatą, į ligoninę ar policijos stotį. O mokinys privalo žinoti, kur yra artimiausia tokia įstaiga, kaip iki to taško nuvykti greičiau. Jeigu mokinys suklysta – egzaminas neišlaikytas. Į gatves jis taip niekada ir neišvažiuoja, nebent ateina perlaikyti ir jam staiga pasiseka.
Šį sunkų mokslą baigia tik ketvirtadalis pradėjusiųjų. Vieniems pasimaišo protas, kitiems neužtenka kantrybės, dar kiti – tiesiog susimauna per egzaminą.
Visa ši sistema tarsi filtras atbaido visus nevykėlius, apsileidėlius ir nekalbančius angliškai. Nemokėdamas anglų kalbos „Black Cab“ vairuotoju niekaip netapsi. Štai kodėl prie šių didelių taksi automobilių vairo sėdi tokie solidūs ponai, tarsi anglų lordai, kuriems baisu kokį griežtesnį žodelį pasakyti.
Kodėl dirbdami jie nesinaudoja „Google Maps“, „Waze“ ar kitomis panašiomis programėlėmis? Todėl, kad jie protingesni net už jas. Taip sako patys „Black Cab“ vairuotojai. Jie tikina savo galvoje sudarantys daug geresnį ir greitesnį maršrutą nei bet kokia aplikacija.
Kiekvienas vairuotojas dirba pats sau – nepriklauso jokiai firmai, nebent taksistų profsąjungai, todėl jie neturi tikslaus darbo grafiko. Dirba, kai nori. Dažniausiai tai rytinės ir vakarinės piko valandos. Bet žinoma yra tokių, kurie mėgsta važinėti naktį ar vidurdienį, todėl automobilių niekada netrūksta.
Kompanijos „LTI“ („The London Taxi International”) pagamintus “Black Cab” naujokai vairuotojai nuomojasi iš gamintojo arba iš kokio seno, į pensiją išėjusio vairuotojo. Seniau dirbantys jau būna nusipirkę savo. Vairuotojai tuos automobilius prižiūri labiau nei namus, sodus ar ką nors kitą. Tarp visų jų vyksta tarsi tyli konkurencinė kova – kurio mašina tvarkingesnė, pas kurį ji kvepia labiau ir panašiai. Tai keleiviams užtikrina aukščiausios kokybės servisą, higieną ir gerus aromatus.
Tarp tūkstančių vairuotojų pasitaiko ir ne pačių britų. Beje, kuo toliau – tuo daugiau. Indų, pakistaniečių, atvykėlių iš Afrikos šalių, na ir išdidžiai galime pasidžiaugti, kad kelis „Black Cab“ vairuoja lietuviai. Jų yra keturi. O netrukus pasipildys dar vienu ar net keliais. Tai neoficiali informacija, paremta jau dirbančių lietuvių žiniomis.
Štai Nerijus Reinys, sutikęs man išsamiai papasakoti apie „Black Cab“ kultūrą Londone, jo vairuotoju dirba jau 7 metus. Šis emigrantas iš Vilniaus – vienas pirmųjų, kuriam pavyko išsilaikyti tą sudėtingą egzaminą.
Nerijus džiaugiasi, kad vairuoti taksi Anglijoje yra ko ne prestižo reikalas ir neslepia, kad galima neblogai uždirbti. „Mūsų paslaugomis naudojasi tie, kurie turi pinigų. Londone daugybė verslo centrų, didžiausių Europoje kompanijų, kuriose dirba pasiturintys žmonės. Sumokėti 10, 20 ar 30 svarų už kelionę jiems nėra baisu, dar ir arbatpinigių palieka“, – sako jis. Beje, arbatpinigiai taksi vairuotojams yra ko ne kultūros dalis. Jeigu jums patiko, kaip vairuotojas atliko savo darbą – jūs paliekate jam įvertinimą.
Nerijus jau turi savo „Black Cab“ automobilį, tiesa ne juodą, kaip įprasta, bet sidabrinį, kad būtų išskirtinis. Jis sako, kad spalva nieko nereiškia, ji gali būti bet kokia, tačiau dauguma šių taksi – juodi.
„Jeigu dega lemputė su užrašu „taxi“ – vadinasi mašina yra laisva ir ją galima stabdyti, jeigu ji išjungta – vairuotojas užimtas, jau važiuoja su keleiviu“, – taisykles aiškina jis. Į „Black Cab“ telpa net penki keleiviai. Visi jie sėdi gale, už vairuotojo, kurio vieta salone atskirta plastikine apsaugine sienele. Vieta šalia vairuotojo skirta lagaminams, ten net ir esant būtinybei negalima vežti keleivio.
Įdomu tai, kad bendravimui su vairuotoju yra skirta speciali mygtukais valdoma sistema. Jeigu norite ką nors vairuotojui pasakyti – spaudžiate mikrofono mygtuką, jeigu nenorite, kad vairuotojas jus girdėtų – išjungiate jį.
Nerijus, kaip ir visi oficialūs „Black Cab“ vairuotojai ant kaklo turi pasikabinęs savo ženklelį. Tai privalomas atributas, be kurio negalima dirbti.
Ant šio lietuvio automobilio galo priklijuota Lietuvos vėliava, kad visi žinotų, jog už vairo mūsų tautietis. Taip išsiskiria ir kiti mūsiškiai. Tad jeigu matote trispalvę – būkite tikri, kad už vairo sėdi lietuvis. Kaip nors specialiai išsikviesti lietuvių neįmanoma, tai tarsi loterija. „Black Cab“ mašinas dažniausiai žmonės gaudo gatvėje, iškėlę ranką. Dar yra specialios programėlės, kurių pagalba galima išsikviesti šį klasikinį taksi. Tarifas vienodas, jis priklauso nuo paros laiko, kuriuo važiuojate.
Išsamiau pasidairyti po garsųjį „Black Cab“ ir susipažinti su jį vairuojančiu lietuviu Nerijumi galite video reportaže.
