Odesa yra labai skirtinga, sako joje atostogaujantis DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas ir pristato, kaip varganai atrodo paprasti viešieji paplūdimiai, ir kokia prabanga siūlome specialiuose „rezervatuose“ už pinigus.
– Nuvežkite mane į geriausią miesto pliažą, – paprašiau aš taksi vairuotojo.
– Pinigų yra? – paklausė jis manęs.
– Kokių pinigų? Už kelionę susimokėti? – pasitikslinau.
– Už pliažą, – paaiškino jis man. Ir pridėjo, kad Odesoje yra dvi absoliučiai skirtingos poilsio rūšys.
Viena – skirta taupantiems ar tiesiog neturintiems pinigų, kita – tiems, kurie priprato prie gerų europietiškų kurortų, prie turkiško aptarnavimo, prie „viskas įskaičiuota“ maitinimo, gultų, baseinų ir panašiai.
Pirmąją dieną išbandžiau tą prabangesnį variantą, ir tik po to, grynai iš smalsumo, pasirinkau tą ekonominį. Tai buvo didelė klaida. Švelniai tariant – sukrėtė pamatyti vaizdai. Kažkas panašaus į Lietuvą prieš dvidešimt metų. Bet ne, net tada taip nebuvo.
Todėl jeigu ir jūs norėsite pailsėti abiem būdais, pradėkite nuo paprastesnio. Juk skaniausias kąsnelis visada turi būti paskutinis.
Vadinamoji prabanga yra jau kokį dešimtmetį Odesoje vienas po kito dygstantys privatūs paplūdimio klubai, vadinami ne kaip nors rusiškai ar ukrainietiškai, o angliškai „beach club“. Tai tarsi specialūs, nuo realaus ukrainietiško gyvenimo piniguočius atskiriantys „rezervatai“.
Jų mieste yra labai daug, bet tik kokie 5 tikrai išpuoselėti, nulaižyti ir siūlantys aukštus standartus atitinkantį aptarnavimą: „Ibiza“, „Itaka“, „Mantra beach“, „Bono beach club“, „Nemo“.
Į juos bet kas nepapuola – skelbia reklamos. Prie kiekvieno tvora ir sienos, taip pat dirba gausios apsaugos pajėgos, kurios tikrina viską, pradedant tuo, kaip atrodai ir kokia tavo būklė (ar nesi per daug nuo ko nors apsvaigęs), ir baigiant tuo, kas tavo tašėje (į tokius klubus negalima įsinešti ne tik alkoholinių gėrimų, bet net ir paprasto vandens. Apsauga visus buteliukus surenka kaip kokiame oro uoste, prie apsaugos patikros.
Į paplūdimio klubus galite atvykti visai be daiktų, nes viską ten vietoje galima įsigyti ar išsinuomoti. Rankšluosčiai, maudymosi apranga, kremai nuo saulės – yra visko, ko tik norite.
Vadinamas pačiu prabangiausiu ir turistų iš Lietuvos labiausiai mylimas yra Arkadijos paplūdimio zonoje esantis „Ibiza“ paplūdimio klubas. Jo vidinė atmosfera tikrai truputį primena ispaniškąjį viduržiemio jūros kurortą – Ibisos salą.
Tranki muzika, gražių, pasportavusių žmonių šokiai prie baseinų ir juose. Didžiulė scena, kurioje pasirodo garsiausi Rusijos ir Ukrainos atlikėjai ir didžėjai. Šiame klube daug skirtingų zonų, net trys didžiuliai baseinai ir milijonas žmonių aplink juos, jokios ramybės, tarsi siautulingas vakarėlis dienos metu.
Čia galima išsinuomoti gultą su rankšluosčiu zonoje prie jūros – tai pigiausia paslauga, kainuojanti 5 eurus. Galima imti gultą prie vieno iš baseinų – tai kainuotų 13 eurų. Arba galima dar labiau paišlaidauti ir už 40 eurų rinktis brangaus šampano logotipu ženklintą sofą, skirtą gulėti kokiems 5 žmonėms vienu metu. Arba panašų variantą – tokį baltomis užuolaidomis puoštą medinį gardelį, kurį vadina „bungalow“ – irgi su sofa viduje. Jame daug privatumo, nes užsidengus užuolaidą niekas aplinkui nemato, ką veikiate viduje. Tai pažymima kaip didžiulis šio varianto pliusas.
„Ibiza“ klube galioja nerašytos varžymosi tarpusavyje taisyklės. Viena šalia kitos sugulusios kompanijos konkuruoja, kurios staliukas bus labiau apstatytas brangiais gėrimais ir lėkštėmis su maistu. Po kelis butelius brangaus šampano stovi beveik pas visus, taip pat čia populiaru rinktis kelių aukštų užkandžių rinkinius, kuo daugiau ir kuo didesnių jūros gėrybių, kibirus pilnus alaus buteliukų, po kelis kaljanus vienu metu.
Kadangi Odesoje labai daug išskirtinai vyriškų kompanijų, švenčiančių bernvakarius – vaikinų būriai varžosi dar ir dėl to, prie kurio staliuko bus daugiau merginų. Todėl daugelis jų kviečiamos vaišintis nemokamai.
Tačiau lietuvių vaikinų staliukai šiose kovose smarkiai pralaimi atvykėliams iš Kazachstano ar Azerbaidžano, kurie kartais net ir krūvą pinigų įvairiomis valiutomis šalia pasideda, kad visi matytų jų „kietumą“.
Po prabangųjį „Ibiza“ klubą nuolat zuja itin daug aptarnaujančio personalo. Tačiau padorų aptarnavimą esant dideliam kiekiui poilsiautojų jiems vis tiek nesiseka organizuoti.
Pavyzdžiui, užsisakyti lėkštę vaisių truko apie 40 minučių, tada dar pusvalandį teko jos laukti. Nuolat pro šalį einantys darbuotojai vis aiškino, kad užsakymo priimti negali, nes atlieka kitokias pareigas. Pavyzdžiui, prižiūri skėčius nuo saulės. Taip, beveik visuose Odesos klubuose yra tokie specialūs žmonės, kurie pagal jūsų pageidavimus tai išskleidžia, tai suskleidžia skėtį, tai pasuka vienu šonu, tai kitu. Tokių darbuotojų itin daug, o ukraniečiai į juos kreipiasi maždaug taip: „Ei tu, skėčių berniuk“. Ir šie tuoj pat pripuola pagelbėti, su tuo jokių problemų.
Labai daug ir apsaugos darbuotojų, kurie stebi, kad tarp atsipalaidavusių poilsiautojų neįvyktų vagystės, prižiūri, kad alkoholio padauginę nesusimuštų, taip pat stebi, kad stiklinių indų niekas nesineštų į baseiną. Tai turbūt pati svarbiausia jų funkcija. Nes bandančių prasinešti atsiranda kas pusę minutės.
Aplink „Ibiza“ klubą yra daug kitų, labai panašios stilistikos, tik mažesnių ar senesnių vietų. Ten taip pat tranki muzika ir alkoholis liejasi upeliais.
Tačiau kitoje miesto vietoje, kiek arčiau centro ir Odesos uosto esantis Delfinariumo paplūdimys siūlo ramesnį poilsį. Čia veikia taip pat uždaras klubas ir net viešbutis „Nemo Resort & SPA“, įėjimas bei gultas su rankšluosčiu kainuoja 15 eurų parai. Pirmajame jo aukšte – du ypatingi baseinai. Vienas toks didžiulis, delfino formos, labai mėgstamas turistų iš Kijevo Ten yra net savotiška garbė pasigirti, kad maudeisi Odesos „delfine“. Ir vos tik Kijeve kam nors tuo pasigirsite jūsų paklaus – mažame ar dideliame baseine? Tie, kas iš tikrųjų nesimaudė ir net nebuvo ten, pasimeta ir atsako, kad dideliame. O tada ukrainiečiai ima juoktis. Nes iš tikrųjų prestižo reikalas yra maudytis mažame, mat jame kartu su žmonėmis nardo tikri delfinai. Būtent tokia paslauga ir garsėja šis paplūdimio klubas. Ištisą dieną stovi žmonių eilė, kad galėtų pakliūti į tą vandenį su šiais nuostabiais gyvūnais.
Jeigu vis tik „pajodinėti“ ant delfinų vandenyje nenorite ir maudytis pilname turistų delfino formos baseine taip pat nenusiteikę, kilkite į „Nemo“ klubo šeštąjį aukštą – ant stogo. Ten tikroji ramybės oazė, keturi mažesni ir beveik visada turšti baseinai, burbuliuojančios vonios, barai, restoranai. Negroja jokia foninė muzika.
Odesoje toks poilsis, matyt, nelabai populiarus, nes ant stogo – vienetai poilsiautojų.
Be reikalo, nes, matyt, mažai kas žino, kad nuo jo puikiai matosi viskas aplinkai ir ypač tame pačiame pastate esantis delfinariumas, t.y. gulint prie baseino nuo stogo jūs visiškai nemokamai iš viršaus galite stebėti delfinų ir jūros liūtų pasirodymus, už kuriuos kiti moka pinigus.
„Nemo“ klube aptarnaujančio personalo, apsirengusio jūrinėm uniformom tiek daug, kad, rodos, kiekvienam turistui paskiriamas vos ne atskiras padavėjas, kuris pildo visus jūsų norus.
Tuo ypač buvo sužavėtas turistas iš Meksikos, kurį ten sutikau. Ricardo prisistatęs vyras gyrėsi, kad jau ketvirtą kartą atvyksta į Odesą, nes čia gauna tokį aptarnavimą, kokio jam nepasiūlo niekur kitur – nei Meksikoje, nei Majamyje – palygino kažkada ir Vilniuje buvęs vyras.
Bet jis tikriausiai nebuvo vos dvidešimt metrų nuo „Nemo“ klubo, tikrame, oficialiame Odesos paplūdimyje „ Langeron“, į kurį įėjimas nieko nekainuoja ir kur nėra jokių patarnautojų, nėra net gelbėtojų.
Sunku patikėti, tačiau visai greta prabangos – akis badantis skurdas. Tarsi atsidūrei kitoje pasaulio vietoje. Tegu nesupyksta odesitai, bet jų viešasis paplūdimys labiau primena turgų ar kokią miesto mugę su daug šiukšlių.
Poilsiautojai sugulę per porą centimetrų vienas nuo kito. Rankšluosčius, pledus ar net kilimus nuo sienų pasitiesę kur papuola, kur rado bent mažiausią laisvą plotelį. Ar ant žvyrą primenančio smėlio, ar ant betoninio prieplaukos grindinio. Apie kažkokį ypatingą komfortą čia niekas negalvoja.
Ir nesvarbu, kad žmonės susirinko poilsiauti, gaudyti saulės ir pliuškentis Juodojoje jūroje – daugumos veiduose nematyti nei lašo džiaugsmo. Pabandžiau pakalbinti porą tokių, labai nusiminusių.
Pagalbininku automobilių servise dirbantis Jegoras neslėpė – jam, tikram odesitui, šiame mieste užaugusiam – per karšta. „Nerandu sau vietos, nepavyksta pasislėpti nuo saulės, kuri šią vasarą „ima“ kaip niekada stipriai“, – pirmiausia pasiguodė jis. O tada išklojo daugiau blogų dalykų. Jegoras piktas ant šalies valdžios, nes per mažai uždirba, per daug mokesčių sumoka. Jam nepatinka, kad automobiliai šalyje yra tokie brangūs, tad jam tenka važinėti su senu tėvo „Žiguliu“.
Vardo atskleisti nesutikusi ponia, kuriai apie 50 metų, paaiškino, kad liūdi ji dėl prastai prižiūrimo pliažo. Pasirodo prieš porą dienų koją čia susipjaustė ponios dukra. O tądien, kai kalbėjomės, ir pačiai moteriai nepasisekė – maudydamasi susitrenkė koją į kažkokį gelžgalį vandenyje. „Mums apie Europą dar pasvajoti, mums reikia sutvarkyti pakrantę, o tada turistus kviesti. Žmonės ateina, už galvų imasi“, – piktai burbuliavo ji.
Kur kas linksmiau nusiteikusios buvo Natalija ir Arsenija, kurias sutikau plepant ant suoliuko. Damos šnekėjo apie pabrangusius maisto produktus. Bet kai pasiūliau duoti interviu, ėmė kalbėti optimistiškiau.
„Odesa tampa vakarietišku kurortu, pažiūrėkite, kiek pas mus turistų, nuostabu, kad jie atvažiuoja ir čia išleidžia savo pinigus. Odesa yra pats save išlaikantis miestas, o Ukrainoje tokių nedaug“, – aiškino Arsenija. Jos draugė Natalija nudžiugo išgirdusi, kad esu iš Lietuvos. „O, Lietuva... pribaltika... Labai ten pas jus gerai. Esate pavyzdys mūsų šaliai. Labai geri žmonės ten gyvena“, – apie mūsų tautą teigiamai atsiliepė ji.
Paklausiau šių damų, kodėl šiame paplūdimyje taip visiems liūdna, juk prie paprastumo ir poilsio be patogumų visi turėtų būti įpratę. „Žmonėms tiesiog atsibodo sunkiai gyventi. Net per išeigines apie darbus, apie pinigus daugelis galvoja. Viskas susiveda į finansus, nes orai pas mus puikūs, dėl to žmonėms galvų neskauda. Jie pergyvena, kad tik darbo turėtų ir šeimas išmaitinti galėtų“, – kalbėjo jos man.
Linksma viešame paplūdimyje buvo tik vaikams, kurie nuo seno, patrupėjusio molo šokinėjo į jūrą. Kai kurie, kurių tėvai gali tai sau leisti – leidosi nuo pripučiamo vandens atrakciono. Kurio kaina 50 euro centų.
Beveik visos kompanijos prie jūros vartojo alkoholį, niekam tai nekliūna, niekas to nedraudžia. Žmonės valgė iš namų atsineštus konservus, kai kurie valgė tiesiai iš puodų, matyt juose lengviau transportuoti maistą iš namų. Ir niekas čia nesivaržo, kieno puodas gražesnis, ar kuriame puode daugiau makaronų. Vieną ant penkių žmonių dalinasi, kad tik pasisotintų visi.
O prie kioskų, siūlančių dešrainius su bulvytėm už 1 eurą 50 centų ir čeburėkus už 70 euro centų, eilių nebuvo, vos vienas kitas pirkėjas. Va tik alaus bokalus už 1 eurą vyrai vis pildėsi.
Žmonės su pavydu stebėjo tuos iš privačių paplūdimio klubų. Tai kaip du skirtingi pasauliai. Ir vargu ar čia užklydęs turistas dar norės daug kartų sugrįžti. Kažkaip per liūdna gali pasirodyti.
