– Kaip užsikrėtėte kelionių manija? Kada pradėjote keliauti?
– Pradėjau keliauti jaunystėje. Matyt, tai yra tas laikas, kai supranti, ar tau tai patinka. Mūsų klasė turėjo labai entuziastingą auklėtoją. Ji mus, aštuntokus, be baimės veždavosi į užsienį – aplankėme Maskvą, vietoje išleistuvių – į Leningradą, Sankt Peterburgą. Buvome ir Vidurinėje Azijoje – Uzbekijoje. Ten atsivėrė nematytas pasaulis, buvau sužavėta. Azija jau tada labai traukė. Sovietų Sąjungoje galėjome laisvai keliauti, tačiau apie, pavyzdžiui, Paryžių net pasvajoti negalėjome.
Besimokydama institute, baigiau dailės pedagogiką, mums nuolatos pasakodavo: jei nuvažiuotume prie Egipto piramidžių, įsivaizduokite, kaip viskas atrodytų. Vartydavome albumus, skaitydavome knygas apie meną, architektūrą. Taip mano susidomėjimas tik augo. Vos tik pasidarė įmanoma, ėmiau keliauti. Galbūt tikrai egzistuoja kelionių genas?
– Europą galima vadinti namais. Kaip pasiruošiate tolimesnėms kelionėms? Ar nebaisu keliauti po Rytų šalis?
– Yra geras posakis – bijai vilko, neik į mišką. Nebijau pavojų, man įdomu pažinti kitas kultūras. Be to, dabartinė Europa gali būti pavojingesnė nei kelionė, pavyzdžiui, į Teheraną. Irane jautėmės tikrai saugiai – svarbu laikytis jų taisyklių. Į Indiją vykome 6 merginos – visi sakė nevažiuoti. Vieni bandė atkalbėti dėl pavojaus moterims, kiti gąsdino nešvara, dar kiti – branduoline ataka. Apie Azijos šalis sklando daug stereotipų, tačiau reikia į viską žiūrėti protingai ir realistiškai.
Kartą planavome kelionę į Jordaniją ir Siriją. Bilietus nusipirkome prieš pusmetį, užsakėme viešbučius. O Sirijoje prasidėjo karas. Ambasados darbuotojai, matyt, patys dar aiškiai nesuvokė situacijos: paskambinusi jiems gavau atsakymą, kad važiuoti galima. Bet iš komandiruotės Afrikoje, Liberijoje, grįžo viena iš būsimų pakeleivių. Ji iš kolegų libaniečių sužinojo, jog keliauti tikrai negalima – per daug pavojinga. Ekspromtu kelionę pakeitėme, į maršrutą įtraukėme Jeruzalę.
Daug dalykų priklauso nuo pačių keliauninkų požiūrio. Keliavome automobiliu nuo Kauno iki Rodo ir atgal. Egipte, Turkijoje daug kam nerimą kelia įkyrūs pardavėjai, tačiau jie yra nuoširdūs, toks jų darbas, o derybos – jų kultūros dalis. Net jei nieko nesiruošti pirkti, galima į pokalbį įsitraukti su šypsena, prisitaikyti prie jų pokštavimo, bendravimo stiliaus. Jei jie elgiasi kitaip, nei mes esame įpratę Lietuvoje, nereikia nustebti. Pamažu išmoksti priimti visas kultūras – jos yra kitokios, tačiau žmonių jausmai tokie patys.
Niekada nevaikštome atokiomis gatvėmis vieni. Neseniai grįžome iš Maroko, tai labai saugi šalis keliauti – įvažiuojant į bet kurį miestą stovi policijos būdelės, visos mašinos apžiūrimos, viešose vietose daug budinčių policijos pareigūnų. Mus vežiojantis vairuotojas teigė, kad Europoje saugumo reikalavimų laikomasi mažiau negu ten.
– Kodėl jus žavi būtent Rytų šalys? Ką randate jose, ko neturime Lietuvoje?
– Visur turime visko. Manau, jei kas, pavyzdžiui, specialiai važiuoja į Indiją nušvisti, to nušvitimo tikrai ten nepatirs. Jei to nepatyrei eidamas Lietuvoje nuo „Iki“ į „Rimi“, Indijoje tai irgi nenutiks. To keliaudama neieškau ir aš. Skaitau daug knygų – Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus, Mato Šalčiaus. Kai prisiskaitai, viską norisi pamatyti, pajusti, suprasti tiesiogiai. Su M.Starkumi ir V.Radzevičiumi daug susirašinėjome, konsultavomės dėl kelionės į Iraną, jie mums rekomendavo gidą. Bendradarbiavimas tarp keliautojų visada yra labai nuoširdus.
Europoje esu neaplankiusi tik kelių šalių. Labai noriu pamatyti Islandiją. Bet Rytų šalys tave tiesiog išmeta iš komforto zonos. Europoje dar kažkas atrodo sava ir pažįstama, o Rytuose turi viską pažinti kitaip, iš naujo. Privalu suprasti, kad pasaulis gali būti visoks, ir mokėti jį priimti. Nereikia turėti lūkesčių. Visi nuolat klausinėja, ar Indijoje tikrai daug karvių. Yra, tačiau ten eidama per gatvę su minia turi atsipalaiduoti, nekelti išankstinių reikalavimų. Juk galima nuvažiuoti į Šveicariją, nė vienos šiukšlės, sutvarkyti šaligatviai ir karvę vieną kitą pamatysite. 5 žvaigždučių viešbučiai, turistams skirti plotai leidžia šalis pažinti patogiai, bet tai bus tik atostogos, ne nuotykis.
Keliaujančius žmones skirstau į grupes: turistus – tuos, kurie nenori patys planuoti kelionės, perka jau paruoštus kelionių paketus; keliautojus – tyrinėtojus, ieškotojus; bastūnus – nuotykių ieškotojus, kurie, kaip dabar populiaru, ilgai dirbę prie kompiuterio, meta darbus ir drąsiai išsiruošia į neplanuotą kelionę. Man svarbiausias yra tyrinėjimas. Manau, viską sužinoti reikia ne keliaujant ir lankant vietas, būtina pasiruošti iš anksto – skaityti knygas, domėtis ta šalimi. O nuvykus belieka tik viską pajausti.
Keliaujant su bendraminčiais nebūna svarbu ką nors pamatyti. Sudarydami maršrutą atsižvelgiame į tai, ką galime užuosti, paragauti. Kelionė į Maroką buvo planuojama būtent tam laikui, kai žydi Rosa damascena, damaskinės rožės, iš kurių gaminami kvepalai. Madeirai lankyti tinkamas pavasaris, kuomet ten viskas žydi, galima apžiūrėti visus slėnius. Kardamonų laukų Europoje tikrai nerastume. Vaizdai ten nuostabūs, bet kelionė įsiminė ir kvapais.
– Ką kiekvienoje šalyje stengiatės nuveikti?
– Mūsų kelionės visada yra labai gurmaniškos – pati esu aromaterapeutė, pasimėgauti šalies kvapais man yra būtina. Vienas ritualų – į Maroką mus lydėjo tikras Maroko rožių aliejus, atlasinių kedrų giraitės kvapai. Indijai pasiruošėme kvepalų su kuminais, Kiprui – cyprinum kvapą, Iranas man kvepia tikru šafranu.
Knygą „Pasaulio virtuvė“ skaitau nuo mokyklos laikų. Sardinijoje buvome papuolę į viso miestelio šventę, ragavome neįtikėtinų autentiškų patiekalų. Provanse skanavome trumų vakarienę prie pilies sienos, mus ten net nufilmavo – vakarienėje buvome vienintelės užsienietės. Viešėdamos Arlyje visą dieną vakarienę gaminome kartu su šefu.
Visada išsirenkame norimą aplankyti objektą. Jordanijoje tai buvo Petra. Susiradome vietinį gidą, dvi dienas keliavome visiškai neturistiniais takais. Botanikos sodus aplankome bet kuriuo metų laiku.
– Koks kelionių nutikimas įsimins ilgam?
– Net nežinau, kiek šalių esu apkeliavusi. Neskaičiuoju nusipirktų bilietų, kilometrų. Juk pereiti Laisvės alėją – irgi kelionė. Svarbu ką jauti ir ką turi viduje. Prie piramidžių gali pamatyti tiek pat, kiek ir Lenkijos kaime. Ten, už kelių kilometrų nuo Lietuvos sienos, pievoje, mačiau vieną gražiausių saulėlydžių.
Kartais sakoma, kad po pasaulį blaškomasi ieškant savęs, – tikrai ne. Save atrasti galima bet kur. Jei neatradai Lietuvoje, nedidelė tikimybė, kad surasi kažkur kitur. Jei čia viskas blogai, Tailande irgi nebūsi nustebintas. Yra žmonių, kurie puikiausiai gyvena be kelionių, nesakau, kad gyvenimas namuose yra kuo nors prastesnis. Kiekvienas renkasi pagal save.
Po Indiją keliavome šešios merginos, kelionė truko 26 dienas. Viską planavome – bilietus, traukinių tvarkaraščius ir t. t. Kol mus perspėjo, kad Indijoje negalima planuoti. Ten nuolat kas nors nutinka, transportas vėluoja ir pan. Bet viskas vyko žymiai geriau, negu tikėjomės.
Varanasyje, prisiskaičiusios M.Starkaus ir V.Radzevičiaus, išsiruošėme į Puri, esantį prie Bangladešo. Stovime naktį traukinių stotyje, atvyksta tiesiog sausakimšas traukinys. Mes net netelpame, o važiuoti reikia parą. Mūsų yra dvylika, bilietai – tik du. Gera pamoka: kaip priimti tokią situaciją?
Atsipalaidavome, šypsojomės, netikėtai susidraugavome su būreliu indžių – davėme joms mūsų sukurtų kvepalų, jos mus priėmė. Keliaujant yra daugybė naujų situacijų, bet ir tu turi reaguoti naujai. Verkti ar juoktis – tavo pasirinkimas. Rytuose iki pusryčių gali nustebti dėl šešių naujų dalykų – tai normalu.
– Kokį patarimą duotumėte planuojantiems keliones?
– Techniniai dalykai šiais laikais yra labai paprasti. Tik reikia entuziazmo, prisiimti atsakomybę. Jaunimui drąsos tikrai užtenka. Kartais kelionės kryptį atrandu lietingą dieną įsijungusi „Google Earth“. Taip atradau Iraną ir ėmiausi toliau planuoti. Mėgstu apsistoti senamiesčiuose, vaizdingose vietose.
Būtinai raskite bendraminčių. Kelionės dar labiau iškelia vidinį žmogaus pasaulį. Iškrinti iš komforto zonos, įprastos aplinkos – turi būti labai tolerantiškas aplinkiniams, pasijuokti iš situacijų, tai suartina. Grįžusi gali pasakyti, kad su tuo žmogumi vyktum bet kur. Man pasisekė, turiu daug draugų, su kuriais galiu keliauti.
Kelionėse reikia laiko adaptuotis, priprasti, pasijusti savam. Nemanau, kad būtų galima greitai apibėgti Indiją ar Iraną, o trumpos išvykos Europoje populiarios. Esu važiavusi ir į turistines keliones – galiu išskirti trečios dienos krizę. Pirmas dvi dienas visi būna rimti, įsitempę, o trečią dieną suvokia, kad ne jie kontroliuoja situaciją, – gidas pasako, kada keltis, kur eiti ir t. t. Trečią dieną įvyksta lūžis – visi atsipalaiduoja.
