Kokio maisto tikitės nuvykę į Kiprą? Populiariausios saloje – graikiškos salotos, kurias siūlo visi. Jų kaina nuo 3 iki 15 eurų už porciją. Visur rasite iš jogurto ir agurkų gaminamą Tzatziki užkandį, jis pigus – vos euras ar du. Mėgstantys daug valgyti užsisako iš daugybės mažų užkandžių sudarytą mėsos arba žuvies meze (rinkinys – liet.), vienam žmogui tai kainuoja nuo 15 iki 20 eurų (apsimoka, nes net ir nepasotinamas žmogus užsikimš visai dienai).
Kipre taip pat daug kaimyninių virtuvių – turkiška, libanietiška, žydiška. Jos kiek brangesnės, tačiau labai populiarios. O ar galite patikėti, kad pačiame Europos žemėlapio kampe esančioje saloje įmanoma rasti net ir riebių lietuviškų valgių?
„O kodėl ne?“ – pagalvojo maitinimo versle daug metų dirbanti klaipėdietė Irina ir persikėlusi gyventi į Kiprą nusprendė eksperimentais neužsiiminėti ir nedaryti nieko naujo. „Kam čia ruošti graikiškus patiekalus, jeigu nesu graikė. Nemokėsiu“, – pagalvojo ji. Viduržiemio jūros saloje kartu su vyru ji turistams ėmė siūlyti cepelinų, šaltibarščių, bulvinių blynų ir panašiai.
Išsityrusi vietinę rinką lietuvių pora pamatė, kad daugiausiai turistų atostogauti atvyksta į Agia Napą, todėl nusprendė verslą kurti būtent čia. Mieste daug viešbučių, barų, naktinių klubų. Tiesą sakant, būtent klubais jis labiausiai ir garsėja. Jiems skirta net speciali gatvė, apie kurią DELFI Kelionėse netrukus galėsite paskaityti išsamiau.
Dienos metu miestelio gatvės tuščios, o vakarais prisipildo girtais lėbautojais. Agia Napoje niekas nesistebi, kai turistai šlapinasi ar miega vidury gatvės. Tai draudžiama, tačiau toleruotina.
Barų gatvė tai miesto pagrindinė arterija. Aplink ją kuriasi viskas. Jeigu esi toliau – tavo verslas beveik pasmerktas. Todėl Irina visai čia pat, kelios minutės pėsčiomis. Jos restoraną „Švyturys“ atpažinsite iš didžiulės iškabos. Arba iš lietuviško teksto baltame fone priklijuoto ant lauko sienos. Jame cituojami mūsų žvaigždės Andriaus Mamontovo „Nidos dainos“ žodžiai apie švyturį: „Nes čia švyturys už nugaros, nes čia dešinėj ir kairėj vanduo, jei leisi akis vėjui paliest, tavo širdis nebebus kaip akmuo...“.
Irina žino, kad A. Mamontovas nevartoja alkoholio, todėl iškart skuba nuraminti, kad jos restorano pavadinimas niekaip nesusijęs su tokio paties pavadinimo alumi. „Alaus turime, nes žmonės jo nori. Bet net nepagalvojau dėl pavadinimo... Man Klaipėda, Nida yra jūra ir švyturiai. Čia apie tai, o ne apie alų“, – sako ji. Ir viliasi, kad vienas mylimiausių jos dainininkų kada nors užsuks pakoncertuoti restorano verandoje, šalia savo rašytų žodžių arba bent pavalgyti. „Kipre jis buvo, bet pas mus neužsuko. Mes mielai kviečiam, viskuo pavaišinsim“, – žada šeimininkė.
Tą popietę, kai lankėmės lietuviškame restorane, Kipre buvo net 33 laipsniai karščio ir gana tvanku. Miesto gatvės tuščios, o „Švyturyje“ tik vienas klientas – saloje dirbantis lietuvis valgė šaltibarščius.
„Kada karščiau – žmonių mažiau. Vakare ateina daugiau. Ir patys kipriečiai, ir rusai pas mus valgo“, – sako Irina. Bet liūdi, kad visi restorano staliukai užimti buvo jau senokai. „Pagrinde per šventes, kada padarom balių mūsų lietuviams. Velykos ar Kalėdos, va tada čia linksma“, – tikina ji.
Irina negalvoja, kad karštam Kipro klimatui lietuviški valgiai per daug riebūs. Atvirkščiai, verslininkei atrodo, kad po barų gatvėje praleistos nakties turistų organizmui norisi kažko „rimtesnio“.
„Salotų visur gausi, o cepelinai tik pas mus! Jeigu nežino žmonės – papasakoju, kad tai tarkuotos bulvės su mėsa, ir jie surizikuoja. Kas paragauja vieną kartą, norės ir dar kartą“, – sako ji, cepelinų porciją čia parduodanti už 9 eurus. Šį patiekalą Irina gamina pati ir tik iš vietinių produktų. „Nesąmonė, kad cepelinams tinka tik lietuviškos bulvės. Man ir kiprietiškos limpa, krakmolo normaliai jose yra. Viskas gerai, nesiskundžiu“, – sako restorano vadovė.
Daugiausiai dėmesio lietuviškame restorane sulaukia rožinės spalvos sriuba – šaltibarščiai. Gausiausiai salą lankantys rusai juos žino, todėl drąsiai užsisako. O štai atvykėliai iš kitų šalių, pavyzdžiui, anglai ir skandinavai – rizikuoti bijo. Pieno produktai maišyti su daržovėmis jiems atrodo pavojingas mišinys.
„Lietuviai yra lietuviai... Savaitę atostogauti be šaltibarščių jiems sunku. Juk norisi atsigaivinti, todėl ateina ne tik tie, kurie čia dirba, bet ir tie, kurie poilsiauja. Šaltibarščiai tikrai gera ir reikalinga prekė“, – tikino Irina. Ji žino, kad iš šio patiekalo galėtų daugiau užsidirbti, tačiau jo kaina viena mažiausių restorane – 4 eurai.
„O kiek Palangoje? Skaičiau, kad 8 eurai, ar tikrai?“, – teiraujasi Kipre gyvenanti verslininkė ir džiaugiasi, kad toli nuo Lietuvos šią prekę gali pasiūlyti pigiau. Kefyro ir marinuotų burokėlių ji gauna iš saloje esančių rusiškų prekių parduotuvių. Ten Irina apsirūpina ir konservuotais „šprotais“, kuriuos naudoja specialiems sumuštiniams. Bei marinuotais agurkėliais, kuriuos pjausto į baltąją mišrainę.
Nors „Švyturys“ vadinamas lietuvišku restoranu, daug kas gali pagalvoti, kad tai rusams skirta vieta. Dažnai ten skamba būtent rusiška muzika, per televizorių rodomi rusiški serialai ir filmai. O ir knygų lentynose ne tik lietuviams, bet ir rusams skirta literatūra. Kipriečiams ar britams jų kalbomis nesiūloma nieko.
Restorano svečiai gali pasidaryti po mažą tautinių daiktų muziejų. Tiesa, jame daugiau Rusijos nei Lietuvos akcentų. Pavyzdžiui medinės lėlės „matrioškos“, arbatai gaminti skirtas „samovaras“.
Sutrikdyti gali ir tai, kad Lietuvos žemėlapis restorane mažytis, už stiklo. O štai per visą sieną čia kabo didžiulis Rusijos vaizdas su smeigtukais įvairiuose miestuose. „Va, iš visos Rusijos pas mus žmonės atvažiuoja. Ir iš Klaipėdos buvo, ir iš Kaliningrado. Žmonės gali įsmeigti smeigtuką iš kur atvyko“, – didžiuodamasi savo svečių žemėlapį pristato Irina.
Apie visą Europą apimantį žemėlapį ji sako jau galvojanti, bet dar nežino, kur reikėtų jį pakabinti.
Rusijos nė kvapo tik krepšininkų garbės lentoje, kur sukabintos garsiausių Lietuvos krepšininkų Jono Valančiūno, Roberto Javtoko, Antano Kavaliausko, Simo Jasaičio, Martyno Pociaus ir daugelio kitų nuotraukos.
„Duodame daug dėmesio krepšiniui – visada rodome rungtynes, nes turime lietuvišką televiziją“, – sako Irina.
