Kartą, pastebėjusi, jog kiti įgulos nariai stengiasi laikytis nuo jos kuo atokiau, Brittney tiesiai šviesiai paklausė: „Kas blogai? Ar aš dvokiu?“ Tada kažkas atsakė: „Na taip, nuo tavęs trenkia siaubingu kvapu.“
Netrukus buvo surastas ir kaltininkas – brokolis, ramiai sau besišaldantis jos šaldymo dėžutėje. Tai jį reikėtų tituluoti labiausiai smirdančia daržove, rašoma „The Washington Post“.
„Taip sužinojau, kad juos reikia turėti virtus, o ne žalius“, – sako Brittney.
Daugelio įmonių darbuotojai gali užkąsti artimiausioje kavinėje, pasinaudoti maisto pardavimo automatu arba laikyti pasigamintus pietus bendrame šaldytuve. Skrydžių palydovai tokių galimybių neturi vien jau todėl, kad jie valgo skrisdami. Jų „biuras“ gali pasikeisti kelis kartus per dieną ir neretai atsidurti toliausiai nuo šviežių produktų pasiūlos vietų. Jų valgymo grafikas tikrai nėra standartinis, ypač, kai tenka šokinėti laiko juostomis.
Valgyti jie gali tik tada, kai atlieka tokias svarbias užduotis, kaip saugumo patikra, keleivių aptarnavimas, maisto ir gėrimų pristatymas, šiukšlių išnešimas, o visa tai gali užtrukti net kelias valandas. Jų valgymą gali sutrikdyti ir nuspaustas iškvietimo mygtukas, o kai nepalankios oro sąlygos arba mechaniniai gedimai verčia atidėti skrydį, planas pavalgyti apskritai sužlunga.
„Mums maisto klausimas yra labai aktualus, nes niekada nežinome, kada vėl pasitaikys proga pasistiprinti, – sako Sara Nelson, JAV Skrydžių palydovų asociacijos prezidentė. – Taigi, privalome planuoti.“
Priklausomai nuo oro bendrovės, sutarties sąlygų ir skrydžio trukmės, orlaivio keleivius aptarnaujančiam personalui gali būti pasiūlytas nemokamas maistas arba užkandžiai. Buvusi skrydžių palydovė Deborah VanTrece, dabar vadovaujanti Atlantoje veikiančiam restoranui, pasakoja, jog pasirinkimai būna gana įvairūs, pradedant užkandžiais, tokiais kaip konservuotas tunas, traškučiai bei saldūs batonėliai, ir baigiant šiltais patiekalais, kuriuose yra baltymų, daržovių ir krakmolo.
Anot D. VanTrece, brangesnėmis klasėmis skrendančius keleivius aptarnaujantys darbuotojai kartais palieka neišdalinto maisto padėklus, bet pretendentai į šiuos prizus privalo veikti greitai.
„Verslo ir pirmos klasės salonuose paprastai pasitaiko šio to geresnio už primityviausius užkandžius. Ne visada, tačiau gana dažnai“, – sako D. VanTrece.
Dar dirbdama vienose oro linijose D. VanTrece lankė kulinarijos mokyklą ir po paskaitos, skirtos maisto higienai, pradėjo skeptiškai vertinti orlaiviuose tiekiamą maistą. Besidomėdama maisto higienos klausimais, ji apsilankė vienoje maistu ir gėrimais aviakompanijas aprūpinančioje įmonėje, kurioje išsamiai susipažino su lėktuvų keleiviams skirto maisto ruošimo specifika.
„Kai sužinai, kiek visko daroma ir kiek konservantų dedama, kad maisto produktai būtų laikomi saugiais, darosi iš tiesų baisu. Apskritai, daugelis iš mūsų pasistengia atsinešti savo maistą“, – sako ji.
Michaelas Rice‘as, pigių reisų oro bendrovėje dirbantis skrydžių palydovas, turi mažiau galimybių negu lėktuvuose, kuriuose tiekiamas maistas, dirbantis personalas. Jį samdanti aviakompanija ekipažo nariams siūlo nemokamus gėrimus ir nuolaidas užkandžiams, tokiems kaip greitai paruošiami makaronai, traškučiai bei sausainiai. Ištisus 10 metų oro bendrovėje išdirbęs M. Rice‘as tvirtina, kad dabar tokiu maistu niekaip nesusiviliotų.
„Pačioje pradžioje labai apsidžiaugi, naudojiesi nuolaidomis ir valgai tuos užkandžius. Visgi ilgainiui jie pabosta“, – sako jis.
Teoriškai skrydžių palydovai turi ne mažiau kaip dvi galimybes pavalgyti nebūdami ore – išvykimo ir atvykimo oro uostuose. Deja, jei sustojimas ypač trumpas, užkąsti galima nespėti. Kliūtimi gali būti ir pernelyg užkeltos kainos oro uostų restoranuose bei parduotuvėse: net ir pritaikius skrydžių įgulos nariams numatytą nuolaidą, maisto produktų kainos atrodo gana aukštos.
„Siekiame, kad kainos būtų kuo žemesnės, bet yra ir kita problema – laikas“, – nurodė D. Nelson.
Kaip tinkamai maitintis dideliame aukštyje
Kalbinti skrydžių palydovai teigia paprastai patys pasiruošiantys porciją kokio nors sveiko maisto – tokio, kuris padėtų likti energingiems ir neprovokuotų nepageidaujamų procesų, tokių kaip tinimas.
Kad nekankintų tinimas, jie renkasi mažai druskos turinčius produktus, be to, pirmenybę teikia tokiam maistui, kurį galima valgyti be įrankių, pvz., morkas, salierų stiebus, baltymų batonėlius ir džiovintus vaisius.
Ypač populiarūs yra riešutai – visi, išskyrus žemės riešutus, galinčius sukelti alergiją kuriam nors iš keleivių. Dar vienu tinkamu pasirinkimu laikomi bananai, bet juos reikia suspėti suvalgyti, kol etileno dujos dar nepradėjo savo darbo.
Galima valgyti ir kietai virtus kiaušinius, nors jie, kaip ir bastutinių šeimos daržovės, gali paskleisti specifinį kvapą.
M. Rice‘as sako, kad prieš lupdamas kiaušinį perspėtų kolegas dėl kvapo, o Brittney nusiluptų jį atokiai nuo kitų.
„Kiaušinio lukštą stengiuosi pramušti nuėjusi į tualetą. Bet valgau, žinoma, virtuvėje. Paprastai kvapas pasklinda tiktai pramušus lukštą“, – aiškina Brittney.
Apie kvapą Brittney galvoja ir rinkdamasi baltymų šaltiniais laikomus produktus, taip pat planuodama, ką bei kada valgys. Pavyzdžiui, žuvį – paprastai lašišą arba tilapiją – ji pasistengia suvalgyti pirmą kelionės dieną. Toliau eilėje – vištiena, na, o jautiena yra tinkama ir trečią dieną.
