Nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje iš Japonijos, kuriais dosniai dalinausi socialiniuose tinkluose, akylus sekėjai pastebėjo, kad šioje šalyje žmonės ir toliau vaikšto su veido kaukėmis. Jaunimas, vyresnieji, visi aplinkui – su kaukėmis. Sulaukiau bemaž kelių šimtų klausimų – ar čia vis dar galioja griežta tvarka, ar vis dar reikia laikytis per koronaviruso pandemiją įvestų ribojimų? Kai kas klausė: ar tai tikrai dabartiniai laikai? Gal čia anksčiau filmuota ir fotografuota? Tarsi po tekančios saulės šalį keliaučiau ne 2023-ųjų, o 2020-ųjų pavasarį. Tačiau visiems nustebusiems drįstu priminti, kad Japonijoje žmonės myli, tiesiog dievina veido kaukes ir jas nešioja ištisus dešimtmečius, nepaisant to, kokie virusai pasaulyje siaučia ir kokie ribojimai galioja ar negalioja jų šalyje. Taip jau susiklostė, kad kaukės tapo jų kasdienio stiliaus dalimi, neatsiejama išvaizdos detale.
Prisimenu, kai Japonijoje lankiausi pirmą kartą, prieš šešerius metus, tai buvo vėlyvas pavasaris, šiltas, geras oras lauke. Jokiais virusais nekvepėjo, o ir žydėjimo sezonas jau buvo praėjęs. Tačiau visur aplinkui buvo žmonės su kaukėmis. Niekur pasaulyje tokio vaizdo niekada anksčiau neteko matyti. Iš pradžių turėjau lengvą šoką, bet vėliau akys priprato. O ir tos kaukės pasidarė, nebe gąsdinančios, o visai stilingos. Prisimenu, prieš grįždamas į Lietuvą net nusipirkau paketą, gal dešimties, gal dvidešimties juodų veido kaukių. Tarsi japonišką stiliaus detalę. Net svarsčiau, kad grįžus į gimtinę reikės bent kelis kartus tas kaukes užsidėti kokia nors proga. Taip to ir nepadariau, pabijojau atrodyti keistuolis. Lietuvoje tais laikais mes tokių kaukėtų personų gatvėse nebuvome matę. O jeigu pamatydavome – kviesdavome policiją, įtardami, kad kaukėtasis – tikriausias koks banditas.
Bet 2020-ųjų pavasarį viskas pasikeitė. Ne tik Lietuvoje, visame pasaulyje kaukės tapo kovos su žmoniją užpuolusiu koronavirusu simboliu. Vieni jų nekentė ir priešindamiesi sistemai – nenešiojo, net ir ten, kur jos buvo griežtai privalomos. Kiti per sukąstus dantis užsidėdavo, dažnai nemokšiškai, neteisingai, nusmaukę žiemiau nosies. Tretieji buvo pareigingi ir be kaukės neidavo iš namų.
Per dvejus suvaržymų metus perėjome daugybę skirtingų etapų, o kažkada pernai, įstatymų leidėjai leido mums tas kaukes nusiimti ir pasidėti giliai ant lentynų. Dabartinėmis dienomis Lietuvos miestų gatvėse, prekybos centruose ir kitose viešose vietose beveik nepamatysi kaukėtų asmenų. Jų dar būna, vienas, du, penki daugiausiai, bet labai retai. Reikia pripažinti, kad šis daikčiukas mūsuose taip ir neprigijo.
Skirtingai, nei pas japonus, kuriems visiškai vienodai, kokius atlaisvinimus inicijavo šalies valdžia. Prekybos centruose, metro traukiniuose, miestų parkuose, visur galima būti be kaukių, bet kas iš to, kad galima. Šios šalies visuomenė nenori jų nusiimti. Daugybė įvairių užsienio organizacijų, žiniasklaidos priemonių, darė tyrimus, apklausas, bandė aiškinti, kodėl taip yra, kodėl gi ši tauta taip mėgsta kaukes. Tačiau vieno bendro atsakymo taip ir nesurado. Jie tiesiog taip priprato – nustatė tyrėjai. „Youtube“ žiūrėjau vieno kanadiečio tinklaraštininko apklausą Tokijo gatvėse, kur jis klausinėjo vietinių, kodėl jie su kaukėmis, jeigu jos dabar neprivalomos. Daugelis jam atsakinėjusių atviravo, kad vis dar baiminasi susirgti. Ne tik koronavirusu, bet ir kitais, kontaktiniu būdu, nuo žmogaus žmogui, perduodamais virusais.
Kiote, viešbutyje „Ace Hotel Kyoto”, kuriame apsistojau, susipažinau su vietiniu sportininku, kovos menų čempionu Kazuki Sugimoto. Su juo išsikalbėjome apie japonų gyvenimo būdą, keistenybes ir įpročius. Kaip vieną keisčiausių savo tautiečių bruožų šis vyrukas įvardino veido kaukes, kurių pats sportininkas, švelniai tariant – nekenčia. „Kai neprivaloma – nenešioju, man jos nepatinka, todėl džiaugiuosi, kad koronaviruso laikas jau baigėsi“, – kalbėjo mano pašnekovas. Jo nuomone, jaunoji karta kaukes nešioja visai ne dėl virusų baimės, o dėl stiliaus. „Per daug metų tai tapo mūsų tautos stiliaus detale, kaip apyrankė, grandinėlė ant kaklo ar akiniai. Daug mano pažįstamų be kaukės net neina iš namų. Bet kai jų paklausi, kodėl tą kaukę užsidėjo – jie neranda tinkamo atsakymo. „Saugausi ligų“, – kai kurie išlemena, bet kokių ligų tiksliai bijo, nežino, negali atsakyti“, – pasakojo man gerbiamas Kazuki.
Panašios nuomonės laikėsi ir finansų eksperte didelėje įmonėje dirbanti osakietė Haruko. Moters nuomone, veido kaukes japonės dažnai dedasi vietoje makiažo priemonių. „Makiažas ryte užima daug laiko, o gyvenant tokio dydžio mieste kaip Osaka, to laiko visada trūksta. Nuo namų iki darbo važiuoti trunka apie valandą, tad reikia anksti keltis. Jeigu nori pasidaryti gerą makiažą, tam reikia dar papildomo pusvalandžio, kai kam ir daugiau. Todėl merginos ir moterys taupo laiką, vietoj makiažo priemonių – dedasi kaukę, kuri paslepia visus veido netobulumus“, – aiškino panelė Haruko, kuri ir pati kartais taip elgiasi. Tokiomis dienomis kaukės nenusiima nei darbo vietoje, nei važiuodama viešuoju transportu, nei po darbo bendraudama su kolegomis. „Jeigu būnu be makiažo ir mes po darbo einame pasėdėti į kavinę, visą laiką būnu su kauke, nusiimu ją tik tada, kai noriu atsigerti. Padarau gurkšnį ir vėl deduosi kaukę. Tai labai įprasta, niekas nesistebi“, – sako ji.
Anot Haruko, dėl išvaizdos problemų, įvairių kompleksų veido kaukės ypač paplitusios tarp paaugliško amžiaus japonių merginų. „Jos taip maskuoja spuogus ir veido nelygumus, pastebėkite, pas mus daug merginų, kurios užsidengusios beveik visą veidą. Iš viršaus plaukų kirpčiais, iš žemiau – veido kaukė. Net akių pas jas nesimato, vaikšto tarsi pasislėpusios“, – pasakojo ji.
Keliaudamas po sakuromis prakvipusią ir pražydusią Japoniją, ne vieno kelyje sutikto japono klausiau to paties. Buvo tokių, kurie aiškino, kad kaukės padeda apsisaugoti nuo pavasarinių alergijų, ir jos veikia geriau už vaistus. Dar buvo sakiusių, kad kaukes nešioja dėl tokios visuomenėje nusistovėjusios normos. Autobusu ar traukiniu važiuojant, ten, kur būriuojasi daug žmonų – visi sutartinai išsitraukia kaukes. Tarsi gerbdami vienas kitą. „Mūsų šalyje labai daug gyventojų, kur tik nueisite – didžiulis judėjimas. Niekada negali žinoti, kas kuo serga ir kokį virusą platina, todėl geriau jau apsisaugoti ir būti su kauke ištisus metus, visur ir visada“, – sakė kartu Asakusa stotyje traukinio laukęs Tokijo gyventojas, kurio ištarto vardo, tiesą sakant, taip ir nesupratau. Fumihito arba Fumihiro, jeigu nemeluoja mano klausa.
Kad veido kaukės šioje šalyje tapo gyvenimo būdo dalimi – galima suprasti vaikštant po prekybos centrus, kurių parduotuvėse – atskiri kaukių skyriai. Vietiniai dizaineriai kurdami naujas drabužių kolekcijas, prie jų derina ir naujas kaukes. Jų čia galima įsigyti visų įmanomų spalvų, atspalvių, pačių įvairiausių medžiagų, dydžių, formų. Net ir vienkartinės kaukės gaminamos daug įdomesnės, nei buvo paplitusios pas mus. Pati populiariausia spalva – juoda. Bet ne medicininė mėlyna.
