Naujausioje „Orijaus kelionių“ laidoje iš Balio salos pasakoju, kad ryžių laukais garsėjančiame Ubudo mieste turistai, tarp kurių ir lietuviai, labai mėgsta aplankyti čia įsikūrusias kavos plantacijas. Indonezija yra viena pagrindinių kavos augintojų pasaulyje, o štai išskirtinai Balio sala garsėja tuo, kad čia ruošiama pati brangiausia kava pasaulyje „kopi luwak“. Kava žinoma ir tikrai labai brangi, tačiau apaugusi įvairiausiais mitais ir legendomis. Kai žmonės atvyksta jos paragauti – galima prisižiūrėti įvairiausių, dažnai juokingų reakcijų, bei išgirsti iš kojų verčiančių komentarų. Kartais – labai absurdiškų.
Daugiausiai apie brangiausią pasaulyje kavą pasaulis sužinojo po 2007-ais metais pasirodžiusio Holivudo filmo „Prieš pakratant kojas“ („The Bucket List“) pasirodymo. Pagrindinis filmo herojus – milijonierius Edvardas Koulas, kurį vaidina garsusis Jackas Nicholsonas vienoje filmo scenoje kitam herojui, kurį vaidina Morganas Freemanas išsamiai papasakoja apie ypatingą, išskirtinio aromato, įdomaus skonio „kopi luwak“ kavą. To ir užteko, kad jos paklausa stipriai šoktelėtų į viršų, o tuo pačiu, padidėjus poreikiui – dar labiau paaugo ir taip didelė kaina. Bet su „brangiausiomis pasaulyje prekėmis“ taip jau yra. Jų kainų augimas – žmonių neatbaido, o kaip tik – tik dar labiau skatina norėti išbandyti, nusipirkti, paragauti. Taip yra ir su kava. Iš to, kokios eilės stovi prie ją ruošiančių plantacijų, tikrai nepagalvotumėte, kad čia prekiaujama kažkuo brangiu. Veikiau atvirkščiai, atrodo, kad ten kažką dalija nemokamai.
Filmų, madingų žurnalų ir socialinių tinklų įžymybių populiariojoje kultūroje išgarsinta kava, šiuo metu rinkoje kainuoja nuo 600 iki 1000 eurų už 1 kilogramą, parduotuvėse. Kavinėse už šios kavos puodelį Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Australijoje gali tekti susimokėti nuo 12 iki 30 Eur.
Tuo tarpu Balyje, keliaujant po čia veikiančias kavos plantacijas – kainos gerokai draugiškesnės, kitaip sakant – perkant iš pirmų rankų – gauni pigiau. Pavyzdžiui, kilogramą „kopi luwak“, kai kur galima nusipirkti už 160 – 280 eurų, priklausomai nuo gamintojo ir paruošimo būdo. O štai kavos puodelis vietinėse, plantacijoms priklausančiose kavinėse tekainuoja – 3 Eur. T.y. mažiau, nei įprasta kava kai kuriose Lietuvoje veikiančiose kavinėse.
Tiems, kas nėra girdėjęs apie šią kavą ir kodėl ji tokia brangi – privalau paaiškinti. Nes būtent jos atsiradimo būdas šioje istorijoje ir yra pati svarbiausia dalis. „Kopi luwak“ kava išgaunama surenkant neapvirškintas kavos pupeles iš Indonezijoje gyvenančių palminių musangų išmatų. „Kopi“ išvertus iš indoneziečių kalbos reiškia „kava“, o „luwak“ – tas, daug kam katę primenantis žinduolis, mintantis prinokusiomis kavos uogomis. Vietiniai gyventojai nuo seniausių laikų pastebėjo, kad jų aplinkoje gyvenantys gyvūnai labai mėgsta kavos uogas ir jų suvalgo itin didelius kiekius. Kažkas pastebėjo, kad palminai musangai iškakoja nepažeistas, bent jau pagal formą, vartoti tinkamas kavos pupeles. Galiausiai kažkas nusprendė jas nuplauti, po to paskrudinti ir paragauti, ar perėjusios gyvūnėlio skranduką – šios dar tinkamos vartoti. O paragavęs tas žmogelis nustebo – skonis buvo geresnis, nei įprastų, skrudintų pupelių. Tada ir paaiškėjo, kad tokiu – virškinimo būdu apdorotų pupelių struktūra pasikeičia, nes skrandyje esantys fermentai veikdami kavos pupeles išskaido jose esančius baltymus ir kava įgauna ypatingai švelnų poskonį. Kavos gurmanai tikina, kad jo nesumaišysi su niekuo kitu. Ir nors su išmatomis, tas skonis – niekaip nesusijęs, daug kas pasaulyje šią prabangią kavą pravardžiuoja būtent kaip „kakaliukų kava“.
Ilgą laiką kavos industrija naudojo tik laisvėje gyvenančių palminių musangų iškakotas pupeles. Balyje ir kitose Indonezijos vietose žmonės specialiai vaikščiodavo po džiungles, ten, kur gyvena šie gyvūnėliai ir rinkdavo tai, ką jie paliko po savęs. Panašiai kaip Dzūkijoje žmonės renka grybus ir uogas. O tada tai, ką pririnkdavo, nešdavo į supirkimo punktus. Bet augant brangiausios pasaulyje kavos poreikiui, kavos gėrikams reikalaujant dar ir dar „kopi luwak“ gamintojai buvo priversti keisti šios kavos atsiradimo kelią. Apmaudu, bet norėdami susirinkti kuo daugiau pinigų šie ėmė patys narvuose auginti palminius musangus. Panašiai, kaip didžiosios vištidės augina vištas ir surenka jų dedamus kiaušinius. Taip ir Balio kavos plantacijos augina palminius musangus, juos šeria kavos pupelėmis, o tada renka kakučius. Vietinėse kavos plantacijos dirba atskiri, kakučiams surinkti pasamdyti žmonės, kurie čia taip ir vadinami „poo hunter“ (liet. Kakučių medžiotojai). Jie budi prie narvų, nuolat juos tikrina ir laukia, kada gi gyvūnėliai pakakos. Nes kakaliukai – aukso vertės.
Nuo tada, kai palminiai musangai imti auginti privačių plantacijų narvuose – prieš šią kavos rūšį sukilo gamtosaugininkai ir gyvūnų teisių gynėjai. Pasaulyje, tame tarpe ir pačiame Balyje dažnai vyksta visokios akcijos skirtos viešinti, kad tai kavos pupelės atsiradusios nelaisvėje. Kartais protestuotojus galima sutikti net ir prie pačių plantacijų. Žinoma, tai labai nepatinka šiuos verslus valdantiems žmonėms, tad jie bando visais būdais numalšinti gyvūnų teisėmis susirūpinusius aktyvistus.
Norėdami suvaldyti jiems tenkančias kritikos strėles, „kopi luwak“ kavos gamintojai ėmė gerinti palminių musangų auginimo sąlygas. Iš narvų jų neišleido, bet įrengė juos didesnius, sutvarkė. Ir dabar lankantis plantacijose galima rasti pranešimus skirtus turistams „mes gyvūnų nekankiname, auginame juos humaniškai“, arba „palminiai musangai pas mus gyvena geromis sąlygomis“. Kai kurie kavos gamintojai prie narvų su gyvūnėliais net ir įleidžia turistus, kad šie pamatytų „padorias“ sąlygas. Gudresni, norėdami papirkti turistus, net sugalvojo plantacijose leisti patiems turistams rinkti gyvūnėlių kakučius. O po to iš jų išrankioti pupeles ir jas paskrudinti. Žinoma, visą tai vyksta su darbuotojų priežiūra. „Tai suartina mūsų svečius su palminiais musangais“, – sako vieno iš ūkių „Satria Agrowisata“ administratorė. Ir priduria, kad žmonėms, surinkusiems iškakotas pupeles iš narvų – tik dar labiau norisi paragauti, kokio gi skonio tos pupelės.
Lankytis Balio kavos plantacijose nieko nekainuoja. Atvirkščiai, skatindami turizmą, jų vadovai stengiasi turistus pavaišinti nemokama kava ir arbatomis, kurias taip pat patys augina. Degustacijos vyksta dosniai, jeigu tik žmogus nori – gali išgerti ir ne po vieną puodelį. Svarbiausia – niekas nieko neverčiami pirkti, bent jau oficialiai. Tačiau gudrūs prekybininkai moka atvykusiems įsiūlyti savo prekes. Pats tą pajaučiau savo kailiu. „Kuri kava skaniausia? Kuri labiausia patiko? Tai kiek šitos paimsite? Du pakelius? O gal keturis? Būtinai paimkit“, – siūlo. Iš mandagumo, nori nenori – kažką nusiperki.
Nemokamai plantacijose negausite tik tos – pačios brangiausios pasaulyje kavos. Jeigu norisi jos paragauti – reikia pirkti. Kaip ir prieš tai minėjau – kainos nėra didelės. „Satria Agrowisata“ plantacijos kavinėje didelis puodelis tekainuoja 3 eurus. Kaip man aiškino vietinės darbuotojos, dauguma čia atvykusių užsieniečių, bent apie 70 procentų, visada užsisako „kopi luwak“ puodelį. Pusė iš jų paragavę nusiperka ir pakelį į namus.
Ragavimo procesas kavos plantacijose atrodo kaip koks atskiras šou. Dauguma žmonių, žinodami šios kavos išgavimo būdą pirmą gurkšnį padaro labai bijodami, juokdamiesi ir visaip kitaip, ryškiai reaguodami, su daug emocijų. „O dieve, aš tuoj tai padarysiu, negaliu patikėti“, – lietuviškai klykė viena moteris. Šalia jos sėdėjusi kita, pritarė: „Kaip baisu, kaip baisu, bet mes turime tai padaryti“. Labai panašiai pirmam gurkšniui ruošėsi ir turistų pora iš Didžiosios Britanijos. „Užsimerksiu ir bandysiu apsimesti, kad nežinau, kokia tai kava“, – prieš ragaudama juokėsi britė moteris. Jos vyras skatino ją gurkštelėti kuo greičiau: „Nėra ko bijoti, tu tikrai nepajausi kakučių skonio, taip neturėtų būti“.
Būtent to blogo kvapo ar išmatų skonio žmonės labiausiai ir bijo. Bet kai paragauja, beveik visi ima plačiai šypsotis. „Kopi luwak“ skonis tikrai geras. Sunkiai aprašomas, bet su kakučiais tikrai neturi nieko bendro. Man pritaria ir kiti, kavos plantacijose sutikti lietuviai, kurie džiūgavo, kad išdrįso atsigerti brangiausios pasaulyje kavos gėrimo. „Tikrai geras, solidus skonis. Švelnus toks, gal šiek tiek vanilė jaučiasi, gal kardamonas. Nors sunku pasakyti, kas tai tiksliai. Matyt musangai palieka savo specifinį prieskonį, bet jis tikrai geras“, – komentavo Vytautas iš Klaipėdos.
Panašiai brangiausią pasaulyje kavą apibūdino ir draugės Laima ir Veronika į Balį atvykusios iš Šiaulių. „Buvo baisu, kad smirdės, tačiau kvapas tikrai geras. Nežinau ar pats geriausias, kokį teko jausti, bet jokių priekaištų negaliu sugalvoti“, – sakė ponia Laima. Skonis ir kvapas šias damas domino žymiai labiau už kainą. „Na, kaina yra kaina. To ir atvažiavome, juk žinojome, kad nebus pigi. Bet tikrai verta paragauti, todėl perkame į namus, norėsime drauges pavaišinti“, – sakė lietuvės.
