Vos keturiasdešimt minučių metro traukiniu nuo ikoniškojo Manheteno, ir tu patenki į kitą pasaulį, tarsi tai būtų nebe Amerika, bet ir ne Rusija. Tai kažkas labai savotiško ir žodžiais sunkiai paaiškinamo. Tas jausmas aplanko visus čia atvykusius. Iš pradžių žmonės pasimeta, kai kurie išsigąsta, kai kuriuos suima juokas.

Braitonbičas – keisčiausias Niujorko rajonas apipintas tikromis ir išgalvotomis istorijomis. Kalbama, kad čia siautėja rusų mafija, o ant kiekvieno kampo parsidavinėja prostitutės iš Ukrainos, valdomos tų pačių banditų.

Pirmas dalykas, kas atvykus į Braitonbičą krenta į akis – tai reklaminės parduotuvių, kavinių ir kitų įstaigų iškabos. Jos čia ne anglų kalba, kaip kitose Niujorko vietose, o rusiškos, arba pusiau angliškos, pusiau rusiškos. Tam, kad suprastų vietos gyventojai. Daug kas kalbėti švaria anglų kalba čia nemoka, yra ir tokių, kurie supranta vos vieną kitą žodį. Bėgant metams šiame rajone atsirado unikali, jų pačių sugalvota kalba, kuri čia ir vartojama dažniausiai. Tai anglų ir rusų miksas, vadinamas sudurtiniu „Rungliš“ pavadinimu. Taip kalbantys rajono gyventojai viename sakinyje naudoja abiejų kalbų žodžius, todėl juos supranta tik žmonės iš tos pačios aplinkos. Aišku sunku suvokti, kodėl 80 metų babytė, visą gyvenimą su savo šeima ir draugais kalbėjusi rusiškai ir iki šiol gyvenanti tarp rusakalbių kaimynų ir šeimos narių, staiga pamiršo rišlią savo gimtąją kalbą ir įterpia kelis angliškus žodžius. Gal taip nori parodyti, kad ji jau nebe eilinė rusė iš Rusijos, o tikra Amerikos rusė. Bet kokiu atveju, rajono lankytojams nuo to tik smagiau, tokios kalbos daugiau niekur neišgirsi.

Nors daug niujorkiečių Braitonbičą vadina rusų rajonu, tai nevisai tiesa. Rusiškai kalbantis rajonas – būtų geresnis apibūdinimas, nes ši kalba sieja visus pabėgusius iš sovietinių valstybių. Čia daug atvykėlių iš Ukrainos, Baltarusijos, Sakartvelo, Armėnijos, Uzbekistano ir kitų Kaukazo šalių, taip pat ir daug mūsiškių – „pribaltų“, kaip jie sako. Lietuviai ir latviai yra nemaža Braitonbičo gyventojų dalis, o štai estų čia mažokai. Yra, bet tik vienas kitas. Kadangi tais laikais, kai šie žmonės bėgo iš savo gimtųjų šalių – visose jose buvo kalbama rusiškai, taip toji kalba ir pasiliko kaip pagrindinė rajone. Tik metams bėgant, keičiantis kartoms įsiterpė daug angliškų žodelių.

Beje, apie kartų kaitą, svarbu paminėti, kad nori nenori – šito rajono laukia dideli pokyčiai. Pirmoji karta – tie žmonės, kurie čia pirmiausiai atvyko su vaikais, dabar jau solidaus amžiaus, daugelis jau turi anūkų ir net proanūkių.

Šiuo metu Braitonbičas atrodo gana liūdnai, tarsi sanatorinis miestelis prie vandenyno, senyvo amžiaus bobutėms ir diedukams, dauguma jų rajono gatvėmis vaikšto su vaikštynėmis ir specialiais, atsiremti skirtais vežimėliais. Čia net gi juokaujama, kad bobute stumianti vežimėlį galėtų būti oficialus, šiuolaikinio Braitonbičo logotipas. Nes kur tik bepasisuksi – vien tik bobutės su vežimėliais. Jos vaikšto pirmyn-atgal, nebūtinai su kokiu nors tikslu. Tiesiog, kad nesėdėti namie tarp keturių sienų, griebia vežimėlį ir pirmyn į lauką. Kai kurios taip visą dieną ir prakursuoja, kol jėgos baigiasi.

Angliškas žodis „beach“ (liet. paplūdimys) rajono pavadinime sufleruoja, kad Braitonbičas yra prie vandens. O tiksliau – tiesiai ant Atlanto vandenyno pakrantės. Ir tai ne koks purvinas ir triukšmingas uostas, o pats tikriausias pliažas, panašus kaip mūsų Palangoje, tik kiek tamsesnis smėlis ir nėra kopų. Bet kokiu atveju – šiltuoju metų laiku jis kuo puikiausiai tinka deginimuisi ir maudynėms. Šiaip jau iš pažiūros atrodo, kad vietelė prestižinė, ir tie, kas nežino istorijos stebisi, kaip išeiviai iš skurdžių posovietinių šalių galėjo čia įsikurti. Paaiškinimas toks: devyniasdešimtaisiais senieji niujorkiečiai į šitą rajoną buvo nusispjovę, jiems nepatiko, kad Braitonbičo teritorijoje yra antžeminis metro, t. y. traukiniai važiuoja ne po žeme kaip, pavyzdžiui, Manhetene ar kitose Bruklino vietose, o ant specialaus geležinkelio tilto. Ir kai traukiniai važiuoja, jų keliamas garsas skamba visame rajone.

Toks menkas minusiukas atbaidė visus, tik ne posovietinius žmones. Jie susitaikė su bildėjimu vardan to, kad būtų kuo arčiau vandenyno. Ir atrodo, dabar dėl to visai nesigaili. Šiais laikais nekilnojamo turto kainos čia gerokai paaugo. Nors, reikia manyti, jos būtų dar didesnės, jeigu ne specifinis šito rajono įvaizdis, suformuotas pačių gyventojų.

Palei vandenyną Braitonbiče eina ilga pėsčiųjų promenada, kurioje visais metų laikais galima sutikti daug vietinių gyventojų. Jie ten kasdien sėdi ant suoliukų ir vis kalbasi apie tą patį... Kai pirmą kartą išgirdau, man buvo sunku patikėti, bet po to girdėjau dar ir dar kartą – temos pas šiuos žmones nesikeičia. „Kaip gerai buvo sovietiniais laikais, va tada ta gerai visi gyveno. Ir dešrelės turėjo skonį, ir pienas buvo kokybiškas. O jau kinas ir muzika kokie geri buvo“, – kalba rusiškojo rajono gyventojai. Niujorke, 2022-ais metais! Praėjus 30 metų po emigracijos į Jungtines Amerikos Valstijas, jie vis dar galvoja, kad sovietai buvo gerai. Bet grįžti nei į Rusiją, nei į Baltarusiją nenori. Tai siaubingai stebina, bet su šiais žmonėmis nepasiginčysi.

„Kai atvykome į Ameriką, galvojom, kad čia bus geriau. Pradėjome viską nuo nulio, sunkiai dirbome, visą savo gyvenimą paaukojome, kad kažką turėtume, bet pasenome ir vis tiek nieko neturime. Jaučiamės apgauti“, – kalba išeivė iš Baltarusijos Jekaterina, nuo 1992-ųjų gyvenanti Braitonbiče. Ji buvo siuvėja, o vyras taksi vairuotojas, vargais negalais jie nusipirko čia butą, bet tik tiek, daugiau sako, kad jokių pasiekimų neturi. „Labai sunku pragyventi, kainos nenormalios. Kai pažiūriu kiek mes mokam už maisto produktus, o kiek moka mano giminės Baltarusijoje... Net baisu lyginti, mus Amerika apiplėšinėja“, – sako Jekaterina. Kai paklausiau, ar nesiruošia vykti atgal į gimtinę ji supyko: „Ir vėl viską pradėti nuo nulio? Ne tas amžius jau mums, ką dar sugalvosit?“.

Mintimis apie praeitį gyvena ir ukrainietė Halina, šiame rajone įsikūrusi dar 1989-ais metais. Halina nuo to laiko nebuvo išvykusi iš Jungtinių valstijų, nes negali kirsti šalies sienos, jeigu tai padarytų – nebegalėtų čia sugrįžti. „Jeigu ne vyras ir sūnus – tikrai nebūčiau keliavusi į Ameriką, man labai patiko kai mes gyvenome Ukrainoje, viskas buvo gerai. O čia mes neturim jokių teisių – esam nelegalai, visą laiką turim slėptis, tarsi neegzistuotume. Pavargau nuo tokio gyvenimo, vis laukiam kol įstatymai pasikeis, kad duos mums vizas ar pilietybę tiek metų pragyvenus, bet jie atvirkščiai, tampa vis baisesni“, – skundžiasi ji.

Kad vietiniai gyvena praeitimi galima įsitikinti užsukus ir į vietinę muzikos bei vaizdo įrašų, o taip pat ir knygų parduotuvę, kurioje pačios perkamiausios prekės – tai kas išleista dar sovietiniais laikais. „Perkamiausi filmai – sovietinė klasika. „Šuriko nuotykiai“, „Dvylika kėdžių“, „Briliantinė ranka“, „Likimo ironija, arba po pirties“, – juos perka vyresni, nes nori parodyti savo vaikams ir anūkams. Juk tai geras kinas, tikra klasika“, – sako pardavėjas. Tas pats ir su knygomis, naujos perkamos sunkiau, o štai sovietinė literatūros klasika – iki šios dienos eina kaip per sviestą, tiekėjai nespėja vežti.

Braitonbičas unikalus ir savo gyventojų išvaizda, ji gerokai skiriasi nuo to stiliaus, kurį demonstruoja garsiausios Niujorko apsipirkinėjimų gatvės Penktojo aveniu praeiviai. Madų čia niekas nesivaiko, nors tikriausiai patys to nepripažintų. Matosi, kad žmonės bandė pasipuošti, bet ne visai pataikė į laikmetį. Vyresnės kartos gyventojai čia tarsi užsikonservavo praeityje ir rengiasi lygiai taip, kaip prieš 30 ar 40 metų Maskvoje, Vitebske ar Machačkaloje. Tokios pačios kelnės, sijonai, švarkeliai, palaidinės, akiniai, skrybėlės. Jaunesni žmonės irgi išskirtiniai, pavyzdžiui, vyrukai mėgsta sportinį stilių, todėl pagrinde vaikšto su sportinėmis kelnėmis, marškinėliais be rankovių. Yra nemažai tokių variantų, kurie norėdami parodyti, kad jie ne iš buvusių sovietinių šalių, o iš Amerikos – nešioja marškinėlius su JAV simboliais. Tai toks savotiškas suamerikonėjimo parodymas. Kiek jis tikras – čia jau kita kalba.

Rusiškame rajone galima sutikti ir lietuvių. Iš Kauno kilęs muzikantas Levas daug metų gyveno Braitonbiče, ir dirbo čia – grojo banditams priklausančiame restorane. Bet banditus uždarė į kalėjimą, restoranas be valdžios bankrutavo, Levui teko nešti kudašių iš rajono. Nors jau nemažą laiko dalį turi namus Manhetene, jis vis tiek pastoviai atvyksta pas buvusius draugus ir kaimynus, nes anot šio emigranto, Braitonbiče daug geresnės parduotuvės ir aukštesnio lygio aptarnavimas. „Į pliažą net neeinu. Atvažiuoju apsipirkti. Maisto produktų ir knygų namo tempiu pilnus maišus“, – pasakoja Niujorko lietuvis.

Parduotuvės rusiškais pavadinimais šiame rajone klesti, pirkėjai plūsta nuo ryto iki vakaro. Ir nors jose gerokai brangiau, nei didžiuosiuose amerikiečių tinkluose, Braitonbičo gyventojams tai nelabai rūpi. Jiems norisi juodos duonos, raugintų kopūstų, rūkytų dešrų, sūdytų lašinių. Beveik visose parduotuvės yra ir kulinarijos skyrius, kuriame ruošiami pusfabrikačiai – įvairios mišrainės, silkė pataluose, kotletai, blyneliai su įdarais, koldūnai ir panašiai. Man pasirodė, kad būtent šios prekės yra pačios perkamiausios. Beje, apėjęs kelias populiariausias vietos parduotuves radau ir ne vieną lietuvišką produktą: mūsų šalyje keptą juodą duoną, konservuotas sriubas, konservuotus burokėlius, lietuviškus šaldytus sūrelius, ledus, sūrį, girą, alų, limonadus.

Kalbant apie valgius, svarbu paminėti ir vietinį Braitonbičo gatvės maistą. Kelios šeimininkės čia kepa įvairius pyragėlius ir juos, dar karštus parduoda praeiviams, pagrindinėje rajono gatvėje. Už 2 dolerius galima nusipirkti beliašų, dešrelių tešloje, pyragėlių su kopūstais, grybais, varške, ir žinoma – čeburekų, kuriuos išperka, vos tik šie pasirodo prekyboje. „Čeburekus jau žino ir mūsų amerikiečiai policininkai, jeigu važiuoja pro šalį ir turime jų, būtinai perka sau ir dar namo išsinešimui, matyt šeimos nariams“, – sako Liuba, viena iš gatvėje prekiaujančių pyragėlių pardavėjų.

Braitonbičo gatvėse visada sutiksite ir įvairių religinių sektų atstovų, kurie labai drąsiai ir gana aktyviai vilioja prisijungti naujus narius. Dalina brošiūras ir kviečia surasti gyvenimo prasmę bei šviesą. Labai panašiai pas mus būdavo prieš kokius 10 metų, bet vėliau sektų atstovai tapo tylesni ir ramesni. O štai Niujorke jų klestėjimo laikai dar vis nesibaigė. Paklausiau kelių Jehovos liudytojų kaip joms sekasi ir šios laimingos pasidžiaugė, kad visai neblogai juda reikaliukai.

Vieni meldžiasi, o kiti dienos metu geria degtinę, kaip ir įprasta rusams. Populiariausiame rajono restorane „Tatjana Grill“ degtinės gėrikų sutiksite visada, vyrai ateina pavalgyti Kijevo kotletų, šašlykų ir kitų klasikinių patiekalų, o šalia jų būtinai užsisako butelį baltos. Tai čia nieko nestebina, padavėjai praktiškai atmintinai žino, kurie klientai, kokią degtinę mėgsta ir ar reikės užsigerti, ar gers gryną.
Nors tokių gėrikų mačiau ir savo akimis, dienos metu jų išgėrimai atrodė gana ramiai, su keliomis dainomis, bet be muštynių ir apsistumdymų, matyt, gera diena pasitaikė.

Daugiau apie Braitonbičo rajoną žiūrėkite naujausioje „Orijaus kelionės“ laidoje (4 sezonas, 10 laida). Tai paskutinė dalis nufilmuota Niujorke.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)