Paryžius vėl žydi, vėl dūsta nuo nenusakomo skaičiaus turistų, tarsi kelių pastarųjų metų su kelionių ribojimais nė nebuvo. Koronaviruso baimė išnyko kartu su saulės spinduliais, žmonių noras saugotis vieni kitų – taip pat išnyko. Tik vienetai vis dar dedasi veido kaukes, o atstumų nesilaiko absoliučiai niekas, nes tai tapo nebeįmanoma. Prie visų populiariausių meilės miesto objektų – ilgos eilės, tiksliau – grūstys. Žmonės pasiilgo kelionių, pasiilgo ekskursijų, tyrinėjimų ir naujų dalykų atradimų. Kelionės vėl išgyvena pakilimą.

Jeigu nuspręstumėte šį savaitgalį aplankyti Paryžių ir ieškotumėte vietos, kur apsistoti – susidurtumėte su problema. Populiariausia viešbučių rezervavimo sistema booking.com skelbia, kad 87 procentai viešbučių jau yra užimti. Labai panaši situacija ir su sekančiu savaitgaliu. Tai ne tik reiškia, kad teks rinktis iš likučių, bet ir tai, kad kainos bus didesnės. Kuo mažesnė pasiūla – tuo labiau nakvynės tarifai šoka į viršų. Visiškai natūrali turizmo rinkos taisyklė. Bet keliautojų tai negąsdina, greičiausiai atėjus savaitgaliui – laisvų vietų liks dar mažiau, arba visai nebus, kaip jau dabar skelbia kai kurie viešbučiai. Jų kambarių užimtumas siekia 100 procentų.

O dabar akmuo tiems, kas sako, kad Lietuvoje brangiau nei visoje Europoje. Nejuokaukit, jūs tikriausiai nematėte Paryžiaus kainų. Be 200 eurų nakčiai – padorios vietos savaitgalį nerasite. Darbo dienomis įmanoma, bet savaitgaliais – pasiseka retam.

Labai panaši situacija ir su lėktuvais skrendančiais meilės miesto kryptimi. Aš pats skridau su „Airbaltic“ avialinijomis, kurios reisą Vilnius-Paryžius vykdo net keturis kartus per savaitę. Palyginus – į kai kuriuos kitus miestus skrenda vieną ar du kartus per savaitę, bet Paryžiaus lėktuvai visą laiką užsipildo. Pavyzdžiui, mano reise buvo vos kelios laisvos vietos. Aprašyti tipinį šio miesto turistą sunkoka. Skrenda ir įsimylėjusios porelės, kurios dažnu atveju ten mėgsta paminėti visokias svarbias sukaktis, skrenda ir moterų kompanijos, pakerėtos Paryžiaus įvaizdžio, skrenda ir šeimos su vaikais. Na, šis miestas tikrai labai universalus, tinkamas kiekvienam. Bet ne visi jį moka atrasti, tik čia jau kita tema.

Foto: Orijus Gasanovas

Pasirodo, nors Paryžius ir yra pats lankomiausias Europos miestas, o ilgą laiką buvo ir turistiškiausia vieta pasaulyje – yra dar vienas, daug prasčiau skambantis titulas. Prancūzijos sostinė turi ant tiek gerą įvaizdį, kad labiau nei bet kuris kitas pasaulio miestas nuvilia čia atvykstančius lankytojus. Ir tam net gi yra priskirtas medicininis terminas vadinamas „Paryžiaus sindromu“, kurį pirmasis prieš daugiau nei trisdešimt metų panaudojo psichiatrijos profesorius iš Japonijos Hiroaki Ota. Jam pačiam teko gyventi ir dirbti Paryžiuje, todėl gydytojas dažnai susidurdavo su šio sindromo kamuojamais pacientais, dažniausiai savo tautiečiais.

Sakoma, kad romantiškų filmų, serialų ir gražių, Paryžiuje filmuotų reklamų prisižiūrėję žmonės šį miestą stipriai idealizuoja ir įsivaizduoja, kad aplinka čia turėtų priminti ekrane matytus vaizdus. Dažniausiai turistai atvykę į Paryžių mėgsta viską lyginti su filmais „Amelija iš Monmartro”, „Julie ir Julia“ ar Vudžio Aleno šedevru „Vidurnaktis Paryžiuje“. O pastaruoju metu ant bangos „Netflix“ platformoje išpopuliarėjęs serialas jaunimui „Emili Paryžiuje (Emily in Paris). Daug kas net specialiai ieško tų pačių vietų, kurias galima pamatyti šiame seriale.

Taip, Paryžiuje tikrai labai daug gražių, ypatingų vietų, bet realybė yra kitokia nei kino ekrane. Reikia nepamiršti, kad tai taip pat ir vienas didžiausių Europos miestų, kuriame telpa viskas, ne tik grožybės ir malonumai. Paryžiuje daug valkatų, kišenvagių, šiukšlių, nemandagių vairuotojų, kamščiai gatvėse. Kitaip sakant – tokios pat bėdos, kaip ir bet kuriame kitame didmiestyje. Juokingiausia, kad čia atvykę turistai tuo nenori patikėti, ir pamatę Paryžiaus gatvėse šiukšles – lieka šokiruoti. Tarsi niekur kitur pasaulyje to nebūtų regėję, tarsi patys būtų atvykę iš kažkokio idealaus pasaulio. Paaiškinimas paprastas – šiam miestui daugelis turi visai kitokius lūkesčius, nei Romai, Berlynui ar Londonui. Visi geidžia Paryžių matyti idealų.

Kalbant apie mano jau minėtą „Paryžiaus sindromą“, labiausiai paplitusį tarp čia turistaujančių japonų, reiktų paminėti, kad juos dar be galo stipriai sukrečia paryžiečių pasikėlimas. Itin mandagūs japonai atvykę į meilės miestą tikisi, kad visi su jais bendraus tarsi flirtuodami ar pataikaudami, kaip ir jie patys priima turistus savo šalyje. O realybė visai kitokia. Visi, kas kada nors lankėsi Paryžiuje puikiai žino, kad šio miesto gyventojai tikrai yra užrietę nosį, tarsi būtų kažkuo labai ypatingi. Dažnas paryžietis nenori kalbėti nei angliškai, nei jokia kita kalba. Pasirodo, kai kuriuos japonus tai priveda iki ašarų.

Foto: Orijus Gasanovas

Jautri tekančios saulės tauta tiesiog lieka sukrėsta tokios nemalonios realybės. O po to dar pamato valkatas gatvėse, pabėgėlius iš skurdžių Afrikos šalių, kurie gatvėse pardavinėja visokį šlamštą... Ir visą tai veda į vieną didelį nusivylimą. Jums gal ir juokingai skamba, o štai Japonijos ambasada šiame mieste net gi atidarė specialią, 24 valandas veikiančią telefono liniją, kuri skirta kultūrinį šoką patyrusiems japonams. Galima pasiskambinti ir pasitarti, kaip elgtis vienu ar kitu klausimu. O taip pat ambasada savo piliečiams siūlo psichologų pagalbą. Tai tikrai labai rimtas reikalas!

Mūsų lietuvaičiai keliaujantys į Paryžių ne išimtis. Nesuskaičiuoju kiek kartų iš įvairių žmonių girdėjau priekaištus, kad Paryžius jų nesužavėjo. Daug kas sako: „Visai kitaip įsivaizdavau“. O ka paklausi: „Kaip?“, žmogus pasimeta, negali paaiškinti. Būna, kurie atvirai pasako: „Na, kaip filmuose“.

Foto: Orijus Gasanovas

Dažniausias priekaištais šiam miestui, kad čia atseit trūksta taip išreklamuotos meilės ir romantikos. Žinokit, aš visiškai rimtai. Kai kurie atvyksta į centrinį Paryžių, išlenda iš metro stoties, dairosi ir pradeda purkštauti „tai, kur ta romantika?“.
Ne, gerbiamieji, Paryžiuje gatvės nenuklotos gėlėmis, ir kvepalais jų niekas neišpurškia. Šio miesto architektūra kerinti, išsiraizgiusios gatvelės žavinčios, Senos upės pakrantė – nuostabi pasivaikščiojimams, o Luvras – atskiras meno pasaulis. Jame tikrai yra ką pamatyti, ką veikti, bet tikėtis, kad ore sklinda meilės jausmas – neverta.

Tiesą sakant, patys paryžiečiai kalti, ir visi tie, kas mums metai iš metų bruka reklamas su romantišku Paryžiaus įvaizdžiu. Išsireklamavo, na ir natūralu, kad ponia iš Šilutės, Akmenės ar Kauno susikuria savo galvoje kažkokius ypatingus lūkesčius. Tačiau mano patarimas, romantikos šiame mieste specialiai neieškoti, nes jos tiesiog nerasite. Už kampo ji tikrai nesislepia. Gražūs, meilūs jausmai yra visų mūsų galvose. Kartais juos nuslopiname, o kartais jie užvaldo mus.

Foto: Orijus Gasanovas

Jeigu norite Paryžiuje savyje prikelti romantiškąją pusę – susiplanuokite rytinį pasivaikščiojimą prie Senos, nusipirkite ten keptų kaštonų ar krepės blynelį su šokoladu, dieną susiplanuokite praleisti ypatingo grožio parkuose, prisėskite prie vietinių muzikantų ar poetų, kurių Paryžiuje daugybė. O vakare skirkite laiko Eifelio bokštui, geriausia net nekilti į viršų, nes ten romantikos taip pat nėra – ten stumdymasis ir kova už gerą vietą su vaizdu. Geriausia prisėsti Marso laukuose, prie bokšto, pasidaryti ten iškylą ar išgerti vyno su mylimu žmogumi. O jeigu neturite antros pusės, atminkite, kad paryžiečiai, kad ir kokie pasikėlę bebūtų, labai mėgsta romanus. Sakoma, kad ten labai paprasta surasti draugą ar draugę pažinčių programėlių pagalba. Va jums ir romantika, 2022-ųjų metų stiliumi.

Dar viena Paryžiaus problema, kuri kliūna ir dažnam lietuviui – šio miesto kainos, jos skaudžiai kanda. Daug kas keliaudami to nesitiki ir atvykę susinervina, kad turi išleisti daugiau, nei planavo. O tai tikrai gali sugadinti nuotaiką. Mano patarimas – apsipirkinėti ir valgyti kuo toliau nuo turistams skirtų objektų. Geriausia tai daryti miegamuosiuose rajonuose. Romantikos juose ne daug, bet bent jau sutaupysite.