Nors oficialiuose pasaulio žemėlapiuose Padniestrės valstybė neegzistuoja, siaurutė, kaip dešrelė teritorija, įsispraudusi tarp Ukrainos ir Moldovos šiuo metu sulaukia ypatingo dėmesio visoje planetoje. Po savaitės pradžioje ten nugriaudėjusių sprogimų – vis garsiau kalbama apie realią karo grėsmę. Nors formaliai laikoma Moldovos dalimi, ši šalis nuo 1990-ųjų yra paskelbusi Padniestrės Moldavijos Respublikos nepriklausomybę. Itin skurdi autonomija turi savo parlamentą, prezidentą ir kitus valdžios organus. Joje šiuo metu gyvena tarp 400 ir 500 tūkstančių gyventojų, kurių dauguma taip pat turi ir po antrą pilietybę. Dažniausiai Moldovos, Ukrainos, Rusijos arba Rumunijos pasą. Antroji pilietybė vietiniams gyventojams būtina tiems atvejams, kai šie nori išvykti kur nors į užsienio kraštus, mat nei viena pasaulio šalis Padniestrės nėra pripažinusi, todėl ir šios šalies išduodamų dokumentų neskaito galiojančiais.
Tarp 1990-ųjų ir 1992-ųjų tarp Moldovos ir Padniestrės vyko įnirtingos kovos, kai galiausiai Moldova nusileido ir sukilusios teritorijos gyventojams leido gyventi autonomijoje. Nuo to laiko nepripažintoje šalyje buvo tylu, tačiau jos niekada nepleido Rusijos atsiųstos „taikdarių“ pajėgos. Rusiškai „miratvorcais“ vadinami kariai čia kaip kokie superherojai, jiems net yra pastatyti keli paminklai.
Šie kareiviai saugo visus svarbiausius Padniestrės objektus, o taip pat ir pasienį. Atvykstant iš Moldovos pusės mane tikrino būtent Rusijos kariuomenės uniformą dėvintys pareigūnai. Tai jau seniai nieko nestebina, atvirkščiai – daugumai vietinių kelia pasitikėjimą ir saugumo jausmą.
Apskritai, suprasti vietinių gyventojų pasaulėžiūrą labai sudėtinga. Tai žmonės užstrigę laike, gyvenantys Sovietų sąjungos prisiminimais ir skaudžiai priimantys faktą, kad toji baisybė subyrėjo. Todėl iki šiol savo miestuose ir miesteliuose šlovina Staliną, Leniną ir kitus tuometės santvarkos lyderius. Sunkiausia patikėti tuo, kad tūkstančiams Padniestrės gyventojų vis dar atrodo, kad sovietiniai laikai gali sugrįžti. Jie šventai laukia tos dienos.
Per 30 metų nepripažintoje šalyje vyko net 7 taip pat pasaulyje niekur nepripripažinti referendumai, kuriuose, galima sakyti visi dalyvavę (kiekvieną kartą apie 97 procentai gyventojų) nuspręsdavo, kad ir toliau nenori jungtis prie Moldovos. Vietiniai linkę rinktis vieną iš dviejų kelių: gyventi autonominėje nepriklausomybėje arba jungtis prie didžiosios Rusijos. Šią šalį vietiniai taip myli, kad net daug kur, šalia oficialios Padniestrės vėliavos kabina ir rusišką.
Karą, kuris šiuo metu vyksta kaimyninėje Ukrainoje – Padniestrėje daug kas palaiko, nes čia tarp paprastų gyventojų vyrauja rusų skleidžiamos melagystės, kad ten vyksta ne karas, o specialioji operacija – atseit kova su nacionalistais. Vietiniams atrodo, kad Rusija gelbėja ukrainiečius nuo kažkokio neaiškaus priešo. Teorija, kurią kasdien kartoja valstybinė Rusijos žiniasklaida čia yra įsišaknijusi. Nieko keisto, nes Padniestrėje laisvai transliuojama rusiška žiniasklaida – televizijos, taip pat ir radijo stotys. Kitaip sakant – pilnu pajėgumu veikia smegenų plovykla. Ir niekas tam neprieštarauja.
Padniestrės sostinės Tiraspolio gatvėse žmonės bijo Vakarų žiniasklaidos. Daugumai atrodo, kad Amerikos, Britanijos, Skandinavijos šalių žurnalistai savo kanaluose skelbia melagienas. O štai rusai neva – pasakoja tik tiesą. Tuo įsitikinau, kai kalbintiems žmonėms prisistačiau esantis iš Lietuvos. Ne vienas pašnekovas išgirdęs mūsų šalies pavadinimą nuspręsdavo nebepratęsti pokalbio. „Ne, ne, ne, po to prikursit nesąmonių, kad blogai gyvename, kad pas mus viskas blogai“, – sakė Nadiežda, moteris prieš tai atskleidusi, kad dirba siuvėja ir uždirba 250 dolerių per mėnesį.
Ta pati Nadiežda sakė, kad jai gaila ukrainiečių, kurie tiki savo šalies valdžia ir eina kariauti su rusais. „Putinas juk siunčia armiją, kad jiems padėtų, o jie prisiklauso Vakarų žiniasklaidos ir galvoja, kad čia kažkas nori juos nuskriausti. Užzombinti žmonės, vargšai, jau nieko su jais nepadarysi. Tiki nesąmonėm“, – įsikinusi Nadiežda. Ji pati seka Rusijos „Pervi kanal“ naujienas, taip pat „Youtube“ pažiūri garsiausio Rusijos propagandisto Vladimiro Solovjovo laidas. Tikriausiai todėl ji taip bijo lietuvių, juk jos mėgstamas herojus nepagaili blogų žodžių mūsų tautai.
Rusų aktyviai skleidžiamos netikros naujienos ir jų kuriama pasaulėžiūra apie įvykius pasaulyje ir Ukrainoje čia yra taip stipriai išplitusi, kad daugumai žmonių ši šalis atrodo pati geriausia ir teisingiausia.
Į tiesų mano klausimą: prie ko ateityje turėtų jungtis Padniestrė, ar prie Moldovos ar prie Rusijos, beveik visi kalbinti žmonės atsakė taip pat – rinkosi Rusijos pusę. Vietinių nuomone, Moldova per daug skurdi, todėl prisijungus prie šios šalies – gyvenimas dabartinėje autonomijoje dar labiau pablogėtų. O štai Rusija atseit labai turtinga, todėl prisijungus prie jos – žmonių nuomone, gyvenimas galbūt imtų gerėti. Tiesa, kokiu pagrindu tai nutiktų, niekas atsakyti negalėjo.
Keisčiausia, kad Padniestrėje sovietinius laikus idealizuoja ne tik senoji karta, bet ir tų pačių senelių bei tėvų paveiktas jaunimas. Pavyzdžiui, jauna pora, dvidešimt dvejų Romanas ir Katia galvoja, kad anksčiau, kai taisykles diktavo Maskva – „visų gyvenimai buvo geresni, buvo daugiau darbo vietų, žmonės uždirbdavo geriau“. Tai sako pora, gimusi dvidešimt pirmame amžiuje, dešimt metų po sovietų žlugimo. Bet akivaizdu, kad šeimos įskiepytos nuomonės niekas nepakeis.
Sostinės Tiraspolio gyventojams atrodo, kad jeigu Padniestrėje ir kils kariniai neramumai – tai juos išprovokuos ne kas kitas, o Moldova. Būtent tokią informaciją skleidžia rusų žiniasklaida, o žmonės ja tiki. „Jeigu bus karas – kalta bus tik ta nauja jų prezidentė. Jinai nenori, kad gyventume laisvi, nori mus prisijungti“, – jau iš anksto Moldovos lyderę Mają Sandu kaltino Jevgenijus, sunkvežimio vairuotoju dirbantis vietinis.
Tuo tarpu Rusijos kariuomenės, kuri Padniestrėje visada turėjo ir iki šiol turi savo bazę, čia to niekas nebijo. „Jie čia yra tam, kad mus saugotų nuo neramumų“, – sako vietinėje maisto prekių parduotuvėje dirbančios moterys, kurias sutikau per parūkymo pertraukėlę. Vienos iš jų nuomone, Padniestrė iki šiol egzistuoja tik Putino dėka. „Kai tik rusai išvažiuos – pas mus vėl prasidės karas. Jie privalo saugoti, ypač dabar, kai aplinkui karas“, – kalbėjo vardo nenorėjusi sakyti moteris.
Anot vietinio pensininko Michailo, anksčiau tarnavusio sovietinėje armijoje, Padniestrėje šiuo metu reiktų gerokai padidinti Rusijos pajėgų skaičių. „Prieš dešimt metų jų buvo gerokai daugiau, po to išvyko, bet manau, kad dabar vėl reikia padidinti armiją, nes jaučiasi labai didelis pavojus“, – sakė Michailas. Paklaustas, o kokį pavojų konkrečiai dabar jaučia, jis atsakė, kad baimę jam kelia įvykiai Ukrainoje.
– Bet juk ten tie patys rusai sprogdina ir ukrainiečius žudo, – patikslinau pensininką.
– Civilių niekas nepuola, kariauja su tais, kas priešinasi taikos įvedimui, – atsakė jis man. Galima būtų ginčytis ir pyktis, bet tikriausiai tai būtų bergždžias reikalas. Propaganda čia suveikė kaip labai rimtas ginklas.
Kitą savaitę „Delfi TV“ eteryje pasirodys speciali „Orijaus kelionių“ laida iš Padniestrės. Tai bus dviejų dalių dokumentika iš šios pseudovalstybės miestų ir kaimelių.
