Šis rašinys skirtas ne tik tiems, kas domisi užsienio kraštais. Šį kartą jis labiau skirtas tiems, kurie mėgsta piktintis Lietuva, vadina ją atsilikusia, bloga ir panašiai. Taip pat tiems, kas mėgsta keiksnoti mūsų įstatymus ir juos kuriančius politikus. Na, gerbiamieji nepatenkintieji, žinokite nepatiks jums tai, ką parašysiu. Bet pasirodo, gyvename mes savo Lietuvoje velniškai gerai. Net gi labai labai gerai, kaip dideli ponai. Mes esame pavyzdys, kaip reikia tvarkyti reikalus, kaip atsinaujinti, kaip eiti į priekį. Ne, manęs nepapirko jokia partija, nedarė įtakos joks politikas. Tai tiesiog karštos emocijos, kuriomis dalinuosi po kelionės į kardinaliai kitokią Europos šalį. Šalį, kuri atrodo, kaip Lietuva prieš gerus 20, nors ne, prieš gerus 30 metų. Ten 2022-ųjų pavasarį viskas atrodo labai panašiai, kaip pas mus buvo paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį. Tai pasakojimas apie Moldovos sostinę Kišiniovą.
„Ką jūs čia veikiate, ar tikrai atvažiavote ten, kur ir planavote“, – mane pamačiusios nuoširdžiai stebisi dvi studentės, kurias sutikau Kišiniovo centre, Katedros parke. Merginoms neįprasta savo mieste matyti užsienietį, o ypač ne vasarą, supraskit – ne turistiniu sezonu. Jų nuostaba ir rūpestis nesuvaidintas. Pasirodo, tiek pati Moldova, tiek jos sostinė turi labai liūdnai skambančių titulų, apie kuriuos čia žino visi. Visų pirma tai pati skurdžiausia Europos valstybė ir pati skurdžiausia mūsų žemyno sostinė. Kitas titulas, kuris dažniausiai visiems užsieniečiams sukelia juoką – Moldova yra dar ir mažiausiai turistų lankoma šalis Europoje, o Kišiniovas, savaime aišku, mažiausiai lankoma sostinė. Pasauliniu lygiu, turistai dar rečiau vyksta tik į Bangladešą ir Gvinėją. Tai tikriausiai pats nesmagiausias reitingas, kurio TOP trejetuke įsitaisė Moldova su savo sostine. Nors ne, yra dar keli baisiai nesmagūs rekordai susiję su korupcija, žiauria emigracija, skurdu.
Kaip vienas britų blogeris pajuokavo: tai dar ir mažiausiai kelionių laidose rodomas Europos didmiestis. Todėl mano sprendimas nufilmuoti naują „Orijaus kelionių“ laidą šiame mieste nustebino ne vieną vietinį (iš viso bus dvi dalys mano komandos parengtos dokumentikos apie Kišiniovą). Nes šiaip jau, niekas nenori filmuoti Kišiniovo ir pasauliui apie jį pasakoti. Paklausiau vietinių, ką jie mano, kodėl taip yra? „Nes pas mus nėra ką pamatyti, labai nuobodus miestas“, – atsakė ne vienas ir ne du kalbinti Kišiniovo gyventojai. Nesuprantu kodėl, bet šio miesto žmonės man pasirodė labai skeptiški, daugelis jų netiki šviesia ateitimi. O aš ir vėl jų klausiau: kodėl? Kodėl netikite? „Nes mums daug kartų žadėjo, sakė, kad bus geriau, bet taip nebuvo. Valdžia melavo ir vis dar meluoja“, – nusivylę dūsavo vietiniai.
Pačių gyventojų nuomone, Kišiniovas atrodo nesutvarkytas ir pavargęs. Jame per daug apleistų, griūvančių namų. Per daug nesutvarkytų gatvių ir šaligatvių. Kitaip sakant – miestas dar nepasirengęs būti apžiūrinėjamas turistų. „Pas mus nuolat kalbama apie renovaciją, žiniasklaida praneša apie didelius tam skirtus pinigus. Bet kažkodėl mieste viso to nesimato. Pinigus skiria, juos kažkas išleidžia, o Kišiniove nuo to niekas nepasikeičia. Ir taip jau labai daug metų, atseit kažkas vyksta, nors iš tikrųjų nieko nevyksta“, – piktinosi Tamara, Aleksandro Puškino gatvėje parduodanti gėles.
Savo pažintį su miestu pradėjau nuo Kišiniovo stočių – tarsi tai turėtų būti pačios pirmos ir pagrindinės vietos, kuriais pirmiausiai pamato tie keli tūkstančiai drąsių turistų, kurie nepaisant žiaurios antireklamos, vis tiek nusprendžia čia atvykti. Įdomu, kad pavyzdžiui geležinkelio stotis eilinę 2022-ųjų balandžio mėnesio darbo dieną atrodė taip tarsi būtų uždaryta. Pastato viduje sutikau du žmones. Tai vietinis vyras, kuris vaikščiojo ir ilgai ieškojo tualeto, bet taip jo ir nesurado. Ir stoties kasoje dirbanti kasininkė, kuri neturėjo nė vieno kliento, todėl nuobodžiavo ir vartė žurnalą.
Man pasirodė, kad Kišiniovo geležinkelio stotis šiuo metu veikia ypatingo taupymo režimu. Tos salės, kuriose turėtų būti susirinkę savo reiso laukiantys keleiviai – tuščios, jose net išjungta šviesa. O perone, ten, kur jau turėtų atvykti ir išvykti traukiniai – absoliučiai jokio judesio. Stovėjo tik traktorius su prikabinta didele vandens cisterna, iš kurios nedidele srovele liejosi vanduo. Jeigu tiksliau apibūdinti aplinkybes: tai tas traktorius stovėjo baloje. Galima buvo pagalvoti, kad tai koks nors meninis performansas be žiūrovų, bet tikriausiai aš klystu.
Kurį laiką galvojau, kad stotis dėl kokių nors priežasčių nedirba, bet po to pamačiau švieslentę, kurioje pranešama apie vienintelį tos dienos reisą – tai turėjo būti traukinys į kaimyninės Rumunijos sostinę Bukareštą. Keli kiti numatyti traukiniai į Maskvą ir Sankt Peterburgą atšaukti, dėl karo Ukrainoje. Stotis-vaiduoklis mane kiek išgąsdino, visai ne to tikėjausi, todėl vietiniai rekomendavo pažiūrėti autobusų stotį, kurioje pažadėjo, kad veiksmo bus žymiai daugiau.
Ir nesumelavo. Autobusų stotyje, kuri Kišiniove vadinasi Autogara Centrala tikrai labai daug reisų po visą šalį ir ne tik. Žmonių judesys didelis, bet vaizdelis tiesą sakant liūdnokas. Dabar net nežinau, kaip etiškai, nieko neįžeidus apibūdinti tai, ką ten pamačiau. Na, toks vaizdas, kad atvykau ne į stotį, o į vargšų paramos centrą, kur kažkas tuoj turėtų išnešti suaukotų drabužių ir maisto. Bėdžių prašančių išmaldos buvo tikriausiai kelios dešimtys. Vieni klūpėjo, kiti stovėjo, treti vaikščiojo atkišę delnus.
Pakalbinau vyrą vardu Josifas, kuris stovėjo pasirėmęs į du skirtingus ramentus. Vienodų komplekto iš jį gydančios medicinos įstaigos negavo, davė po vieną iš skirtingų komplektų. Bet anokia čia bėda, kai pas Josifą jų yra žymiai daugiau ir žymiai baisesnių. „Nuo dešinės kojos keturis pirštus amputavo, nuo kairės – tris pirštus nupjovė. Man reikalinga akmenų pašalinimo operacija, savyje turiu net penkis akmenis. Bet daktarai pasakė, kad operuoti negali, nes sergu sunkia cukraligės forma“, – guodėsi Josifas. Jam septyniasdešimt metų, gyvena iš švelniai tariant nedidukės pensijos – 1200 lėjų per mėnesį. Pagal šios dienos kursą – tai 60 eurų. Jų vyrui nepakanka pragyvenimui, todėl jis stovi prie stoties ir prašo žmonių pagalbos. Per dieną praeiviai jam paaukoja apie 5 eurus. Kalbinau ir kitus išmaldos prašytojus – jie patvirtino, kad surenka panašią sumą.
Kišiniovo autobusų stotis, beje, papuola ir į šio miesto turistinį maršrutą. Pagal internete nesunkiai randamas rekomendacijas, ką Moldovos sostinėje reiktų pamatyti, daug kur siūloma apžiūrėti šioje stotyje esančią seną, sovietinę mozaiką ant sienos.
Paklausęs rekomendacijų taip ir padariau, bet tiesą sakant, sukėliau vietinių nuostabą. Pamačiusi, kaip apžiūrinėju mozaiką ir net ją fotografuoju, viena moteris priėjo paklausti, ar esu koks nors inspektorius. Jai pasirodė keista, kad tą mozaiką kažkas apžiūrinėja. „Geriau išbandykite gazuoto vandens aparatą, naujas, neseniai pastatė. Bet reikia turėti savo buteliuką ar stiklinę“, – ji man rekomendavo.
Po autobusų stoties nusprendžiau užsukti į visai šalia esančią pagrindinę šio miesto turgavietę Piata Centrala. Tai didelis turgus, savo dvasia man labai primenantis Vilniaus Kalvarijų turgų, tiesa iki atnaujinimo, ne dabar. Nors prieš eidamas čia internete skaičiau tikrai baisius užsieniečių turistų komentarus, kaip čia baisu, nehigieniška ir panašiai – realybėje taip blogai, kaip pasirodė vakariečių turistams, nepasirodė. Daug metų turėjome kažką panašaus, o kai kuriuose Lietuvos miestuose ar miesteliuose ir iki šiol turime. Piata Centrala draugiški pardavėjai, noriai derasi, nuleidžia kainas, duoda ragauti savo prekių ir pasakoja apie savo gyvenimą ir miesto problemas. „Didžiausia turgaus problema – per mažai apsaugos, labai daug vagių. Ypač užsieniečiams rekomenduoju saugotis, net nepastebėsite, kai ištrauks piniginę“, – įspėjo vištienos dalimis prekiaujanti moteris.
Kita pardavėja, parduodanti šviežias daržoves įžvelgė kitą bėdą. Ji mane nuvedė prie didelio plakato, kuriame užbrauktas alkoholio butelis ir stikliukas šalia jo. „Ar žinote, ką tai reiškia?“ – paklausė. Ir papasakojo, kad daug metų turgaus valdžia kovoja su geriančiais prekeiviais. Čia buvo ne viena istorija, kaip darbo dienos metu, beprekiaujant, vienas ar kitas pardavėjas taip prisigerdavo, kad jį ar ją jau tekdavo išnešti. „Dar vis yra geriančių, iš to liūdesio, iš skurdo žmonės tai daro“, – paaiškino man daržovių prekeivė. Nors privalau pastebėti, kad pats, savo akimis girto, darbo vietoje svirduliuojančio pardavėjo nemačiau.
Šiaip jau, kad pamatytumėte Kišiniovo turgų – visai nereikia eiti į tikrą turgų. Mano nuomone, viena iš miesto bėdų yra tai, kad prekyba čia vyksta absoliučiai visur, kur patys žmonės sugalvoja. Pagrindinėse miesto gatvėse, tokiose kaip Gedimino prospektas Vilniuje, ar Laisvės alėja Kaune – stovi vyresnio amžiaus moterys ir vyrai išsistatę dėžes bananų, pomidorų. Prekiauja konservais, aliejumi iš plastikinių butelių, naminiu medumi, vynu ir panašiai. Nelegalūs bobučių turgeliai – tai vienas iš Kišiniovo veidų, prie ko vietiniai įpratę ir tuo visiškai nesistebi.
Miesto visai nepuošia ir absoliučiai visur klijuojami skelbimai apie darbą užsienyje, kaip ten rašoma – Europoje. Įvairūs, dažniausiai ryškių spalvų plakatai vilioja vietinius išvykti dirbti į Lenkiją, Vokietiją, Rumuniją, o taip pat ir į Lietuvą. Mūsų šalies pavadinimą radau ne vieną kartą.
Skaičiuojama, kad kas trečias Moldovos gyventojas yra bent trumpam kur nors emigravęs. Buvau perskaitęs tokį nemalonų faktą, kad apie išvažiavimą iš šalies svajoja kiekvienas jaunas žmogus. Nors aš apklausiau vietinius jaunuolius, ir tikrai su tuo negaliu sutikti. Taip, tikrai ne vienas pasakojo, kad svajoja išvykti dirbti į Italiją (tai pati populiariausia moldavų migracijos šalis), taip pat į Rumuniją ir Juodkalniją. Tačiau labai daug kas sakė, kad visomis išgalėmis stengsis įsitvirtinti savo gimtajame Kišiniove. Jaunoji karta, kaip ten bebūtų, tiki, kad 2020 metais išrinkta nauja šalies prezidentė pakeis jų šalį į gerąją pusę.
Kita rūšis po visą miestą iškabinėtų plakatų – tai pasiūlymas žmonėms užsidirbti parduodant savo plaukus. Reikalavimas, kad šie būtų ne trumpesni nei 35 centimetrai. „Kai kurios moterys iš to gyvena, augina plaukus, geria vitaminus, kurie skatina jų augimą, tada priduoda, užsidirba pinigų ir vėl augina iš naujo“, – papasakojo Vadimas, vietinis taksistas. Jo buvusi draugė taip pat yra ne kartą pridavusi savo ilgus, juodus plaukus.
O dabar priėjome prie dalies, kurioje girsiu Lietuvą valdančius politikus ir dėkosiu jiems už įvestas naujoves, už tvarką, kurią sukūrė mūsų šalyje. Nes jeigu ne geri jų sprendimai, jeigu ne laiku įvestos naujovės, gali būti, kad ir mes dabar būtume panašūs į Moldovos Kišiniovą.
Tai, ko Lietuvoje jau neliko (arba beveik neliko), o Kišiniove dar vis taip pat, kaip pas mus būdavo prieš daug metų.
Pirmas dalykas, ką iškart pastebėjau šiame mieste – tai seni, negražūs kioskai, kurie dažniausiai parduoda alų ir cigaretes. Pas mus tokių irgi būdavo daug, liūdėjome, kai juos naikino. Bet patikėkite manimi, miestui grožio jie tikrai nepriduoda. Moldova, naikinkite tuos baisuoklius kuo greičiau.
Antras dalykas, kas Kišiniovui nepriduoda tvarkos – tai po miestą zujantys mikriukai. Pamenate? Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje jų turėjome. Kai mūsų savivaldybės pradėjo naikinti mikriukus, buvau vienas iš tų, kuriam tai atrodė didelė nesąmonė. Man ši transporto rūšis paauglystėje labai patiko. Bet dabar, Kišiniove, pažiūrėjau į mikriukus iš šalies. Ir supratau, kad flomasteriu užrašyti rajonų pavadinimai, gazą iki dugno spaudžiantys, taisyklių nesilaikantys, bet kur stojantys paimti keleivius ir juos išleidžiantys mikriukai, buvo blogis, tikrai nepuošiantis miesto. Kišiniovo valdžia, panaikinkite juos.
Trečias blogis, ko siūlau atsikratyti Kišiniovui. Atleiskit, smulkūs prekeiviai, aš tikrai jus palaikau, pats labai mėgstu pirkti pas močiutes turguje, bet žinokit, kad gatvėse, bet kur susėdę, sugulę, sustoję pardavėjai ir jų savadarbiai prekystaliai – tikrai nieko gero. Suprantu, žmonės tik bando užsidirbti, jiems trūksta pinigų, bet gal galima būtų sukurti kokius nors nedidelius turgelius, kur tie patys prekiautojai galėtų gauti vietą nemokamai?
Ketvirtas dalykas, kurio Lietuvoje (man atrodo) neliko, o Kišiniove vis dar yra. Tai įkyrūs, absoliučiai apsileidę, nuorūkomis smirdintys taksistai su savo neprižiūrėtais, nesureguliuotais taksometrais ir milžiniškomis važiavimo kainomis. Vienas toks, už 10 minučių kelionę nuo stoties iki vieno miegamojo Kišiniovo rajono manęs paprašė 400 lėjų, t.y. 20 eurų. Tiek nustebau, kad po to viešbučio, kuriame gyvenau, darbuotojos paklausiau, ar tai normalu. Administratorė papasakojo, kad Kišiniovo taksi yra viena didelė bėda. Vairuotojai apgaudinėja ne tik užsieniečius, bet ir pačius vietinius. Nuolat kažką primaigo savo taksometruose ir šitaip iš keleivių ima žymiai didesnes sumas.
Tokių, lyg ir paprastų, kasdieniškų dalykų, kurie primena senąją Lietuvą – Kišiniove labai daug, imant absoliučiai visas sritis. Ten būnant, nori nenori pradedi vertinti pas mus įvykusius pokyčius. Esame tikrai gražiai sutvarkyta Europos valstybė su pačia puikiausia sostine. Kišiniovas irgi kada nors toks bus, ten tikrai gyvena daug puikių žmonių, kurie nori pertvarkos, geidžia naujovių. Matyt pirmas žingsnis jiems turėtų būti įsiprašymas į Europos Sąjungą, o tada jau atsiras daug taisyklių, sąjunginių normų ir panašiai. Taip ir išgražės Kišiniovas. Reikia tikėti.
