Paskutinėmis kovo dienomis pranešta, kad daugiau nei keturi milijonai ukrainiečių, Rusijai užpuolus Ukrainą, jau paliko savo šalį. Ir šis skaičius nuolat auga. Tiesa, pastaruoju metu daug lėčiau, nei pirmosiomis karo savaitėmis. Kai kuriuose pasienio punktuose net nebeliko ilgų, po kelias paras stovinčių eilių.

Daugiausiai karo pabėgėlių persikėlė į kaimyninę Lenkiją, kur kovo 30-osios duomenimis prisiregistravo apie pusę visų bėgančiųjų – 2 milijonai 337 tūkstančiai Ukrainos piliečių. Jie išsibarstė po visą šalį, tačiau dažniausiai rinkosi didžiuosius mūsų kaimyninės šalies miestus. Pirmauja, žinoma, 325 kilometrai nuo Ukrainos sienos esanti Lenkijos sostinė, kuri jau daugiau nei pusei milijono ukrainiečių tapo laikinais namais. Jeigu 2017 metų duomenimis Varšuvoje gyveno 1 milijonas 765 tūkstančiai žmonių, tai dabar šis skaičius paaugo tarp 17-20 procentų ir gyventojų jau yra gerokai virš dviejų milijonų. Atvykus į šį miestą tai labai jaučiasi – jis tarsi stipriai išsipūtė.

Šeštadienio vakarą viena pagrindinių miesto arterijų Jeruzalės prospektas (Aleje Jerozolimskie – lenk. k.) buvo tiek prikimštas automobilių, kad labiau priminė ne Varšuvą, o kokį Amerikos didmiestį – tūkstančiai užstrigusių transporto priemonių ir labai lėtas judėjimas. Anot mano kalbintų vietinių, dabartiniu laikotarpiu kamščiuose galima įstrigti net kelioms valandoms. Ir nėra jokios galimybės jų išvengti – užkimšti ne tik pagrindiniai keliai, bet ir aplinkinės gatvelės.

Privažiavus arčiau centro – situacija dar baisesnė: siaurose gatvėse neprasilenkiantys automobiliai, užimtos parkavimo vietos ir laukiantys laisvos vietos vairuotojai, tarp automobilių nardančios minios žmonių. Nė kiek neperdedu: minios žmonių! Atrodė, kad Varšuvoje vyksta kažkoks didelis, pasaulinio garso renginys. Žmonės tiesiog plūdo iš visų pusių.

Bet tai stebina tik tokius turistus, kaip aš. Patys varšuviečiai prie to baigia priprasti. Kamščiai ir chaosas gatvėse – kiekvieną dieną, darbo dienomis dar baisiau, nei savaitgaliais. Kiekvieną rytą ir vakarą Varšuva tampa Niujorku. Tarsi tokiu metų laiku vyktų Kalėdinė dovanų pirkimo karštligė. Nors tiesą sakant – snieguotas pirmųjų balandžio dienų oras tikrai labai priminė kalėdinį laikotarpį. Tik vietoj eglučių ir kalėdinių papuošimų dabar gatvėse kaba palaikymo Ukrainai ir šios šalies žmonėms plakatai, karo krečiamos šalies vėliavos. Taip pat piktos žinutės skirtos agresorei Rusijai ir jos lyderiui Putinui. Mieste esančiuose lauko reklamos stenduose vietoj komercinių skelbimų dabar Rusijos prezidentas siunčiamas ant trijų raidžių.

Foto: Orijus Gasanovas

Paskutinį kartą Varšuvoje lankiausi likus dviem savaitėms iki pasaulinės koronaviruso krizės pradžios ir pirmojo karantino. Tada miestas buvo neįprastai tylus ir ramus. Dabar – karantino padarinių neliko nė kvapo. Lenkijoje jau neprivalomos kaukės, nei baruose, nei parduotuvėse nėra jokių ribojimų. Todėl kasdien prie jų nusidriekia ilgos eilės norinčių pavalgyti ir išgerti. Dvigubai ilgesnės nei kada nors anksčiau. Eilės net ten, kur jų anksčiau niekada nebūdavo. Kai kur staliuko reikia laukti apie valandą ir ilgiau. O populiaresnėse vietose be išankstinės rezervacijos apskritai nieko negausi.

„Per paskutines tris savaites mes įpratome stovėti eilėse. Jos visur: parduotuvėse, muziejuose, kavinėse, pramogų vietose. Pavyzdžiui, bilietai į kino teatrą išperkami likus dienai iki seanso, anksčiau taip niekada nebūdavo“, – pasakojo studentas Pavelas, kurį sutikau eilėje prie populiaraus ukrainietiško baro „Piana Vyšnia“, pagrindinėje Varšuvos pėsčiųjų gatvėje Nowy Swiat. Kita eilė laisvo staliuko laukė toje pačioje gatvėje esančiame tradicinės lenkų virtuvės restorane „Zapiecek“. Čia dirbančios merginos taip įprato prie didelio srauto ukrainiečių, kad net sveikinasi su klientais dviem kalbomis: lenkiškai ir ukrainietiškai.

Pasak visą parą dirbančios parduotuvės „Zabka“ kasininko Adamo Swiderskio Varšuva šiuo metu yra pasiklydusi vertime. Lenkai nemoka rusiškai, o ukrainiečiai nekalba lenkiškai. Tarsi išeitis galėtų būti anglų kalba, bet ją moka toli gražu ne visi lenkai ir ukrainiečiai. Būtent todėl, kad atsiranda vis daugiau nesusikalbėjimų, o tuo pačiu ir skundų. Adamo teigimu, įvairiose įstaigose Varšuvoje jau stengiamasi įdarbinti ir ukrainiečių, kad šie galėtų laisvai savo gimtąja kalba aptarnauti tautiečius, taip yra parduotuvėse, kavinėse ir baruose.

Foto: Orijus Gasanovas

Marketingo srityje dirbanti varšuvietė Jasia Kowalcyzk dėl eilių ir chaoso mieste visiškai nesisieloja. Atvirkščiai – trisdešimt ketverių mergina džiaugiasi, kad jos gimtasis miestas šimtams tūkstančių ukrainiečių tapo saugia vieta prisiglausti. „Tegu jie čia būna tiek, kiek reikės. Mes pakentėsime arba priprasime“, – sako ji. Jasia su dviem kambariokėmis pas save trijų kambarių nuomojamame bute priėmė vieną merginą iš Ukrainos.

„Mes išgelbėjome ją, nes susirasti, kur gyventi dabar labai sunki užduotis net ir už pinigus. Ji savaitę ieškojo buto arba kambario, bet nieko nerado. Norinčių yra daugiau nei laisvų variantų, todėl dėl gero buto žmonės kovoja. Dažnu atveju net padidėjusios nuomos kainos negąsdina“, – situaciją paaiškino Jasia.

Lenkijos spauda rašo, kad į Varšuvą persikelia ne tik nuo karo bėgantys kaimynai, bet ir ukrainiečiai iš įvairių kitų Europos šalių. Čia persikelia vyrai, dirbę Vokietijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse, išsinuomoja būstą ir laukia, kol iš karo apimtos šalies atvyks žmonos su vaikais. Po ilgo laiko nesimatymo Varšuvoje šeimos ir vėl susijungia ir kuria čia savo naujus namus. Būtent todėl šio miesto gatvėse galima pamatyti ne tik ukrainiečių moterų, bet ir vyrų.

Kodėl ukrainiečiai renkasi būtent Lenkijos sostinę, paklausiau kovo pradžioje čia įsikūrusios Lenos iš Charkovo. Ji man paaiškino labai paprastai: „Kiekvienas ukrainietis turi bent po vieną draugą Lenkijoje, todėl šioje šalyje įsikurti paprasčiausia. O Varšuvoje daugiausiai darbo vietų“. Pati Lena prieš penkerius metus jau dirbo siuvykloje netoli Krokuvos, tuo metu užmezgė nemažai naujų draugysčių. Būtent tų kontaktų dėka dabar ji įsikūrė Varšuvoje ir jau gavo darbą medžiagų sandėlyje.

Kad Varšuva ukrainiečiams tapo traukos centru dar prieš karą patvirtino ir trejus metus šiame mieste pavėžėju dirbantis vairuotojas Taras. „Labai daug vyrų iš Lvovo srities suvažiavo čia dirbti „Uber“ ir „Bolt“ vairuotojais. Kas antras vairuotojas Varšuvoje yra ukrainietis. Lenkai mus nuo seno gerai priima, todėl čia jaučiamės gerai“, – sako Taras. Ukrainoje vis dar liko jo artimieji – tėvai, brolis su šeima, tačiau Lvove jie jaučiasi saugūs. „Kasdien savo darbe sutinku ukrainiečių, man baisu kokius dalykus jiems teko patirti. Kai kurie žmonės prarado savo draugus, gimines, kolegas. Kelionės metu tenka pabūti psichologu, guosti žmones“, – pasakoja jis. Kaip Varšuvos senbuvis Taras savo tautiečiams padeda ieškotis būsto nuomai. Tačiau ypač pastarąją savaitę tai tapo beveik neįmanoma užduotimi. „Kai kurie neradę nei kambario, nei buto tiesiog ima pigų viešbutį ir apsistoja jame. O ką daryti, juk į gatvę neisi. Varšuva jau perpildyta, net nežinau kas bus toliau“, – pasakojo Taras.

Foto: Orijus Gasanovas

Ukrainiečius Varšuvos gatvėse atpažinti galima nesunkiai. Nebūtina net kalbėtis. Daug jų stengiasi išsiskirti iš minios ir ant savo drabužių įsisega ar tautinį ženkliuką, ar vėliavėlę. Mieste taip pat galima pamatyti daug vaikų vaikščiojančių su Ukrainos vėliavėlėmis rankose. Pavėžėjų automobiliuose, kuriuos vairuoja ukrainiečiai taip pat pamatysite šios šalies simbolikos.

Bet ir be ukrainiečių pastangų Varšuva dabar atrodo tarsi naujasis Kyjivas. Daug lenkiškų įstaigų savo vitrinas puošia Ukrainos simboliais, taip palaikydamos karo krečiamus kaimynus.

Nepaprastai daug žmonių ne tik Varšuvos keliuose ir gatvėse, bet ir tarptautiniuose šio miesto oro uostuose. Kai kurie ukrainiečiai, kurį laiką pabuvę Lenkijoje, vis tik nusprendžia vykti giliau į Europą. Tame tarpe ir į Vilnių. Šiandien skrydyje iš Varšuvos į mūsų sostinę taip pat buvo ne vienas keleivis su ukrainietišku pasu.