Viso pasaulio žiniasklaida skelbia apie į Europos Sąjungos šalis nuo karo bėgančius ukrainiečius. Šimtas tūkstančių, vėliau trys šimtai tūkstančių, dabar jau gerokai virš pusės milijono jų išvyko iš tėvynės ieškodami saugaus prieglobsčio. Šis skaičius nuolatos auga: Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos pasienio punktuose vyksta intensyvus darbas ištisą parą, kiekvieną minutę įvažiuoja automobilis, autobusas ar žengia pėstieji migrantai.
Tuo tarpu atvirkštine kryptimi eismo mažiau. Į Ukrainos pusę važiuoja humanitarinę pagalbą teikiančios organizacijos, reportažus ruošiantys reporteriai, sunkvežimiai su medicinos priemonėmis ir maisto produktais, tušti autobusai, skirti norintiems išvykti iš šalies, ir keleiviniai automobiliai. Juose – vyrai, grįžtantys į Ukrainą ginti savo šalies. Ankstų antradienio rytą pro Lenkijos-Ukrainos pasienio punktą į tėvynę grįžo ir Olehas Antonyuk.
Olehą sutikau dvylika valandų prieš jam prisijungiant prie savo tėvynainių Ukrainoje. Vėlų pirmadienio vakarą, kelios minutės prieš vidurnaktį Lenkijos Liublino oro uoste nusileido lėktuvas iš šios šalies sostinės Varšuvos. Jame su persėdimu čia atskrido ir Olehas, pastaruoju metu gyvenęs ir dirbęs antrame pagal dydį Norvegijos mieste Bergene. Tarptautinis Liublino oro uostas – arčiausiai Ukrainos sienos esantis civilinis oro uostas, į kurį be perstojo skrenda ukrainiečiai iš viso pasaulio. Nes nuskristi tiesiai į savo šalį jie dabar negali – oro erdvė virš Ukrainos keleiviniams lėktuvams yra visiškai uždaryta. Ukrainiečius oro uoste atpažinti nesunku. Dažniausiai – tai keleiviai neturintys beveik jokio bagažo. Namo vykstantys ukrainiečiai taip pat būna pasiženklinę – užsisegę ar prisiklijavę Ukrainos vėliavą, herbą ar kitus šalies simbolius.
Savo grįžimą Olehas stipriai paankstino, nes planavo į gimtąją Odesą keliauti tik vėlyvą pavasarį, atšilus orams. Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ir pradėjus šioje šalyje karinius veiksmus, visas šio vyro ir jo šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Olehas per vieną dieną nubraukė visus savo asmeninius ateities planus. Jis nežino, ar kada nors grįš į Norvegiją, o jeigu ir taip – neaišku, kada tai įvyks.
„Manęs oro uoste šiandien keli žmonės klausė: kaip tu taip gali elgtis ir iš vienos saugiausių pasaulio šalių Norvegijos išvykti į visišką nežinomybę karo krečiamoje Ukrainoje? Žinote, supykau. Negaliu patikėti, kad kažkam gali kilti tokie klausimai. Kas man iš to, kad aš sėdėsiu saugus Norvegijoje, o mano tėvynė bus sprogdinama ir deginama?“ – piktinosi Olehas.
Prieš keletą metų šis vyras norėdamas sukaupti kuo daugiau santaupų savo šeimai – nusprendė emigruoti. Olehas pasakojo perėjęs ilgą kelią, kol pagaliau galėjo išvykti į Norvegiją. Europos Sąjungai nepriklausantiems ukrainiečiams tai gana sudėtinga procedūra. Bergene jis įsidarbino statybose, gaudavo beveik dešimt kartų didesnį atlyginimą nei iki tol uždirbdavo Ukrainoje. Sako, kad tik dėl didelių pinigų jį tenkino gyvenimas atskirai nuo savo artimųjų. Žmoną su vaiku vyras paliko Odesoje, bet juos pilnai išlaikė, kiekvieną mėnesį bankiniais pavedimais pervesdamas solidžią sumą.
„Planavau ten dirbti dar bent porą metų. Susitaupyti namui, geram automobiliui ir grįžti. Bet dabar visą tai nerūpi. Per vieną dieną visa Ukraina suprato, kad didžiausias turtas yra laisvė ir taika gimtinėje. Daugiau mums nieko nereikia, norime, kad rusai nustotų šaudyti ir sprogdintini mūsų miestus, kaimus, kelius“, – kalbėjo oro uoste sutiktas Olehas. Jis save vadina dideliu patriotu, todėl jau seniai ant striukės turi emblemą su Ukrainos herbu. O dabar, vasario 24-ąją prasidėjus aktyviems rusų kariniams veiksmas – jis herbą dar išsitatuiravo ir ant kairės rankos. „Tegul visi mato ir žino, kad Ukraina man svarbiau už bet ką. Tokių kaip aš – milijonai. Mes ukrainiečiai esame patriotai“, – ranka daužydamas krūtinę kartojo pašnekovas.
Liubline atskridusio Oleho niekas nepasitiko, nes visi draugai jau karo fronte. Iki Ukrainos sienos nuo Liublino centro – beveik trys valandos kelio. Olehas ten nusprendė vykti gerai išsimiegojęs ir atsikėlęs anksti ryte. „Vos peržengsiu Ukrainos sieną – iškart tapsiu šalies gynėjas, nebus laiko ilsėtis. Turiu atsigauti po kelionės, kad būčiau naudingas savo šaliai. Dar nežinau kaip, bet bandysiu nusigauti iki Odesos ir ten prisijungsiu prie mūsų gynėjų kariuomenės. Aš tarnavau, todėl puikiai žinau, kaip elgtis su ginklu, kaip šaudyti ir kovoti“, – aiškino Olehas.
Su savimi iš Norvegijos ukrainietis atsiskraidino tik keletą šiltų drabužių, apatinių kelioms dienoms, kojinių ir kelias kosmetikos priemones bei nešiojamą kompiuterį. „Nebuvo laiko krautis lagamino ir rinktis daiktų. Dabar visą tai visiškai nesvarbu“, – sakė jis.
Kariauti į tėvynę sugrįžęs vyras įsitikinęs, kad Rusija greitai pasiduos, nes supras, kad kovoja su už save daug stipresne tauta. „Tai samdytos rusų kariuomenės ir visos ukrainiečių tautos karas. Kiekvienas Ukrainos pilietis – vyrai, vaikinai, diedukai, merginos, moterys, močiutės – mes visi ginsime tėvynę, iki paskutinio atodūsio kovosime už laisvę“, – mūsų pokalbį užbaigė Olehas. Susitarėme po karo susitikti jo gimtojoje Odesoje. Abu tikimės, kad tai įvyks jau šią vasarą.
