Čia nėra nei parduotuvių, nei pašto, nei maldos namų, nei mokyklos. Nė vienos įstaigos, tik kelios vis dar gyvenamos trobos. Tai – Sakartvelo ir Pietų Osetijos pasienio ruožas, buvęs karo laukas, kuriame į visas puses skraidė kulkos. Kariniai susidūrimai tarp Sakartvelo armijos ir Pietų Osetijos milicijos prasidėjo prieš trylika metų – 2008-ųjų vasarą. Vėliau į karą įsitraukė Rusija, kuri jėga okupavo didžiulį gabalą Sakartvelui priklausios žemės.
Dabar, maždaug už dviejų kilometrų nuo šitos vietos, kur apsilankiau – Pietų Osetija – ginčytina teritorija. Formaliai – autonominė respublika, de facto pasiskelbusi nepriklausoma valstybe.
Pasienyje su okupuota Osetijos teritorija esanti gyvenvietė Goraka buvo pakankamai klestintis kaimas, čia buvo daug gyventojų, ir gyvenimas atrodė pakankamai laimingas. Bet po 2008 metų Goraka tapo vaiduoklių kaimu. Kaip kai kurie gyventojai sako, Gorakos apskritai neliko. Mūsų čia nėra, daug kas net nelaiko mūsų žmonėmis ir mūsų namų nelaiko namais, sako jie. „Mes patys negalime paaiškinti, kas mes esame, mes tiesiog gyvename ir laukiame, kada pasikeis laikai. Bet jie kaip nesikeičia – taip nesikeičia“, - pasakoja vietiniai.
Vietiniai žmonės guodžiasi, kad kasdien jaučia baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Nors kariniai veiksmai jau senokai pasibaigė, kaimo gyventojai sako, kad gyvena pačiame tikriausiame karo lauke.
Kiekvienas vietinis žino svarbiausią taisyklę – niekada, jokiais būdais negalima peržengti okupuotos teritorijos sienos, nes už tai gresia dideli nemalonumai. Čia gyventi pasilikusios šeimos turi ne vieną liūdną su tuo susijusią istoriją.
Valdžia mus pamiršo – sako kaimo gyventojai ir guodžiasi, kad jaučiasi taip, tarsi jų namai neegzistuotų žemėlapyje. O pati didžiausia vietinių tragedija, kad dabar, dvidešimt pirmame amžiuje – šalyje, kuri garsėja savo aukšta vandens kokybe – čia nėra jokio vandentiekio. Nei geriamo vandens, nei kanalizacijos.
Vienintelis vandens šaltinis kaime yra prie senos trobos stovintis šulinys, kuriame vis dar yra geriamo vandens, o ta troba niekam nepriklauso.
Vienas iš šešiolikos iki šiol gyvenamų kaimo namų priklauso Rozai, ji čia gyvena su vyru ir sūnumi. Ji sako, kad mielai iš čia išvyktų, bet neturi kur, todėl ir kenčia. Jai, kaip ir kaimynams – didžiausias galvos skausmas dėl vandens.
Roza beveik ašarotomis akimis man parodė savo sodelį, kuriame anksčiau augo daug gėlių, vaisių ir daržovių, bet ištikus vandens krizei – beveik nieko neliko.
Save Roza vadina karo lauko gyventoja. Nors šūvių jau seniai nesigirdi – ji sako, kad bet kurią dieną viskas gali pasikeisti ir ji su savo šeimos vyrais tam yra pasiruošusi.
Rusijai šiuo metu priklausančiame kaime, kuris matosi nuo Rozos namo tvoros – iki šiol liko gyventi buvusių moters draugų ir giminių. Tačiau nuo 2008-ųjų vasaros ji su jais nesimatė ir spėja, kad daugiau niekada nesusitiks.
Kaip atrodo vietinių kasdienis gyvenimas žiūrėkite laidoje „Orijaus kelionės“.
