Šį, man ir mano draugams nutikusį „detektyvą“ jums pasakoju, jog perspėčiau, kad visada būtumėte pasiruošę tokiems gana keistiems nutikimams. Aviacija vis tik sudėtingas reikalas, net ir pačiose paprasčiausiose situacijos įsivelia visokių klaidų. Ir geriausia tokiu atveju per daug nesinervinti, nes vis tiek nieko pakeisti nepavyks. O vienintelis dalykas, ką galite dėl savęs padaryti – visuomet, visais atvejais, rankiniame bagaže turėkite pačius svarbiausius daiktus. Tuo atveju, jeigu staiga dingtų jūsų lagaminas – nesugestų visi planai ir nesustotų reikalai.
O viskas buvo taip: kažkoks vyrukas iš Vilniaus oro uosto bagažo skyriaus praėjusį šeštadienį matyt buvo ne nuotaikoje, gal po baliaus sunki galva, gal šeimoje problemos – tądien savo skyriuje jis pastebėjo ne visus lagaminus ir vieno iš jų laiku neįkrovė į lėktuvą. Lėktuvas išskrido, lagaminas liko. Nesu tikras ar tikrai tai padarė vyrukas, bet lagaminus kraunančių moterų mūsų sostinės vartuose į pasaulį dar neteko matyti.
Kažkas panašaus nutinka kasdien, tūkstančiuose skrydžių, visame pasaulyje. Pasimetantys lagaminai yra liūdna, bet visiškai įprasta kelionių sudedamoji dalis. Tik dažniausiai jie pasiklysta dideliuose oro uostose, dar dažniau – jungiamųjų skrydžių metu. Priežastis labai paprasta: jų tiesiog nespėja perkelti iš vieno lėktuvo į kitą.
Bet šis, mano aprašomas atvejis kitoks. Tai buvo vienas vienintelis, tiesioginis skrydis Vilnius-Bergamas. Mūsų oro uostas tuo metu net neatrodė stipriai aprauktas, buvo rami popietė, be didelių eilių ir chaoso.
Airių kompanijos „Ryanair“ lėktuvas pusvalandį vėluodamas pakilo iš Vilniaus oro uosto, ir šiek tiek vėliau nei buvo numatyta – nusileido netoli Milano esančiame tarptautiniame Bergamo oro uoste. Senas, gana populiarus reisas, kuriuo keturis kartus per savaitę pirmyn atgal skraido šimtai lietuvių.
Kaip įprasta nusileidus – keleivių kolona keliauja prie registruoto bagažo išdavimo linijos. Ir ten, maždaug po dvidešimties minučių laukimo paaiškėjo, kad vienas iš trijų mano ir draugų kompanijos lagaminų iki Milano neatvyko. Nors iš pradžių galvojome, kad jis tiesiog pasiklydo. Tam kiekviename oro uoste yra „lost&found“ langelis, kuriame atsakingi darbuotojai ieško pradingėlių. Bergamo oro uoste tą popietę buvo dar ramiau nei Vilniuje. Darbuotoja išlindo iš savo kambarėlio, nuėjo iki lagaminų skyriaus ir tuoj pat grįžo su prastomis naujienomis: „Ne, nieko ten nėra, reikės pildyti dokumentus“. Tai padaryti nesunku: reikia parodyti lagamino šaknelę, kurią duoda oro uoste, iš kurio išskrendate ir užregistruojate savo bagažą, taip pat apibūdinti lagaminą (kokios spalvos, kokio dydžio, kokio gamintojo) ir surašyti savo kontaktinę informaciją.
Darbuotoja buvo paslaugi, bet gana pesimistiška. „Nieko gero nebus, žinokit. Kitas „Ryanair“ skrydis iš Vilniaus tik po dviejų dienų, naktį, net jeigu lagaminą surasime – teks laukti kol jį parskraidins. Jokia kita kompanija to padaryti negali, nes tokios „Ryanair“ taisyklės“, - apgailestavo ji, bet pasakyti, kur pasimetė nabagas lagaminas negalėjo. „Galėjo likti Vilniuje, arba nuskristi kur nors į kitą pasaulio vietą, galėjo sumaišyti ir įdėti ne į tą lėktuvą. Tada gali tekti laukti dar ilgiau, kartais trunka savaitę ar net dvi“, - perspėjo.
Jokia Bergamo oro uosto sistema nematė, kur yra pasimetęs lagaminas. Kompiuteriai ne visada viską žino. Bet skambutis į Vilnių, kompanijai „Litcargus“, kuri Lietuvoje aptarnauja „Ryanair“ skrydžius padėjo viską aiškiau suprasti. Telefonu atsiliepusi mergina iškart patvirtino, kad lagaminas kažkokiu, jai pačiai nesuprantamu būdu į lėktuvą nepateko ir pasiliko tėvynėje. „Ar jums jo reikės? Matau, kad greitai grįžtate, tai gal ir nereikia jo siųsti?“, - pasiteiravo telefonu kalbėjusi mergina. „Siųskite kuo greičiau, mums jo reikia“, - paprašiau ir paklausiau, ar galima tai padaryti tą pačią dieną, per jungiamuosius skrydžius, arba pasinaudojus kitomis avialinijomis, galbūt ir siuntų tarnybomis. „Ne, niekaip. Reikės laukti dvi dienas iki kito skrydžio. Kitų opcijų nėra“, - pranešė ji.
Buvau girdėjęs apie visokias kompensacijas, apie piniginę pagalbą tokiais atvejais. Juk keliautojai liko be asmeninių daiktų, be drabužių, higienos priemonių, reikalingos avalynės, kitų reikmenų.
Šiuo atveju likome dar ir be kuprinės, kurioje buvo banko kortelė. O toji kortelė būtinai reikalinga norint pasiimti iš anksto rezervuotą ir jau apmokėtą automobilį. Be kortelės, tarptautinė nuomos kompanija „Sixt“ neduoda mašinos, net jeigu kitas žmogus turi kortelę ir gali laiduoti už vairuotoją – neduoda ir viskas. Reikalinga būtent vairuojančio žmogaus kreditinė kortelė. Reikėjo imti automobilį iš kitos kompanijos, be išankstinės rezervacijos – už žymiai didesnę pinigų sumą. Dar darbuotojas leptelėjo: „Džiaukitės, kad iš vis gaunate, nes automobilių trūkumas, liko vos kelios mašinos“.
Tokie sujaukti reikalai tikrai kvepėjo kompensacija. Bet panelė aptarnaujanti „Ryanair“ skrydžius Vilniuje nuogąstavo, kad ji su finansine parama nedirba. „Pildykite anketą aviakompanijos puslapyje, bandykite ten arba skambinkite jiems“, - tepasakė. Šeštadienio vakaras, telefonu niekas neatsiliepia, į užpildytą anketą neatrašo nei šeštadienį, nei sekmadienį. Kompensacijos kvapas vis labiau blėso.
Praėjo savaitė – jokios kompensacijos vis dar nėra ir neaišku ar bus. Pagal Europos Sąjungos teisę – kaip ir turėtų būti. Bet pamatysime, kaip išsispręs reikalai.
Bet istorija su lagaminu tuo nesibaigia. Skridome į Bergamą, šalia Milano, bet nei Bergame, nei Milane likti neplanavome. Su draugų kompanija, tuo ekstra išnuomotu automobiliu išvykome ten, kur vynuogynai – į Pjemonto regioną, apsistojome išnuomotoje viloje. Ir ten gavome pranešimą, kad tas po dviejų dienų į Italiją atskrendantis lagaminas-pradingėlis pristatytas nebus. „Per toli esate, „Ryanair“ kompanijos taisyklės leidžia lagaminus pristatyti tik 150 km spinduliu nuo oro uosto, o jūs už 220 km. Nieko nebus“, - pranešė italė iš Bergamo oro uosto.
Tai nuskambėjo gana liūdnai, tarsi mes ir lagaminas daugiau niekada nesusitiktume. Jau buvo antradienio rytas, prasidėjusi trečia para be jo. Reikėjo dar kelių skambučių ir laiškų, reikėjo pakelto tono ir tada atsirado dar viena opcija: per papildomą parą, su persėdimais lagaminas gali būti pristatytas į artimiausią oro uostą Pjemonto regione – į Turino oro uostą. Po patvirtinimo, kad mums taip tinka, nes lagamino tikrai nenorime prarasti – tą nelaimėlį lagaminą išsiuntė į kitame Italijos gale esantį Bario oro uostą, o iš Bario įkėlė į lėktuvą skrendantį į Turiną. Tam reikėjo dar visos dienos. Ir kai mūsų savaitę trunkančios atostogos pagaliau nusirito į antrąją pusę – lagaminas jau buvo visai šalia mūsų. Už 75 km nuo vilos, kurioje apsistojome. Vėl skambutis į oro uostą, vėl klausimas, ar galite tą lagaminą pristatyti? Ir vėl neigiamas atsakymas: ne, šiandien jau niekaip. Rytoj per kurjerius, bet nebūtinai rytoj, gal poryt.
Po šitų abejonių supratome, kad kitos išeities nėra – važiuojame jo pasiimti patys į Turiną. Taip ir padarėme. Lagaminas atsirado.
Bjauri, juokinga ir daug kartų nuvylusi istorija, kurios metu tu, pinigus už kelionę ir bagažą susimokėjęs žmogus supranti, koks nereikšmingas visoje šitoje painioje sistemoje esi.
Pamoka ateičiai: jos nėra. Lagaminai kelionėse ir toliau bus reikalingi, toliau juos registruosime. Tik dabar kiekvieną kartą sulaukę jo, ant tos besisukančios oro uosto karuselės jausimės kaip laimėję loterijoje. „Nebus trijų dienų vargo“, - mintyse galvosime. Na, viena, kas guodžia, lagaminai vis tik dažniau pasiekia savo kelionės tikslą nei pasimeta.
O tam vyrukui iš Vilniaus oro uosto, kuris į lėktuvą laiku ir vietoje neįkrovė mūsų lagamino, linkėjimai. Tu to nepadarei ir pamiršai tą pačią minutę. O mes visą savaitę apie tave galvojome.
