Įsivaizduokite, kokie keisti laikai būdavo Lietuvoje – prieš penkiasdešimt keturiasdešimt metų tie, kurie save laikė ponais, mėgdavo gyventi tokį pusiau slaptą gyvenimą. Jie lankėsi tose vietose, kur paprastuoliams būtų sunku patekti, turėdavo atskiras patalpas ir rengdavo jose ištaigingas puotas. Puotas be apribojimų ir be jokio deficito.
Sovietiniais metais, o paskui dar ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį tokia vieta buvo Bačkonių kaime, Kaišiadorių rajone, įsikūręs restoranas tokiu pačiu pavadinimu – „Bačkonys“. Kiekvienas, bent kartą važiavęs kelio A1 Vilnius–Kaunas atkarpa, 58 kilometre nuo sostinės arba 42 kilometre nuo Kauno tikrai yra matęs seną šios vietos reklaminę iškabą.
Nors ten jau net ne iškaba, o visa konstrukcija, Lietuvos lauko reklamų pradininkė, viena iš seniausių likusių mūsų šalyje. Iš abiejų kelio pusių stovi trikampiai mediniai statiniai, kurių viduryje – kažkas panašaus į bačką, o jos viduryje – užrašas „Bačkonys“. Mano galva, joks kitas restoranas pagrindinėje šalies magistralėje taip išskirtinai nesireklamuoja. Nes jokia kita pakelės užeiga niekada nebuvo vadinama prestižiniu elito restoranu. Nors tai jau tolima praeitis, iškaba liko, netgi matyti, kad buvo atnaujinta. Pats restoranas nė kiek nepaliestas – stovi toks, koks buvo tais sovietinio elito laikais. Penkiasdešimt metų toks pats. Kai kurie sakytų, kad didelis minusas nieko nekeisti, neatsinaujinti ir neiti kartu su mada. O šio restorano vadovas, atvirkščiai, džiaugiasi, kad jam pavyko išsaugoti „klasiką“.
„Bačkonys“ atsidarė septyniasdešimtaisiais. Iš pradžių tai buvo valstybinė įstaiga, o kai atėjo nepriklausomybė, privatizavau ją ir iki šiol valdau“, – sako Kaišiadorių krašte gerai žinomas verslininkas Romutis Paškauskas. Jis geriau nei bet kas kitas žino visas restorano paslaptis, bet kai kurių iki šiol negali viešinti. Niekas niekada nesužinos visų pavardžių, kas ir kada čia yra lankęsi, ką valgė ir kokios būklės išvyko į namus. Tačiau kai kuriuos dalykus Romutis mielai atskleidžia, – tai, kas nekenkia jo buvusiems ar esamiems klientams. Pavyzdžiui, jis man patvirtino, kad tai buvo viena mėgstamiausių prezidento Algirdo Brazausko vietų Lietuvoje, bent jau kelyje Vilnius–Kaunas tikrai pats mėgstamiausias ir dažniausiai lankomas restoranas.
Norėdamas pasislėpti nuo pašalinių akių prezidentas Brazauskas važiuodavo čia pavalgyti, o kartais – ir triukšmingiau papuotauti. Verslininkas Romutis patvirtina, kad Brazauskas turėjo ne tik mėgstamą staliuką, bet visą atskirą banketų kambarį. „Jis buvo išbandęs visą mūsų meniu, kai atvykdavo prezidentas, nešdavome jam viską. Aišku, turėjo ir savo favoritų. Labiausiai jam patikdavo firminis „Bačkonių“ kiaulienos suktinis ir mūsų firminiai bulviniai blynai su mėsa“, – atskleidžia ilgametis restorano savininkas, buvęs ir pirmosios Brazausko rinkiminės kampanijos rėmėjas. „Mes artimai draugavome, juk abu esame kilę iš Kaišiadorių, tikrai turėjome bendrų temų ir reikalų“, – sako.
Be daugybės vietinių politikų, verslo pasaulio veikėjų, Romutis Paškauskas prisimena ir tą dieną, kai jo restorane apsilankė tuometinis Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas, didžiąją mūsų Rytų kaimynę valdęs 1998–1999 metais. „Primakovas buvo sužavėtas mūsų virtuve, sakė, kad labai skaniai pavalgė. Tačiau negaliu prisiminti, kokius patiekalus tada ruošėme. Gali būti, kad patiekėme tą patį kiaulienos suktinį“, – svarsto jis.
Praėjo daug metų, ir politikai bei verslininkai kažkodėl primiršo kelią į Bačkonių kaimą, esantį tarp Vilniaus ir Kauno. Pasikeitė laikai – pasikeitė ir mados, dabartiniai valdžios žmonės valgo ten, kur ir visi. Jeigu norėtų, elitiniais restoranais dabar galėtų apsiskelbti visos maitinimo vietos sostinės Gedimino prospekte ir Gynėjų gatvėje, esančios aplink Seimo rūmus, – ten kasdien galima pamatyti ir ministrų, ir visokių komitetų pirmininkų. O su premjere esu valgęs tame pačiame senamiesčio restorane. Bet šįkart – ne apie tai, o apie legendinius „Bačkonis“.
Nusprendęs restorane absoliučiai nieko nekeisti, kartais dėl šio sprendimo verslininkas Romutis ima graužtis. Mat iš kai kurių valgytojų išgirsta kritikos, kad interjeras atrodo pasenęs, baldai per daug nudėvėti, o ir šakutės su peiliais – nebe šių dienų mados. Tačiau jį guodžia tai, kad bent kelis kartus per savaitę užsuka ir tie gerieji žmonės, kurie nepagaili saldžių liaupsių klasikai. „Turėtų būti sunku viską taip išlaikyti, mažai tokių vietų liko“, – jie giria mus. Ir tai verslininkui – svarbiausia. Kol bus kam patinka, laikys viską taip, tarsi prieš penkiasdešimt metų. O tuos, kurie ištroškę naujovių, siunčia į Kaišiadorių centrą, ten savo itališką restoraną turi verslininko dukra.
„Bačkonyse“ lankytojai gali rinktis, kur jiems labiau patiktų valgyti, – ar mažytėje salėje prie baro, labiau primenančioje paprastą kavinę, ar didelėje salėje, kuri kadaise būdavo pilna lankytojų ir dėl laisvo staliuko vykdavo kovos. O kai oro sąlygos leidžia, daug kas mėgsta valgyti lauke, ant vietinio tvenkinio kranto. Ten, beje, savo mėgstamiausią vietą turi ir pats savininkas Romutis, pas kurį penktadienio vakarais susirenka Kaišiadorių krašto verslo šulai. Restorane dirbančios merginos atskleidė, kad jie užsisako patiekalą, kurio net nėra oficialiame meniu, – ypatinguosius šefo šonkauliukus ir didelę lėkštę daržovių bei bulvių prie jų.
Legendiniame restorane dabar žymiai ramiau nei geraisiais klestėjimo laikais. Čia visuomet prie baro būna pagrindinis veidas – šios vietos administratorė Jolanta, o tomis valandomis, kai atvyksta daugiau klientų, po savo pamainos pagrindiniame darbe padėti prisijungia vietinė Kaišiadorių policijos pareigūnė Samanta.
„Dažniausiai žmonės užsisako bulvinių blynų su mėsa, klasikinį „Kijevo“ kotletą ir, aišku, garsųjį „Bačkonių“ kepsnį“, – man atskleidė jos. Pasirodo, daugumos lankytojų skonis sutampa su Brazausko pomėgiais arba daug kas žino, ką mėgo prezidentas ir tiesiog aklai jį kopijuoja.
Nors restoranas įsikūręs ramiame kaime, kainos čia ne visai kaimietiškos, labiau primena Vilniaus ir Kauno. Pavyzdžiui, šiame tekste ne kartą minėtas grybais įdarytas „Bačkonių“ kiaulienos kepsnys kainuoja 10,90 Eur. Euru brangiau atsieis ant grotelių keptas lašišų kepsnys. Iš įdomesnių pasirinkimų meniu pastebėjau sūrio kepsnį „Limasolis“, pavadintą populiaraus miesto Kipro saloje garbei. „Šį sūrį gauname iš vietinės sūrininkės, labai geras produktas, labai skanus“, – pagyrė restorano vadovas Romutis.
Daugiau apie restoraną „Bačkonys“ galėsite sužinoti trečiadienį „Delfi TV“ eteryje pasirodysiančioje „Orijaus kelionių“ laidoje apie Kaišiadorių rajoną. Ten apžvelgsiu ir kitas šiame krašte populiarias vietas.
