Kol gyvenome karantino sąlygomis, ne tik mes Lietuvoje neturėjome turistų, bet ir tokie populiarūs, milijonų svečių kasmet sulaukiantys miestai kaip Barselona, Ispanijoje – taip pat merdėjo tyloje ir ramybėje. Jeigu mūsų restoranų, kavinių ir parduotuvių savininkai verkė, kad jiems sustojo verslai, kad neišgyvena iš „išvežimui į namus“ skirtų pardavimų, jūs tik pagalvokite, kaip verkti turėjo barseloniečiai. Jie per daug metų įprato, kad net stipriai reklamuotis nereikdavo, turistų mieste metai iš metų būdavo tiek, kad kažkas tikrai užsukdavo ir nusipirkdavo siūlomas prekes. Srautai buvo nesuvaldomi. Bet pandemija viską pakeitė.
Barselona visus praėjusius metus atrodė kitaip, tiesą sakant, buvo sunkiai atpažįstama. Be tos, tikrosios savo šokių ir muzikos dvasios. Šiuo metu mieste daugelis vietų jau pilnai atidarytos – kavinės ir barai pilnutėliai, klegesys, kaip ir anksčiau. Nors kai kas vis dar ribojama. Pavyzdžiui, garsieji šokantys fonatai, kiekvieną vakarą sutraukdavę tūkstančius smalsuolių – vis dar negroja ir nešoka. To stebuklingo reginio teks palaukti, miesto valdžia laukia, kol koronavirusas bus visiškai sustabdytas.
Legalūs verslai, tokie kaip kavinės, parduotuvės, visokios galerijos, pramogų parkai ir klubai – sulaukė paramos iš Barselonos valdžios, gavo tam tikras išmokas. O štai pogrindiniai versliukai, kurie taip pat metų metus šiame mieste klestėdavo – gavo špygą taukotą, kaip ir turėtų būti.
Jeigu kada nors lankėtės Barselonoje ir vaikštinėjote po centrinę miesto dalį vėlai vakare, tikrai esate ne kartą gavę pasiūlymų įsigyti šalto alaus skardinių, arba parūkyti kanapių ar hašišo. Nors tokie pardavimai nelegalūs – jie jau buvo tapę šio miesto dalimi, ir niekas per daug nesistebėdavo. Labiau gal stebino tų siūlytojų drąsa ir policijos neveiksnumas, bet čia jau kita tema.
Per tą laiką, kai nebuvo turistų, tuo liūdnuoju karantino metu, tie siūlytojai nelabai turėjo kam savo prekes pardavinėti. Lygiai taip pat verslas buvo sustojęs ir jų kolegoms – Barselonos baruose ir klubuose iki šiol aktyviai veikusiems dar stipresnių narkotikų platintojams. Kokainas, ekstazio tabletės, LSD ir kitokio plauko „chlamas“ šiame audringame mieste buvo prieinamas kiekvienam, kas tik viso to ieškodavo. Apie tai yra sukurta daug televizijos reportažų, įvairių laidų, bei prirašyta straipsnių. Tai buvo visiems puikiai žinoma paslaptis. Bet su visais tais kokainais dirbantys – tikrai vengdavo pašalinių akių ir gana stipriai saugodavosi.
Bet dabar Barselonoje viskas pasikeitė. Po pandemijos, kai į šį nuostabų miestą vėl ėmė keliauti turistai – visų įmanomų narkotikų pardavėjai nusprendė skubiai „atsigroti“ už prarastą laiką, o dar labiau už prarastus milijoninius pelnus.
Turistų jau pakankamai nemažai, nors jie kitokie – labiau saugosi, ne visi nori eiti į naktinius klubus, ne visi stumdosi baruose. Na, dar vis tiek, ne tas pats, kaip būdavo anksčiau. Bet jeigu turistai neateina pas kokaino „stumdytojus“, tai patys „stumdytojai“ ateina pas turistus. Net jeigu ir reikia dirbti pagrindinėse miesto gatvėse ir parkuose, rizikuojant savo laisve.
„Sustokite ponas, imkite, išbandykite naujos kartos ekstazio“, – siūlo jaunas juodaodis vaikinas. Ne kažkur tamsiame skersgatvyje, o plačioje pėsčiųjų alėjoje, du žingsniai nuo didžiulės Universiteto aikštės. Moju ranka, kad nereikia. „Gal norėtum LSD?“, – už poros metrų klausia kitas, keistai sulinkęs, ir kapišoną užsimaukšlinęs lotynų kilmės vyrukas. Už poros gatvių, netoli vieno triukšmingo klubo, dar vienas kiek agresyvios išvaizdos ponas klausia, ar nenorėčiau išbandyti ko nors stipresnio.
Dar daugiau pačių įvairiausių narkotikų siūlytojų atsirado pagrindinėje turistų arterijoje – La Rambla gatvėje. Ten po dešimtos vakaro ramiai nepraeisi, savo prekes bandys įkišti vienas, po to kitas, trečias, ketvirtas. O įdomiausia, kad toje pačioje gatvėje patruliuoja ir policijos pareigūnai. Bet kokaino pardavėjų tai visiškai negąsdina, atrodo, kad jie savo prekės atsargų tiek daug sukaupė, kad bet kokia kaina yra pasiruošę parduoti. Žurnalistinio smalsumo vardan, pamėginau pasigilinti į vieno kokaino pardavėjo pasiūlą. Šis buvo labai atviras: „Turiu kelių rūšių kokaino. „Geras“ už gramą kainuos 100 eurų, prastesnės kokybės – „normalus“ kokainas nuo 60 iki 80 eurų už gramą“. Mums su kolega pavyko šį jo siūlymą nufilmuoti, jį galite pamatyti ir naujausioje „Orijaus kelionių“ laidoje (Barselona, 1 dalis).
Kvaišalų pardavėjai yra pasiruošę pačioms įvairiausioms praeivių reakcijoms. Būna, kas juos apšaukia, būna kas pradeda grasinti policija ar net patys puola gaudyti. Štai kodėl tie ponai savo prekių su savimi nesinešioja. Tuo atveju, jeigu kažkas bandytų juos sulaikyti – rastų tuščias kišenes. „Jeigu pirkėjas susidomi ir užsisako prekę, pardavėjas jį vedasi į šoną, o juos iš paskos seka jo bendrininkas. Stebi, ar nėra policijos, ar niekas nefilmuoja ir panašiai“, – man pasakoja Barselonoje anglų mokytoju dirbantis ir visą šitą kriminalinę veiklą kasdien savo akimis matantis Luisas Alvaro. Anot jo, šis miestas vis labiau darosi panašus į niekieno nevaldomą narkotikų turgų, nes paties stipriausio kokaino galima nusipirkti visiškai be jokių pastangų, net per daug nenutolus nuo namų. „Pardavėjai yra visur. Gali išeiti į gatvę ir pradėti garsiai kviestis juos: man reikia kokaino, parduokite man. Kažkas išgirs ir tikrai ateis siūlyti savo prekę. Skamba juokingai ir neįtikėtinai, bet taip yra“, – pasakoja mokytojas Luisas.
Dėl įdomumo, dar šiek tiek informacijos apie narkotikus Barselonoje. Šiame mieste jau nuo 2017-ųjų vasaros buvo legalizuota marichuana, ją vietiniai gali turėti ir rūkyti, tačiau patiems verslauti ir užsiimti pardavimu gatvėse – draudžiama. Žinoma, to mažai kas paiso, ir „žolės“ pardavimai čia jau tapo tokie įprasti, kad visiškai nieko nebestebina. Bet tie, kas pakankamai drąsiai pardavinėjo marichuaną, dabar pyksta ant tų, kurie lenda į prekybą gatvėse su kitais, stipresniais narkotikais. Kad konkurentai nesijaustų nevaldomi – „žolės“ pardavėjai stengiasi skųsti policijai tuos, kurie platina kokainą.
