Prasidėjusį vasaros sezoną Lietuvos padavėjai ir barmenai jau ėmė vadinti revoliuciniu, nes po ilgų mėnesio be darbo, kai dėl pandemijos buvo priversti sėdėti namuose, dabar jie skaičiuoja augančius arbatpinigius. Daugeliui tai yra pagrindinė pajamų dalis. Mano kalbinti sostinės barų ir kavinių darbuotojai atvirai sako, kad prie 500-700 Eur siekiančių atlyginimų, dėka kasdien renkamų arbatpinigių galima prisidėti nemažą sumą. Daug kam šiemet ji bus dar didesnė, nes rinkoje atsirado naujas daikčiukas, apie kurį padavėjai ir barmenai atsiliepia su dideliu entuziazmu.
„Arbatpinigiai yra pagrindinė mūsų uždarbio dalis, jeigu moki gerai dirbti, teisingai aptarnauti klientus – jų surinksi daugiau, nei gausi oficialaus atlyginimo“, - neslepia populiaraus Vilniuje baro „Invino“ vadybininkė Justė Gaižauskaitė. Ji pati stovi už baro, taip pat prie staliukų aptarnauja klientus, ir gali atvirai pasakyti, kad į barus sugrįžtantys žmonės kiek gali stengiasi prisidėti prie pandemijos stipriai nuskriaustų barų darbuotojų kišenės pildymo. Svarbiausia, anot Justės, yra teisingas bendravimas, įsiklausimas į visus klientų pageidavimus, profesionalus bet kokių klaidų užglaistymas. „Jeigu perpranti šio darbo specifiką, pagauni tempą, atrandi bendrą kalbą su klientais – šitą darbą gali dirbti labai daug metų“, - sako Lietuvos pramogų pasaulio garsenybių mėgstamo baro vadybininkė.
Lietuvoje padavėjų ir barmenų darbas daug metų buvo nevertinamas, dažnai šių pareigų imdavosi tik jauni, savęs ieškantys studentai ir dažniausiai tik laikinam gyvenimo etapui. Kai tuo tarpu Italijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje šiose pareigose žmonės išdirba ilgus dešimtmečius. Ten, tiek pačių padavėjų, tiek klientų požiūris į juos, nuo senų laikų – visai kitoks. Daugiau pagarbos, daugiau uždarbio, geresnės socialinės garantijos. Juk niekam nekeista, kai geroje Milano ar Romos picerijoje prie stalelio prieina penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų padavėjas. O štai Lietuvoje tokių vietų dar labai nedaug. Tačiau situacija keičiasi, ir prie to daug prisideda kylantis šios srities darbuotojų uždarbis.
Aštuonerius metus bare dirbanti J. Gaižauskaitė neneigia, kad savo darbą be galo myli ir į nieką kitą jo nenorėtų keisti. Jos skaičiavimais, apie 80 proc. per dieną aptarnaujamų klientų palieka daugiau ar mažiau arbatpinigių. Dažniausiai tai būna 2 Eur moneta. „Gal ir paliktų daugiau, bet kuo toliau – tuo mažiau atsiskaitančių grynaisiais. Daugelis mūsų svečių atsiskaitinėja kortelėmis, grynųjų tiesiog nesinešioja“, – sako profesionali baro darbuotoja.
Tą pačią tendenciją pastebėjo ir Paupio rajone esančio baro „Downtown Forest” vadovas, pats prie baro dirbantis Kasparas Jasiukėnas. „Palikčiau arbatpinigių, bet neturiu grynųjų“, – anot jo, tai dažniausias padavėjų ir barmenų girdimas pasiaiškinimas Lietuvos baruose ir kavinėse. Tokie klientai pagūžčioja pečiais, atsiprašo ir mauna pro duris. Amerikoje ar daugelyje vakarų Europos šalių padavėjas tokiems tuoj pat pakištų banko kortelių skaitytuvą ir pasiūlytų arbatpinigius palikti tokiu būdu, daug kur net yra opcija pasirinkti, kiek procentų nuo visos sąskaitos klientas pageidauja palikti. Penki procentai, dešimt, penkiolika ar dvidešimt. Kaip vienas iš pasirinkimų būna – įrašyti savo pasirinktą sumą. Lietuvoje pas mus tokios sistemos nėra. Palikti arbatpinigius kortele galima vos keliose vietose. Be to, kaip sako barmenas Kasparas, patiems barų ir kavinių darbuotojams tai neapsimoka.
„Už banko skaitytuvu paliktus arbatpinigius reikia sumokėti labai daug mokesčių, todėl gauname tik mažą dalį mums paliktų pinigų“, – skundžiasi jis. Alų nuo ryto iki vakaro klientams pilstantis vyras pastebėjo, kad lietuviai palikinėdami arbatpinigius procentų nuo sumos skaičiuoti nesistengia, daugelis padeda tiek smulkių, kiek tuo metu turi piniginėje. „Vienas, du eurai, retesniais atvejais penki“, – sako jis. Didžiausia suma, kurią yra gavęs nuo vieno staliuko – buvo 100 eurų.
Tačiau grynųjų neturėjimo problema ir mažėjančių arbatpinigių bėdos Lietuvos kavinėms ir barams greitai turėtų tapti praeitimi, bent jau tokį tikslą turi naujo, specialiai šiai rinkai sukurto aparato kūrėjai. Gegužės viduryje mūsų šalyje pradėjo veikti unikali inovacija – arbatpinigių skaitytuvas „Tipit“. Tai mažas, kortelių skaitytuvą primenantis aparatas, kuris leidžia pervesti arbatpinigius tiesiai į baro ar kavinės personalo sąskaitą ir už tai sumokėti mažiausius įmanomus mokesčius – viso labo 15 proc. GPM.
„Jau tris savaites naudojamės šia naujiena ir galiu pasakyti, kad iškart pasijautė labai geros tendencijos“, – džiaugiasi baro „Invino“ vadybininkė. Ant baro pamatę naująjį aparatą patys klientai klausinėja kam jis skirtas ir iš smalsumo nori jį išmėginti. „Specialiai tam, kad paskatintume žmones palikinėti arbatpinigius naujuoju būdu, mes su kolegėmis pasigaminome ženklelius ant kurių parašyta, kad mes turime svajonę, o jai įgyvendinti reikalingi arbatpinigiai“, – pasakoja barmenė ir iškart pirštu parodo į naująjį aparatą.
Jos nuomone – daugeliui klientų tai iškart tapo pačiu patogiausiu būdu atsidėkoti už gerą aptarnavimą, todėl surenkamų pinigų sumos turėtų stipriai išaugti.
Naują technologiją pas save įsidiegė ir „Downtown Forest“ baras, kuriame dirbantis K. Jasiukėnas taip pat skaičiuoja pradėjusius augti arbatpinigius. „Manau, kad tam įtakos turi daug veiksnių. Žmonės pasiilgo išėjimų iš namų, pasiilgo bendravimo vieni su kitais, o taip pat – dabar arbatpinigius palikti paprasčiau nei anksčiau. Nereikia net piniginėje krapštytis, daug kas prie aparato prideda savo išmaniuosius telefonus, kuriuose vis daugiau žmonių turi įsidiegę banko korteles“, – pastebėjo barmenas.
Startuolio „Tipit“ planuose – pritraukti investicijas ir per metus laiko naujaisiais aparatais padengti visą Lietuvą. Penkerių metų perspektyvoje ketinama žengti į kitas Baltijos šalis ir galiausiai visą Europos barų ir restoranų rinką.
Lietuvoje prie šios naujovės stipriai prisidėjo „Švyturys-Utenos alus“ kompanija, skyrusi paramą startuoliui ir greičiau atvėrusi kelią į barus, kuriuose prekiaujama šio gamintojo produkcija.
Aparatėlyje „Tipit“ kiekvienas žmogus gali pasirinkti, kokią sumą nori palikti jį aptarnavusiam asmeniui. Sumos gali būti nuo 50 centų iki 15 Eur. Daugiau ar mažiau palikti – čia jau kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.
Arbatpinigiai yra be galo sudėtinga, intrigomis ir nesutarimais apipinta tema. Kiekvienas šį dalyką interpretuoja pagal save. Daugeliu atvejų tai priklauso nuo žmogaus piniginės storio, tačiau tikrai ne visada. Labai didelę įtaką daro ir tam tikros charakterio savybės. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dosnus – jį aptarnaujančiam personalui paliks daugiau, jeigu šykštus – mažiau ar išvis nieko. Padavėjai patvirtintų, kad dažnai net ir patys didžiausi turtuoliai, visokios garsenybės – parodo špygą.
Psichologai sako, kad arbatpinigių klausimu labai daug lemia tiek kliento, tiek jį aptarnaujančio asmens momentinės nuotaikos. Kiek paliks ir ar iš viso paliks – dažnas nusprendžia paskutinę akimirką, tarsi rašydamas pažymį už darbą ir pastangas. Tik čia vėl dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką – kas yra „dešimtukas“ (geriausias pažymys) kiekvienas žmogus turi savo nuomonę ir tam tikras arbatpinigių ribas. Kažkam pats geriausias aptarnavimas vertas 2 Eur, kažkas nepagaili 20 ar 50 eurų. Ir ta sumos išraiška nebūtinai kažką reiškia, tiesiog paties asmens galvoje yra susikurta sistema, kurią tikriausiai supranta tik jis pats. Dvi valandas aplink stalelį šokinėjęs padavėjas galbūt tikisi 10 eurų įvertinimo, o klientas jam palieka 5 eurus manydamas, kad tai labai daug ir labai gerai.
Nėra jokios taisyklių knygos kiek ir kam arbatpinigių palikinėti, nėra jokių konkrečių susitarimų. Tačiau kiekvienoje šalyje egzistuoja nerašytas kodeksas, kurio būtų mandagu laikytis. Tarkime Jungtinėse Amerikos Valstijos aptarnavime dirbantys žmonės dėl prie sąskaitos paliekamų papildomų pinigų yra pasiruošę aršiai pakovoti. Štai jums pavyzdys iš vienos mano kelionės. Niujorke, madingame Nolitos rajone su draugu prisėdome bare išgerti dviejų kokteilių. Gurkšnojome juos gal keturiasdešimt minučių, prie kokteilių gavome riešutų su prieskoniais. Viskas buvo puiku, už juos gavome 18 dolerių sąskaitą. Padėjom 20 dolerių, tarsi 2 palikdami arbatpinigiams. Tačiau mus susistabdė padavėjas ir ėmė klausinėti „ar kažkas buvo blogai?“ Iš pradžių nesupratau, kodėl jis taip pagalvojo, bet šis visiškai nesikuklino ir pats ėmė siūlyti padidinti tą sumą, nes 2 doleriai (10 proc.) yra akivaizdžiai per mažai, pasirodo, pagal niujorkiečių supratimą reikėtų palikti bent 4 dolerius (20 proc.). Kaip padavėjas pasiūlė – taip ir padarėme, dar kelis kartus atsiprašiau jo. Tai man buvo pamoka, kurios niekada nepamiršiu. Amerika yra arbatpinigių šalis, kur jų visi tikisi beveik ant kiekvieno kampo.
Tuo tarpu daugelyje vakarų Europos valstybių arbatpinigius kavinės ir barai iškart priskaičiuoja prie sąskaitos. Ir tai būna nurodyta kvite, nori tu to ar ne. Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje – jie mėgsta tokiu, labai paprastu būdu pasiimti tai, kas jiems kaip ir turėtų priklausyti. „Mes gauname per mažus atlyginimus, dirbame daug, esame atsidavę, todėl norime, kad žmonės už tai atsidėkotų. Bet ne visi atsidėkoja tinkamai, todėl geriausias būdas yra priskaičiuoti arbatpinigius patiems“, – sako Lisabonoje, populiariame žuvies restorane dirbantis barmenas, senas mano bičiulis Rodrigo Rocha. Per mėnesį sudėjus atlyginimą ir arbatpinigius jis uždirba per 3 tūkstančius Eur., todėl Rodrigo yra laimingas ir profesijos keisti neketina.
