„Šiukšlės mane lydi visą gyvenimą. Net gi pirmąjį žaislą tėtis man surado šiukšlių krūvoje. Tai buvo šiek tiek apibraižyta lenktyninė mašinėlė su numeriu „11“ ant kapoto. Kažkas ją išmetė, o aš naudojau gal porą metų. Labai mėgau tą žaislą ir man visai nerūpėjo, kad jis iš šiukšlių krūvos“, – prisimena Zakarius Gamal, keturiasdešimt trejų metų vyras, įpratęs naudotis tuo, kas kitiems tampa nereikalinga. Šiukšlėse jis yra radęs mobilųjį telefoną, kasetinį magnetofoną, indų, iš kurių iki šiol valgo visa Zakariaus šeima. Ne kartą tarp išmestų daiktų rado ir pinigų, tiesa sumos dažniausiai nelabai didelės: 20-50 egiptietiškų paundų – 1-2 eurai mūsų valiuta, tik keletą kartų buvo aptikęs „riebesnes“ sumas. Tokie radiniai jo nė kiek nestebina, per daug metų jau tapo įprasta gyvenimo dalimi. Šio vyro rausimosi tarp šiukšlių stažas – keturiasdešimt metų. Kaip ir daugelis jo draugų bei kaimynų – pradėjo nuo mažumės.

Joks Afrikos ar Pietų Amerikos lūšnynas neatrodo taip skurdžiai ir taip liūdnai, kaip ant Mokatam kalno Kaire esantis Zabalin „šiukšlių miestas“. Tai ištisi gatvių ir gatvelių labirintai, nukloti tonomis įvairiausių atliekų. Plastikas, stiklas, popierius, maisto liekanos, buitinės šiukšlės, sena, sudaužyta technika, aplaužyti baldai ir t.t. Nuo 1940-ųjų metų čia plūsta bent pusę visų, daugiau nei 21 milijoną gyventojų turinčio miesto, atliekų. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad per dieną ten gali būti atvežama maždaug apie 10-12 tūkstančių tonų. Tačiau šios vietos jokiu būdu negalima pavadinti sąvartynu, nes tai nėra oficialus Kairo sąvartynas. Ant Mokatam kalno taip pat nėra ir šiukšlių perdirbimo gamyklos, nors galėtų būti, jos ten labai reiktų.

Ši vieta labiausiai primena miegamąjį rajoną, tokį kaip Karoliniškės Vilniuje, Dainava Kaune, ar Pietinis Šiauliuose. Tik mūsų rajonuose tobula tvarka, geras kvapas, pasivaikščiojimų takeliai ir išpuoselėti gėlynai. O štai ant Kairo Mokatam kalno – vietoj visų gerų dalykų – vien tik šiukšlės. Ir dėl to negalima kaltinti miesto komunalininkų. Ne jie ten jas veža, tai daro patys rajono gyventojai – Zabalin vyrai ir moterys. Iš Egipto arabų kalbos išvertus žodį „zabalin“ jis tą ir reiškia – šiukšlių žmonės. Tiesą sakant, tai gana įžeidus žodis, kurį egiptiečiai naudoja norėdami įkasti netvarkingiems bičiuliams ar šeimos nariams. „Tu tikras zabalin“, – sako mama, kambario susitvarkyti negebančiam sūnui ir šis įsižeidęs eina tvarkytis.

Foto: Orijus Gasanovas

Tačiau ant mano minimo Mokatam kalno šis žodis nieko neįžeidžia, jis čia visiškai normalus, vartojamas kasdien. O čia gyvenantys asmenys save taip ir vadina „Zabalin žmonėmis“. Tai gana uždara, mažai kam priimtiną gyvenimą vedanti bendruomenė, kurios nariai nuo pat gimimo iki mirties kapstosi šiukšlių kalnuose. Ne todėl, kad jiems tai būtų smagu, tiesiog toks jų verslas, darbas, gyvenimo būdas – viskas viename. Zabalin žmonės neturi išeiginių, nes šiukšlių grandinė yra nesustojanti, jos iš viso Kairo, pačių atokiausių miesto vietų atvyksta ištisą parą, septynias dienas per savaitę. Ir jeigu tik tų šiukšlių niekas neatrinkinėtų, jeigu grandinė sustotų – situacija būtų nevaldoma.

Foto: Orijus Gasanovas

Viskas prasidėjo praėjusio amžiaus viduryje, kai į Kairą iš atokių Egipto kalnų persikėlė krikščionių tikėjimą išpažįstanti bendruomenė. Neturėdami pinigų įsigyti normaliam būstui – tie žmonės apsigyveno ant Mokatam kalno papėdės, kur dabar plyti jūra atliekų. O tuo metu tai buvo tuščia, niekam nereikalinga žemė. Pasistatę pirmuosius namelius naujakuriai turėjo sugalvoti, kuo dirbs ir iš ko pragyvens. Tada jiems ir kilo idėja tapti šiukšlių perrinkinėtojais. Pradėjo viena šeima, po to prisijungė kitos, galiausiai visas rajonas. Iš kaimų čia ėmė važiuoti vis daugiau giminaičių, draugų. Zabalin bendruomenė stipriai išsiplėtė, sakoma, kad dabar Šiukšlių mieste gyvena apie 70-80 tūkstančių žmonių, kurių amžiaus vidurkis gana jaunas – apie 60 procentų vietinių – jaunesni nei 40 metų. Tai matosi ir vaikštant jų gatvelėmis.

Foto: Orijus Gasanovas

Daugėjo Zabalin žmonių – daugėjo ir čia atsivežamų šiukšlių kiekiai. Šių šeimų tikslas – su Kairo gyventojais pasirašyti sutartis arba tiesiog žodžiu susitarti, kad už jų šiukšles bus atsakinga ne miesto komunalinė tarnyba, o jie. Tarkime – gyvenate daugiabutyje, šalia namo turite kelis konteinerius. Jų ištuštinti atvyksta ne įprasta šiukšliavežių mašina, o puspriekabė iš Zabalin rajono. Iš jos iššoka keli vaikinukai, susiverčia konteinerius ir vežasi visą turinį sau. Iš esmės – šiukšlių žmonės dirba taip, tarsi būtų konkurencinga firma, savivaldybės tarnyboms. Bet įdomiausia, kad Kairo gyventojai – daug labiau patenkinti Zabalin šiukšlių žmonėmis, o ne valstybine šiukšlių surinkimo kompanija.

Foto: Orijus Gasanovas

Viskas, ką patys Zabalin žmonės atsiveža sunkvežimiais, puspriekabėmis, karučiais ar arklių kinkytais vežimais – išverčiama tiesiai prie jų namų, ant gatvės. Tada į talką kviečiama visa šeima, kartais dar ir kaimynai. Didžiulę atliekų krūvą reikia perrinkti per 5-6 valandas. Į vieną maišą metamas plastikas, į kitą stiklas, visada paruošta dėžė – vertingiems radiniams. Po perrinkimo, ant gatvės lieka tik maisto liekanos ir visiškai nevertingos šiukšlės – panaudoti higieniniai paketai, vaikų pripildyti vystyklai ir panašios atliekos. Ankščiau rajone gyveno daug kiaulių sanitarių – jų darbas buvo suvalgyti organinės kilmės likučius, kad gatvėse nesimėtytų sušvinkusi vištiena, supuvę bananai ar panašiai. Tačiau maždaug prieš dešimt metų, dėl kiaulių gripo grėsmės valdžia liepė visas rajono kiaules sunaikinti. Dabar maisto liekanas nuo gatvių ėda ožkos, avys ir katės. Bet Zabalin gyventojų nuomone, šie gyvūnai tai daro daug prasčiau nei kiaulės.

Viena didžiausių rajono bėdų – tai, kad su miesto šiukšlėmis plinta įvairios ligos, tarp jų ir COVID-19. Zabalin bendruomenė nuo to stipriai kenčia, tačiau dėl to nieko nedaro. Neturi nei specialių apsaugos priemonių, nei dezinfekcinių skysčių. Nors nuo susirgimų nukentėjo beveik kiekviena šeima – šiukšles ir toliau atrinkinėja plikomis rankomis, neužsidengę veidų.

Foto: Orijus Gasanovas

Mano jau minėtas šio rajono senbuvis Zakarius Gamal save vadina plastiko rinkimo profesionalu. Jis net turi pasirašęs sutarti su viena plastiko perdirbimo kompanija, kuri jam moka neblogus pinigus. „Per mėnesį uždirbu apie 200-300 eurų, todėl tikrai negalime skųstis. Visa mano šeima visuomet turi, ką valgyti. Taip pat nusipirkome televizorių, skalbimo mašiną ir svarbiausia – turiu išmanųjį mobilų telefoną“, – giriasi Zakarius. Į darbą jis kartu pasikviečia ir abu savo sūnus bei tėtį, kuriam beveik 70 metų. O vyro mama bei žmona turi kitas pareigas – jos gamina valgyti, tvarko namus ir pačios, savo rankomis siuva šiukšlėms skirtus maišus.

Foto: Orijus Gasanovas

Zakarius skirtingai nei daugelis jo draugų ir kaimynų – šiek tiek moka kalbėti angliškai. Bet šį gebėjimą jis vis dar tobulina, tai daro lankydamas savanorišką krizių centrą, kuris padeda sunkiau gyvenantiems asmenims. Mainais už pagalbą jis gauna nemokamus kalbos kursus. Taip pat vyras mėgsta žaisti futbolą ir žiūrėti juokingus vaizdelius per „Youtube“ platformą. „Daug kas bijo mūsų rajono, nes galvoja, kad esame pavojingi ir, kad pas mus vyksta blogi dalykai. Bet iš tikrųjų tai visiškai normalus rajonas. Gyvename labai draugiškai, vieni kitiems padedame kiek galime“, – aiškino jis man. Jis aprodė savo rajoną, kurį be proto myli, nepaisydamas, kad jame visuomet tvyro baisi smarvė. „Štai ten moterų grožio salonas, o ten mūsų baras“, - didžiuojasi Zakarius.

Foto: Orijus Gasanovas

Didžiausios Zabalin žmonių garsenybės – tie rajono gyventojai, kurie tarp šiukšlių randa kokių nors ypatingai brangių daiktų ar dideles pinigų sumas. Toks yra ir Fahimas Raftal, kurio tėtis prieš daug metų surado kažkieno, tikriausiai netyčia, išmestas santaupas – apie 20 tūkstančių eurų. Už tuos pinigus Fahimo tėtis nusipirko automobilį ir suremontavo šeimos butą.

Nors pinigų pragyvenimui užsidirba, Zabalin žmonės neišgali sau leisti mokslų, todėl daugelis nesugeba nei padoriai skaityti, nei rašyti. Nors šiokias tokias mokyklėles jie turi. Tiesa, pamokos ten vedamos ne pagal Egipto švietimo sistemą, o taip, kaip sugalvojo kažkas iš vyresnių bendruomenės narių.

Svarbiausia vaikus išmokyti dirbti su šiukšlėmis, teisingai jas atrinkinėti, paruošti pridavimui ir panašiai. Tų pačių šiukšlių dėka – mokoma ir skaičiuoti bei skaityti. Tam naudojami seni žurnalai, knygos, arba etiketės nuo įvairių produktų, tarkime šampūno buteliuko ar sausainių pakuotės.

Apie Zabalin žmonių gyvenimą ir jų aplinką užfiksavau ir naujoje laidos „Orijaus kelionės“ dalyje (2 sezonas, 13 laida). Įspėju – kai kurie vaizdai gali nepatikti jautresnių nervų žiūrovams.