Jeigu kada nors keiksnojote situaciją Lietuvos keliuose, jeigu galvojote, kad mūsų šalies vairuotojai kažkuo negeri, neprofesionalūs, tuoj pat atsimikite visus keiksmus. Po kelionės į Egipto sostinę – nuomonę pakeistų kiekvienas. Aš irgi pakeičiau, visam gyvenimui. Štai ten, tame dvidešimt vieną milijoną gyventojų turinčiame megapolyje galima pamatyti, ko neregėjote net baisiausiuose sapnuose. Ten yra kelių policijos košmaras, ten yra vairavimo instruktorių pragaras, ten baisiau nei baisu. O baisiausia ten būtų visiems teisinguoliams, mandaguoliams, kelių taisyklių pirmūnams. Juos ten paprasčiausiai sutryptų į miltus.
Kokia baisi tame mieste situacija keliuose pasistengiau atspindėti ir savo kelionių laidoje „Orijaus Kelionės“, 2 sezono, 12 serijoje.
Niekas, absoliučiai niekas nesivadovauja jokiomis taisyklėmis, bent jau ne tomis, kurias mes europiečiai žinome. Kairiečiai važinėja taip, kaip jiems atrodo geriausiai. O tai yra – net ne visai važiavimas, o tikra kova keliuose. Įsivaizduokite situaciją: penkių eismo juostų kelyje visokios transporto priemonės (nuo autobusų ir sunkvežimių iki motociklų ir arkliais pakinkytų karietų) važiuoja septyniomis, gal net aštuoniomis juostomis. Jie jas patys ten susikuria, laviruodami tarp amžinų kamščių. Jeigu tik mato bent menkiausią tarpelį – lenda, užkerta kelią kitiems. Kartais nubrėžia šoną. Bet nieko tokio, net jeigu ir įlenkia šiek tiek. Pasirodo, tokie dalykai, įvairiausi automobilių apgadinimai Kaire – ne bėda. Ir jokiu būdu ne avarija. Pagal vietinių supratimą, avarija yra tik tada, kai įvykyje nukenčia žmogus. Bet ten ne tai, kad parkrenta, ranką susibraižo. Turi rimtai susižaloti, kraujas lietis. Tada jau avarija, tokiu atveju jau registruoja įvykį, skambina policijai. Kaip ten pareigūnai išsiaiškina, kas kaltas – čia jau kita tema, jos aš jums tikrai neišnagrinėsiu. Dar avarija jie laiko, kai automobilis būna sumaitotas taip, kad jau niekas jo nesugebės pataisyti, tada irgi įvykį registruoja.
Štai kodėl Kairo gatvėse beveik visos eisme dalyvaujančios transporto priemonės stipriai aplamdytos, pabraižytos, apdaužytos. Tai normalu, niekam gėdos nekelia, remontuoti žmonės neskuba. O kam? Juk žino, kad kitą dieną vėl bus tas pats.
Labai daug metų Kairas garsėjo kaip miestas, kuriame nėra šviesoforų ir mažai kelio ženklų. Ir dabar dažnai dar daug kas taip pajuokauja. Nors tai ne visai tiesa. Pakankamai ilgą laiką Egipto sostinėje buvo du šviesoforai, prie jų žmonės eidavo fotografuotis, ypač ši atrakcija patikdavo turistams. Įsivaizduokite, du šviesoforai milijonams eismo dalyvių! Dabar situacija vos vos pagerėjo, miesto valdžia jau didžiuojasi, jau giriasi. Kai kuriuose šaltiniuose randu, kad Kaire dabar yra NET devyni šviesoforai. Nors mano kalbinti taksi vairuotojai sako netikėti tuo, ką rašo jų valdžia. Po miestą su keleiviais kasdien marširuojantys taksistai savo statistiką veda. Vienas aiškino, kad Kaire septyni šviesoforai, kitam atrodo, kad jų yra vienuolika, bet nėra tikras iki galo. „Jau eismas pas mus gerėja, dabar situacija daug ramesnė nei buvo prieš dešimt metų“, - sako jis man.
Dar taksi vairuotojai Ahmedas ir Ibrahimas paaiškino, kad jeigu nori išlikti gyvas, ir jeigu nori kur nors nuvažiuoti Kaire – jokiu būdu nekreipk dėmesio į kelio ženklus. Nes jeigu tik bandysi jais vadovautis – nieko nepavyks. „Jeigu tik matai tarpą, lįsk, važiuok į priekį. Nieko nepraleidinėk, nes užstrigsi“, - sako dvidešimt metų už vairo sėdintis Ahmedas.
Įdomus dalykas, kad jį vairuoti mokė jo nevairuojantis dėdė. Bet tas dėdė taisydavo mašinas, todėl duodavo Ahmedui pasėdėti, pabandyti mašiną užvesti, pajudėti iš vietos. Ir taip taksistas išmoko vairuoti. Nuėjo į vietinę „Regitrą“, išlaikė egzaminą ir važinėja. „Labai daug metų pas mus nebuvo nei vienos vairavimo mokyklos, žmonės patys mokėsi vieni iš kitų. Dabar jau atsiranda, bet jos nėra populiarios. Kam mokėti pinigus, kai galima su draugais to paties išmokti. Aš pavyzdžiui, jau ne vieną šeimos narį išmokiau“, - sako jis. Ir tai normalu, niekam nekliūva.
Kad patirtum tą siaubą, net nebūtina vairuoti automobilį. Pėstieji taip pat kasdien susiduria su kova už išgyvenimą. Kaire aš nemačiau perėjų, o specialiai ieškojau jų, bet niekur nesimatė. Štai kodėl žmonės per gatvę eina ten, kur užsinori. Kad ir pačioje judriausioje gatvėje. Kadangi mašinos amžinai stringa kamščiuose, žmonės lenda į tarpus tarp jų ir tada jau – kaip Dievas duos. Nors Kaire labiau priimtina būtų sakyti Alachas. Pas juos net toks šventas pasakymas yra, tinkantis tokioms situacijoms: Inshallah (In sha Allah) – liet. Jei duos Dievas.
Kaip sako patys vietiniai, keliuose labiausiai saugotis reikia ne automobilių ir net ne didelių sunkvežimių. O arklių ir kupranugarių, tai jie dažnai sutrypia išsiblaškiusius pėsčiuosius. Nespėja sustabdyti laiku ir su koja užvažiuoja per galvą, per nugarą ar panašiai. Skausminga ir ne visiems geruoju baigiasi.
Vairuotojas Ibrahimas, per savaitę praleistą Kaire, man tapo geras, gana artimas draugas, mes su juo ir papolitikuodavome, ir vienas kitą per dantį patraukdavome. Taip susidraugavome, kad jis bandė mane mokyti vietinės kelių kalbos. Tai yra pypsėjimo, ar kaip pasakytų mano a.a. senelis „signalinimo“. Ten dėl pačių įvairiausių priežasčių visi vieni kitiems „signalina“. Nori, kad užleistų – spaudi du trumpus „pyp“, praleidi ką nors kitą – spaudi keturis trumpus „pyp“. Keikiesi, nori išbarti kažką, kas tau užkirto kelią – spaudi du trumpus, tada vieną ilgą, ir vėl du trumpus „pyp“.
Jie pypsi dėl visko, dėl gerų ir blogų nutikimų keliuose. Ir nors man tai kėlė žiaurų galvos skausmą, patiems Kairo gyventojams – tai miesto fonas. „Toks Kairo garsas, jau labai daug metų“, - sako Ibrahimas.
Šis vairuotojas, konsultuodamas mane apie situaciją keliuose, liepė visus lietuvius perspėti, kad tik niekas atvykęs į Egipto sostinę nesugalvotų išsinuomoti automobilio. „Bus labai daug problemų, europiečiai pas mus nesugeba važiuoti. Bus daug įbrėžimų, daug sulamdymų. Reikės mokėti baudas nuomos firmai“, - sako jis.
Ir tikriausiai nemeluoja. Tikrai labiau apsimoka visur ir visada važinėtis su taksi arba kviestis pavėžėjimo programėlių vairuotojus. Kainos Kaire nedidelės, be to su vietiniu vairuotoju tuose keliuose tikrai bus drąsiau.
Na, ir paskutinis, mane pralinksminęs faktas iš Kairo eismo – įdomu tai, kad jie, nors ir labai beprotiškai važinėdami, patys save laiko geriausiais vairuotojais pasaulyje. „Pas mus visada chaosas, bet mes sugebame važinėti, niekam dėl to nėra problemų. Visi turistai stebisi, todėl mes ir esame patys geriausi pasaulyje“, - išdidžiai sako Ibrahimas. Ir dar prideda pats apie save: „O geriausias iš geriausių aš, varinėju kaip Šumacheris“.
