Įdomu tai, kad nors daugeliui pasaulio žmonių Maldyvai yra tarsi rojus iš tobulo atviruko, ne visi vietiniai žmonės supranta, koks ypatingas grožis juos kasdien supa. Pasirodo, retas maldyvietis iškelia koją iš savo gimtosios salos. Daug kas taip ir nugyvena visą gyvenimą dviejų ar penkių kilometrų ilgio teritorijoje.
Reiktų suprasti ir dar vieną dalyką – tos salos, kuriose gyvena vietiniai, dažniausiai neatrodo taip tobulai, kaip Maldyvus mums pateikia kelionių agentūros. Jų salos labiau primena mažus provincijos miestelius ar net kaimą, o ne tobulų atostogų oazę. Ko tikrai nerasite vietinių žmonių gyvenvietėse – namelių ant vandens.
Velniop tuos namelius, maldyviečiams jų visiškai netrūksta, jie turi savo trobas. O pagrindinis rūpestis kasdien – kaip gauti maisto šeimai. Dažniausiai tai vyrų rūpestis, jie stengiasi, kad žmona ir vaikai būtų viskuo aprūpinti. Taigi, kol dar visi miega, Maldyvų vyrai plaukia į tunų žvejybą. Tunas yra pagrindinis visų gyventojų produktas.
Pasirodo, kad plaukdami į žvejybą savo poreikiams maldyviečiai ima kuo mažesnes motorines valtis, nes taip yra daug pigiau dėl kuro sąnaudų. Dažniausiai į valtį lipa 2-3 skirtingų šeimų vyrai. Tiek kuro išlaidas, tiek sugautą laimikį jie dalijasi lygiomis dalimis.
Maldyviečiai juokiasi, kad norint pagauti tuną nereikia turėti jokių specifinių žinių ar sugebėjimų. Jeigu atplaukei į tinkamą vietą – tai bus labai paprasta, net ir tiems, kurie niekada anksčiau nėra pagavę žuvies.
Vyrai nepersistengia, tunų žvejyba ankstyvais rytais vyksta tik apie porą valandų. Bet to tikrai pakanka, ypač, jeigu išplauki bent du kartus per savaitę. Be to, vieną kitą žuvelioką galima parduoti vietiniame turguje ir taip užsidirbti.
Ir nors Maldyvuose be galo daug šviežios žuvies – jiems nėra įprasta valgyti ją žalią, kaip tai daro japonai. Nei sušių, nei tartarų ar sašimių sau čia niekas negamina, bet turistams, žinoma, gali paruošti.
Dar vienas dalykas, ko nepamatysite turistinėse Maldyvų salose – tai vietinių pamaldumo. Gana aktyviai islamą propaguojantys musulmonai kiekvienoje saloje turi bent vieną mečetę, o dažniausiai dvi ar tris. Kaip ir priklauso šios religijos išpažinėjams – salų gyventojai meldžiasi penkis kartus per parą. O pati svarbiausia malda būna penktadieniais.
Melstis maldyviečiai mėgsta kur kas labiau, nei degintis prie jūros ar šokinėti per bangas. Jų laikas paplūdimyje atrodo visai kitaip nei mūsų.
Deja, negaliu pasakyti, kad vietinių žmonių paplūdimiai man patiko labiau už turistinius, tikrai ne. Ne tik todėl, kad smėlis čia ne toks baltas, bet ir dėl ypatingo jų užterštumo.
Guli saloje žmonės neturi kur dėti savo buitinių ir statybinių šiukšlių, todėl jas beria tiesiog paplūdimyje, tiesiai ant jūros kranto. Tai tikrai nepuošia salų, o blogiausia – siaubingai teršia gamtą. Dar baisiau yra netoliese esančioje, didesnėje Mafušio saloje, kur vienas iš salos pakraščių paverstas tikru sąvartynu.
Kaip atrodo liūdnoji gražiųjų salų pusę ir liepsnojantis šiukšlynas – pamatysite naujausioje laidoje „Orijaus kelionės“.
