Tokių Maldyvų, apie kokius pasakosiu šiame rašinyje, niekas neįsivaizduoja net ir blogiausiame savo sapne. Tiesą sakant, ir aš neįsivaizdavau, kuo gali virsti išsvajotos atostogos. Bet juk gyvename visiškai nenormaliu COVID-19 laikotarpiu, kai vyksta tai, kas niekada anksčiau nevykdavo, todėl sveiki atvykę į naująją realybę.
Kai šiuo sudėtingu laikotarpiu lietuviai vyksta atostogauti į užsienio kraštus, mažai kas pagalvoja, kad viskas gali pasisukti ne taip, kaip buvo planuota iš pradžių. Kad vietoje išsvajotų patirčių jūroje, paplūdimiuose, restoranuose ir geruose viešbučiuose galima gauti bauginamą koronaviruso diagnozę ir ją lydinčią saviizoliaciją visiškoje vienumoje. Jeigu susergate kelionėje, niekas jūsų taip laisvai namo neišleis. Niekas neklaus, norite to ar ne, – tiesiog ims ir uždarys į karantino viešbutį. Pavyzdžiui, Maldyvuose mažiausias izoliavimosi terminas – pusė mėnesio (14 dienų). Ir už tai teks pačiam sumokėti. Skamba nemaloniai, tiesa? Tačiau kai kuriems lietuviams būtent taip ir nutiko. Buvo ir ašarų, ir didelių pykčių, bet niekas nepadėjo.
Devyniolika metų Londone gyvenantis ir ten statybininku dirbantis Deividas Baranauskas ilgai svajojo apie tai, kaip karališkai Maldyvų salose atostogaus su savo žmona ir sūneliu. Iš pradžių jie planavo pailsėti pigesnėje saloje, ekonominio lygio viešbutyje, o tada keliauti prabangiau – persikelti į namelius ant vandens. Daug dirbo Deividas, kad svajones pavyktų įgyvendinti, kaupė atostogų dienas ir pinigus. Tačiau smulkmeniškai apgalvotas scenarijus sugriuvo šeštąją poilsio dieną, kai Maldyvuose, Mafušio salos ligoninėje, jam atliko PGR testą. Paaiškėjo, kad Deividas užsikrėtė koronavirusu. Kaip, kada ir nuo ko – vyras nežino, tačiau bando spėlioti, kad tai galėjo įvykti keliantis viešbučio liftu arba per pusryčius, kai žmogus liečiasi prie žmogaus, kaip jis sako, „vieni kitiems kvėpuoja tiesiai į nosis“.
Deividas sutinka, kad turėjo kelis simptomus, – viduriavo, jautė šaltkrėtį, tačiau manė, kad tai įprasta organizmo reakcija pakeitus aplinką. Jam taip būdavo ir anksčiau, todėl per daug dėmesio į šiuos sutrikimus nekreipė. Buvo įsitikinęs, kad viskas netrukus praeis, todėl ramiai atostogavo, dienas leido paplūdimyje.
„Tą testą dariausi privalomai, nes tokia yra tvarka, jeigu nori judėti iš vienos salos į kitą. Mes jau planavome iš šitos paprastos salos persikelti į gerą, prabangų kurortą, tačiau tai padaryti man uždraudė. Pasakė, kad viskas, galiu pamiršti pramogas ir privalau izoliuotis jų parinktame karantino viešbutyje“, – pasakoja Deividas.
Jam paskyrė vieną kambarį, jo žmonai su sūneliu – kitą, kad šeimos nariai neužsikrėstų nuo Deivido, mat jų rezultatai buvo neigiami. „Man labai keista, kaip mes, gyvendami viename kambaryje, artimai kontaktuodami, neužsikrėtėme visi trise. Juk tikrai vienas nuo kito nesisaugojome“, – stebisi jis. Dar labiau lietuvį papiktino faktas, kad privalės karantinuotis viešbutyje, kuris priklauso tam pačiam verslininkui kaip ir tas viešbutis, kuriame Deivido šeima atostogavo. „Jokio pasirinkimo nėra, tiesiog perneša daiktus ir tiek žinių. Man tai sukėlė įtarimų, neslėpsiu. Todėl paprašiau administracijos, kad leistų dar kartą pasitikrinti, kad padarytų dar vieną testą. Juk būna paklaidų, o gal tas testas ne taip kažką parodė. Deja, šį prašymą ignoravo. Buvo pasakyta, kad Maldyvuose tokia tvarka – testas žmogui daromas tik kas keturiolika dienų. Liepė sėdėti kambaryje ir tylėti“, – pyksta izoliuotis priverstas Deividas.
Vienas sėdėdamas kambaryje jis ėmė kelti visokias sąmokslo teorijas dėl to, kas nutiko. „O kas čia žino, gal taip verslininkai uždirba iš naivių turistų? Pasako mums, kad sergame, uždaro jiems priklausančiame viešbutyje ir ima už tai pinigus. Juk viena naktis, praleista šitoje vietoje, kainuoja 65 eurus. Paskaičiuokite, kokią solidžią sumą reiks mokėti už visas 14 dienų. Ir dar reikia nepamiršti, kad mūsų šeimai teko du kambariai, tad suma padvigubėja“, – purkštavo mano pašnekovas. Su Deividu kalbėjomės per atstumą, iš savo trečiame aukšte esančio kambario jis nusileido prie pagrindinių viešbučio durų.
Įdomu tai, kad karantino viešbučio niekas nesaugo, nėra jokių budinčių medikų ar sargybinių. Visa atsakomybė palikta ant pačių izoliuotis uždarytų žmonių pečių. Tiesa, duris, kiek gali, stebi šalimais esančio restorano, priklausančio tiems patiems savininkams, padavėjai. Jeigu jie pamato, kad kuris nors žmogus išėjo iš savo kambario ar dar blogiau – išėjo pasivaikščioti po salą, nedelsdami informuoja administraciją. Tokių pažeidėjų buvo ne vienas. „Čia buvo uždarytas toks ukrainietis, jis kėlė didžiulį triukšmą, netikėjo, kad serga. Reikalavo pakartotinio testo, skambinėjo į ambasadas. Įdomu tai, kad po vienos dienos jis tiesiog dingo iš mūsų viešbučio. Jo likimo nežinau“, – pasakoja Deividas.
Paprašiau izoliuotis priversto lietuvio, kad jis ne tik papasakotų, bet ir nuotraukomis iliustruotų, kaip atrodo karantino viešbutis. Deividas šią vietą įvertino labai blogai. Pirmiausia vyras baisėjosi higienos trūkumu, jis pastebėjo, kad ten daug dulkių, purvo ir niekas viso to nevalo. „Mano supratimu, tokioje vietoje, kur surinkti ligoniai, turėtų būti labai švaru, tiesa? O čia yra atvirkščiai – esame uždaryti apleistoje vietoje, kur vyksta statybos ar remontai. Kambaryje kažkokie laidai palikti, neaišku kas ir kaip. Rankšluosčiai labai smirda, jų spalva nenusakoma. Kondicionierius laikraščiais užkištas, dušas nulūžęs“, – savo apartamentų minusus vardijo jis. Deividą šokiravo televizoriaus distancinio valdymo pultelis. „Man bjauru jį liesti, negaliu perjungti kanalų, nes pultelis lipnus, riebus, dulkėtas“, – nusiminęs dėstė.
Prabangių atostogų norėjęs vyras negaili karčių žodžių ir maistui, kurį tris kartus per dieną randa ant kėdutės prie savo kambario durų. „Neskanu, tiesiog niekas nesistengia dėl klientų, kurie moka pinigus“, – aiškino pašnekovas.
Deividas nepatingėjo viešbutyje atlikti savo tyrimą. Jis vaikščiojo bendro naudojimo balkonais ir klausinėjo kitų izoliuotis uždarytų asmenų, kur jie galėjo užsikrėsti. Vokiečiai, britai, rusai, kiti lietuviai. „Nustebau, kad visi iki vieno – iš tų pačių dviejų šalimais esančių viešbučių „Kaani Grand Seaview“ ir „Kaani Beach Hotel“. Ir visi vadinamieji ligoniai nieko nejaučia. Man tai sukėlė įtarimų“, – sako Deividas. Taip pat įdomus jo pastebėtas faktas – nors iš šių viešbučių į izoliaciją pateko ne vienas žmogus, patys viešbučiai toliau puikiai funkcionuoja, darbuotojai, turėję kontaktų su užsikrėtusiais, taip pat dirba lyg niekur nieko. „Aš iškėliau klausimą, gal užsikrėčiau nuo personalo, gal kaltas koks nors vidinis asmuo. Bet administracija mano teoriją atmetė, sakė, kad visi jaučiasi puikiai“, – pasakoja jis.
Dalį pokalbio su Deividu galite pamatyti naujausioje „Orijaus kelionių“ laidoje (2 sezonas, 10 laida), kurioje pasakoju, kaip salose atostogauja lietuviai. Akivaizdu, kad ne visi laimingai.
Keistas sutapimas – laidos pabaigoje rodoma turistė Rasa duodama savo trumpą interviu dar nežinojo, kaip susiklostys jos likimas Maldyvuose. Praėjus dvylikai valandų po filmavimo ji turėjo išskristi į Lietuvą, bet neišskrido.
Dar viena karantino viešbutyje atsidūrusi, o prieš tai tame pačiame „Kaani“ grupės viešbutyje atostogavusi lietuvė – ponia Rasa Urbanavičienė iš Vilniaus. Moteris su dviem draugėmis iš Šiaulių į izoliaciją pateko dviem savaitėmis vėliau nei Deividas. Jie, būdami izoliacijoje, susitiko tik vieną dieną. „Juokiamės, kad keičiamės pamainomis. Tik tas juokas pro ašaras“, – nusiminusi su manimi kalbėjo Rasa.
Šios moters istorija šiek tiek kitokia, painesnė nei Deivido. Trys draugės atostogavo Maldyvuose, kasdien plaukdavo į ekskursijas Indijos vandenyne, deginosi paplūdimiuose. Praėjus dešimčiai atostogų dienų, jau ruošėsi skristi atgal į Lietuvą, iš vakaro pasidarė privalomą PGR testą, kuris parodė, kad viena iš trijų moterų užsikrėtė koronavirusu.
„Mums keista, nes visos trys gyvenome viename kambaryje, bet susirgo tik ji viena. Prašėme, kad padarytų pakartotinį testą, gal čia klaida. Deja, labai griežtai atsakė, kad Maldyvų tvarka neleidžia daryti jokių pakartotinų testų, nebent tik po dviejų savaičių“, – prisimena Rasa, kurios testas buvo neigiamas. Ji su viena iš draugių buvo uždarytos į vieną kambarį (kaip turėjusios sąlytį), o susirgusi draugė – į kitą.
„Gyvenimo sąlygos baisios, grindys išlūžusios, spynos išlaužtos, rankšluosčiai ryškiai pilkos spalvos, žinoma, buvę kažkada balti, maistas baisus, daržovių tik kokie 3 procentai“, – liūdnai dūsaudama sako Rasa. Ji neslepia, kad pirmomis izoliacijos dienomis išliejo kalnus ašarų. „Čia pakliuvus pirmas dvi dienas buvo šokas, tai jas kaip per miglą atsimenu“, – atsidūsta.
Toliau Rasos istorija rutuliojosi liūdniau, nei galėtumėte pagalvoti. Iš pradžių izoliuotis uždaryta dėl sąlyčio su ligone, galiausiai ji pamojavo savo susirgusiai draugei, kuri pasveiko ir išvyko atgal į Lietuvą. Pamojavo Rasa ir kitai draugei, kuriai pavyko išvengti užsikrėtimo. Po izoliacijos ši taip pat išskrido. Karantino viešbutyje liko tik viena Rasa, nes galiausiai koronavirusą diagnozavo jai pačiai. „Negalėjau patikėti, tiesiog neįtikėtina, kad taip nutiko. Jau skaičiavau dienas, kada pagaliau keliausiu pas mylimą vyrą, pas savo vaikus. Ir staiga praneša, kad dabar gautas mano teigiamas rezultatas. Vėl viskas iš naujo, dar keturiolika dienų izoliacijos“, – vos tramdydama ašaras sako ji.
Kažkada svajojusi apie atostogas Maldyvuose verslininko žmona jų gavo su kaupu. Tiek, kiek nė vienas pažįstamas šiose salose nebuvo.
Bandydama praskaidrinti savo niūrią kasdienybę karantine Rasa įsigudrino eiti degintis ant viešbučio stogo. Degindavosi ten tol, kol sužinojo viešbučio administracija ir uždraudė moteriai iškišti galvą pro kambario duris. „Persikėliau tada į balkoną, nors ten krenta šešėlis, bet vis tiek bandžiau įsivaizduoti, kad esu laisva ir atostogauju“, – šypsosi Rasa.
Gaila, bet niekas netvarko tokios statistikos, kiek iš viso lietuvių skirtingose pasaulio vietose šiuo metu uždaryti ir panašiai izoliuojasi. Kiek jų Egipte, Ispanijoje, Italijoje, Meksikoje ir kitose vietose. Bet akivaizdu, kad vienoje iš šimtų Maldyvų salų tokių tautiečių netrūksta.
Turėdama itin daug laiko šio rašinio herojė Rasa internete rado vieną įdomų faktą, kuris galbūt pravers tiems, kas ruošiasi kur nors skristi. „Jei vis tiek nutarėte skristi atostogauti pandemijos metu, tada rinkitės „Emirates“ avialinijas, pasirodo, visi jų keleiviai yra apdrausti ir jeigu tik reikės, avialinijos sumoka už gyvenimą izoliacijoje visas 14 dienų iki 150 dolerių per dieną. Tai vienintelė aviakompanija, suteikianti tokį draudimą savo keleiviams“, – savo atradimu pasidalijo saviizoliacijos rekordininkė.
