„Susikaupkite ir daug melskitės, pasiruoškite šiai kelionei“, – įspėja jaunas medinės valties, kurią meksikiečiai vadina trachinera, kapitonas Ivanas. Jis – vienas iš tų vyrukų, kurie kiekvieną dieną organizuoja turistines keliones į vieną žiauriausių ir mistiškiausių vietų Meksikoje – Lėlių salą (isp. La Isla de las Muñecas). „Dažniausiai tai adrenalino trokštantys jauni žmonės, kuriems salos istorija primena siaubo filmus“, – sako valties kapitonas. Ir prideda, kad šia neįprasta kryptimi kartais plaukia pamaldūs keliautojai, kurie Lėlių saloje nori ne žiaurių vaizdų, o tiesiog pasimelsti už sielas, susijusias su tos vietos istorija. Ivanas netgi turi pasiruošęs kelias maldeles ir mielai jomis pasidalija su savo klientais. Tačiau maldelės ispaniškos, o jų vertimo malonusis kapitonas nepasiruošė.
Kai išgirdau apie šią vietovę, pamaniau, kad keliausime kur nors toli į džiungles, atokiai nuo civilizacijos. Tačiau iš Meksikos sostinės net neišvažiavome, pasirodo, sala yra vieno didžiausių pasaulio miestų pakraštyje. Dieną, kai gatvės užkimštos pagal neaiškias taisykles važiuojančių automobilių, mopedų, dviračių ir visko, kas tik juda ant ratų, kelionė trunka ne mažiau nei pusantros valandos. Tačiau iš triukšmingo, žmonių perpildyto Meksiko centro patenki į visai kitokią aplinką. Chočimilkas (isp. Xochimilco) – atokus ir gana pavojingas rajonas, kuriame užsieniečiams nepatariama vaikščioti gatvėmis be vietinio žmogaus palydos. Nors vaikščioti ir nėra ko, rajone daugiausia – vien tik gyvenamieji namai, nedidukės parduotuvės ir kitos būtinosios įstaigos. Visi čia atvyksta tik dėl vienos vietos – nedidelės prieplaukos, kur švartuojamos medinės valtys trachineros.
Labiausiai Chočimilkas nuo viso likusio Meksiko išsiskiria tuo, kad po šį rajoną yra išsiraizgę vandens kanalai kaip kokioje Venecijoje. O tuose kanaluose pilna dirbtinių salų, kurias kaip plaukiojančius sodus sukūrė senovės actekai. Istoriniuose šaltiniuose skelbiama, kad iš pradžių salos turėjo labai konkrečią savo funkciją – jose buvo auginamas maistas senovės miestui Tenočtitlanui. Šiais laikais dauguma salų panašios į mūsų sodus ar kaimus. Jose gyvena šeimos ir augina daržoves, vaisius, daug kas laiko gyvulius. Kai kurie gudresni salų gyventojai pakrantėse yra įrengę bariukų ir parduotuvių turistams, kurie nuolat plaukioja šiais kanalais.
Chočimilko prieplaukoje atvykusius turistus medžioja pavieniai valčių kapitonai. Rankose jie laiko įlaminuotą reklaminę brošiūrą, kurioje sudėti paveiksliukai iš įvairių salų su trumpais aprašymais, ką jose galima pamatyti. Tiesą sakant, pasirinkimas gana panašus, tik pavadinimai skirtingi. Išsiskiria vienintelė Lėlių sala, kuri neabejotinai yra pati žinomiausia ne tik Meksikoje, bet ir toli už jos ribų. Įdomi viena detalė, kurią man atskleidė trachineros kapitonas Ivanas. Jis sako, kad pamatyti mistinės vietos dažniausiai plaukia užsieniečiai, o vietinės šeimos jos stengiasi privengti, nors taip pat dažnai plaukioja šiais kanalais.
Kai mes atsispyrėme nuo kranto ir vandeniu pajudėjome link mistinės La Isla de las Muñecas, Ivanas pats sukalbėjo poterius. Paprašiau nufilmuoti, kaip jis tą daro, tačiau kapitonas atsisakė. Pasak jo, malda yra labai privatus žmogaus reikalas, todėl viešai rodyti nepagarbu. Tyliai šnabždėdamas žodžius dievui, maldą jis užbaigia bučiuodamas nediduką kryželį, kurį nešiojasi savo piniginėje. Paklausiau kapitono, ar mums ten nuplaukus gali grėsti kokių nors nemalonumų ar nelaimių. Jis, užuot tiesiai atsakęs, kažką sumurmėjo ispaniškai. Tada pabandė angliškai manęs paklausti, ar tikiu dvasiomis. Ir pridėjo, kad viskas priklauso tik nuo jų, nes Lėlių saloje labai stipri mirusiųjų energija.
Šiurpioji salos istorija prasidėjo prieš 71 metus, 1950-aisiais, kai tuo metu joje gyvenęs vietinis ūkininkas Julianas Santana Barrera ant kranto pamatė nuskendusį mažos mergaitės kūną. Nuo tos dienos jis ėmė visiems pasakoti, kad saloje pradėjo vaidentis jos siela. Kitų salų gyventojai iš pradžių netikėjo, daug kas net ėmė vyrą vadinti išprotėjusiu. Tačiau Julianui Santanai nerūpėjo kitų nuomonė, vyras darė tai, kas tuo metu jam atrodė geriausia. Vyras nusprendė, kad klajojančią skenduolės sielą reikia kažkaip nuraminti, todėl savo saloje prikabino kelias lėles. Ir tai, anot istorijos, buvo veiksminga.
Pajautęs, kad per lėles galima bendrauti su mirusia mergaite, ūkininkas pradėjo naują savo gyvenimo misiją, klajojančiai sielai ir sau pažadėjo, kad iki gyvenimo galo rinks lėles ir jomis nukabins visą salą. Kadangi daug pinigų vyriokas neturėjo, lėles jis rinkdavo padėvėtas, dažnai net ir gana stipriai nukentėjusias nuo vaikų žaidimų. Julianas eidavo per rajono namus ir prašė žmonių atiduoti senas lėles, knisdavosi ir šiukšlių konteineriuose. Svarbiausia buvo kasdien į salą atgabenti bent po vieną lėlę, pliušinį meškį ar guminę antytę.
Žaislų saloje atsirado tiek daug, kad apie tai ėmė sklisti kalbos visame Meksike. Tačiau iš karto buvo aišku, kad ši vieta neskirta vaikams. Žmonės stebėjosi, kad ūkininkas aplink savo namus prikabino gana šiurpiai atrodančių lėlyčių. Išsukinėtomis rankomis ir kojomis, nurautais plaukais, be akių, visaip išpaišytų, nudraskytų ir sukramtytų šunų. „Meksike atsirado lėlių kapinės“, – tuo metu paskelbė vietinė spauda. Netruko pasklisti ir įvairių kalbų. Daug kas salos šeimininką nurašė kaip ne viso proto. Tačiau buvo ar nebuvo Julianas Santana Barrera išprotėjęs, tai iki šiol daug diskusijų keliantis klausimas.
2001 metais nuo širdies smūgio miręs ūkininkas pasakodavo, kad naktimis į salą suplūsta daug vaikų sielų ir jos žaidžia su jo surinktomis lėlėmis. Atseit nuo išdykaujančių sielų net sklinda įvairiausi nelabai jaukūs garsai. Juos girdėję tvirtina ir daugiau Chočimilko vandens kanalų gyventojų. Tuo šventai tiki ir mano trachineros kapitonas, kurio dėdė su teta taip pat buvo garsų liudininkai, todėl, anot kapitono, jie iki šiol sapnuoja košmarus.
Julianą aplankę didžiausių Amerikos laikraščių žurnalistai išspausdino visą pasaulį apskriejusius straipsnius, kuriuose rašė, kad Meksikoje yra šiurpi sala su mirusių vaikų sielomis. Iš paskos įtakingų laikraščių filmuoti atvyko „Travel Channel“, „ABC News“, NBC televizijos. Žiniasklaidos dėmesys buvo toks didelis, kad 1990-aisiais į salą ėmė plūsti smalsūs keliautojai. Ir tai vyksta iki šiol. Nors, kaip sako, kapitonas Ivanas, daug kas net nesupranta šios vietos svarbos ir tenori vieni kitus pagąsdinti. Kaip supratau, tai šiek tiek žeidžia ir Ivaną, ir jo kolegas.
Išsilaipinu Lėlių saloje, jausmas iš tiesų nekoks. Atrodo, kad čia kažkas tik ką filmavo siaubo filmą ir paliko visas dekoracijas. Neįsivaizduoju, ar vaikų sieloms tikrai gali patikti krūmuose, ant medžių, ant šiaudinių tvorų ir panašiose vietose sukabintos senos, apšiurusios lėlės. Dar kraupiau yra tai, kad kai kurios guli tarsi išdarinėtos. Mėtosi galvos, kojos, rankos ir kitos dalys. Nežinau, dėl jaukumo ar dėl ko kito kai kurios lėlių dalys panaudotos vietiniams salos augalams papuošti. Pavyzdžiui, ant vieno kaktuso viršūnės užmautas klouno perukas. Ant kito uždėta lėlės galva.
Šiuo metu saloje gyvena ir ją prižiūri ūkininko Juliano giminaičiai. Iš turistų jie renka savanoriškas aukas, kad galėtų prižiūrėti salą. Naujų lėlių pastaruoju metu nekabina, o ir senųjų netvarko. Gal sieloms visokie robotai transformeriai ir barbės su princesiškom suknelėm nepatinka, o gal tiesiog nenori išlaidauti. Ir verčiau tuos pinigus pasilieka sau, kad galėtų auginti vaisius ir daržoves.
Kai mes išplaukėme iš salos, kapitonas Ivanas ir vėl tyliai sau po nosim pasimeldė. Ir man rekomendavo taip padaryti. „Kelias dienas gali sapnuotis košmarai, bet paskui praeina“, – įspėjo jis.
Kaip atrodo Lėlių sala, nufilmavau ir parodžiau savo laidoje „Orijaus kelionės“, antrojo sezono trečioje serijoje.
