Tuo metu, kai išgyvenome pirmąjį karantiną pavasarį – visos pasaulio šalys atrodė labai panašiai – buvo pilnai užsidariusios, vyriausybės liepė žmonėms sėdėti namuose, sustojo verslai, pramogos, kultūra, viskas. Prisimenu, tuo metu daug kas juokavo, kad nėra taip liūdna sėdėti karantine, kai žinai, kad tą daro visas pasaulis.
Supraskite – nėra pavydo, kad kiti negyvena geriau už mus. Na, prisiminus, kaip viskas vyko, net sakyčiau Lietuvoje buvome daug laisvesni, nes Ispanijoje, Izraelyje ar Kipre tuo metu reikėdavo gauti valdžios leidimą norint išeiti pro duris. Tose šalyse gyvenantys lietuviai man pasakojo, kad policija stabdė ir baudė, jeigu žmogus be pateisinamos priežasties vaikštinėjo kur nors toliau nuo savo namų.
Dabar gi situacija jau kitokia. Per žemės rutulį ritasi antroji koronaviruso banga, tačiau ją valstybės jaučia labai skirtingai. Pavyzdžiui, Australija ką tik atsidarė po ilgiausiai visoje planetoje trukusio visiško užsidarymo. Net 112 dienų ten neveikė barai, restoranai, kavinės ir parduotuvės. Australai atsidarė, o Lietuva užsidarė, nes valdžia kitaip negali sustabdyti mūsų judėti mėgstančios visuomenės. Prekybos centrai, namų vakarėliai, kalėdinių eglučių apžiūra daug kam pasirodė svarbiau už siaubingu greičiu plintantį virusą.
Tą dieną, kai mūsų naujoji vyriausybė paskelbė, kad greičiausiai ir vėl bus įvedamas griežtas karantinas dar keliavau po Meksiką. Kur taip pat galioja nemažai taisyklių skirtų drausminti žmones ir bandant pažaboti COVID-19. Tačiau gyvenimas nestoja, ypač kalbant apie populiariuosius Meksikos kurortus Kankuną ir kitus. Toks vaizdas, kad ten kaip tik prasideda vakarėlis, kurio visi labai pasiilgo. Pilni barai, paplūdimiai, viešbučių baseinai. La fiesta – kaip sako vietiniai.
Tūkstančiai amerikiečių ir europiečių šiuo metu keliauja į Meksikos kurortus bėgdami nuo to, kas vyksta jų šalyse. „O Dieve, vos spėjau“, - atsipūtė britė Nancy, kuri Londone dirba finansų kompanijoje. Šiuo metu jos biuras uždarytas, todėl Nancy gali dirbti iš namų, arba iš bet kurios pasaulio vietos. Todėl ji ir susiviliojo draugų pasiūlymu keliauti į Meksiką mėnesiui. Galite tik įsivaizduoti, kokia ji laiminga laiku išvykusi, prieš Borisui Džonsonui paskelbiant trečiąjį Didžiosios Britanijos užsidarymą.
„Mes su mergina iki vasario mėnesio keliausime po Karibų valstybes, nes pasilikti Niujorke nėra prasmės“, - sako Kankune sutiktas, didžiausiame Amerikos mieste šiuo metu gyvenantis lietuvis Erikas. Su savo mergina Ava jis Meksikos kurorte išsinuomojo vieno kambario apartamentus. Pirmoje dienos pusėje jiedu dirba prie kompiuterių, po to keliauja prie smaragdinės spalvos jūros. Ir taip kasdien.
Kankune kiekvieną vakarą vyksta audringi vakarėliai, kuriuose žmonės privalo dėvėti veidą dengiančias kaukes, taip pat nuolat dezinfekuotis rankas, tačiau dauguma to tikrai nedaro. Žmonės kilnoja svaigiuosius kokteilius ir linksminasi į valias, kol negauna pastabos iš tvarką prižiūrinčių policijos pareigūnų. Nors reikėtų pripažinti, kad šie nėra labai griežti, ypač su turistais. Vietinius dar subara, patikrina jų dokumentus pagąsdindami. O turistams pasako vieną kitą pastabėlę ir nueina savo keliais.
Kai Lietuvoje padėtis ėmė prastėti daug lietuvių manęs pradėjo klausinėti, kokia situacija Meksikoje, ar verta ten keliauti, ar nebus ten karantino ir panašių dalykų. Ne vienas žmogus rašė jau nusipirkęs bilietus, prašė patarimų, ką pamatyti toje egzotiškoje šalyje. Ar piramidės tikrai vertos dėmesio? Ar verta savaitei apsistoti Playa del Carmen kurorte? Tokie ir panašūs klausimai iki šiol man plūsta. Ypač jų padaugėjo po trečiadienio, kai Lietuvoje įsigaliojo dar griežtesni ribojimai.
Savo ankstesniame straipsnyje jau minėjau, kad ir pats Meksikos oro uostose sutikau ne vieną lietuvį. Jie vyko atostogų iš pačių įvairiausių kraštų. Nuo emigrantų iš Norvegijos iki Tenerifės lietuvių. Tiesa, ne visi ties Meksika ketina apsistoti, daug kas traukia į kitas šalis: Barbadosą, Panamą, Dominikos respubliką ir t.t.
Palyginus pirmąjį karantiną ir tai, kas vyksta dabar – skirtumas toks, kad žmonės nebebijo keliauti. Kovo ir balandžio mėnesiais iš viso pasaulio mus pasiekdavo pranešimai apie apsunkintomis sąlygomis bandančius namo grįžti lietuvius. Todėl keliauti nenorėjo niekas, o ir padaryti to buvo neįmanoma, nes valdžia laikė uždarytas valstybės sienas, taip pat neveikė oro uostai.
„Negrįžk, mėgaukis laisve, nes mes užsidarome. Tu dar gali persigalvoti!“, - tokią, vadinkime „įspėjamąją“ žinutę gavau laukdamas savo skrydžio tarptautiniame Benito Chuareso oro uoste, Meksikos sostinėje. Rašė viena kolegė, po to vienas draugas pasiūlė persigalvoti, nes matė, kad Lietuvoje situacija smarkiai blogėja.
Nepaklausiau patarimų. Na, niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad didžiąsias metų šventes reikės švęsti kažkur toli nuo namų, be sniego, be eglučių ir kitų tradicinių dalykų. Pasirinkau grįžti, dar iki galo nesuprasdamas, kas gi čia darosi.
Mano dvidešimt valandų trukusi kelionė iš Meksiko buvo su persėdimu per Frankfurto oro uostą, kur skrydis į Vilnių buvo užpildytas maksimaliai. Keliauninkai iš įvairiausių planetos vietų, daugiausiai iš Jungtinių Valstijų ir įvairių Pietų Amerikos šalių namo skrido su dideliu entuziazmu, pilnais maišais lauktuvių ir dovanų. Kol skridome įvyko tai – vyriausybė priėmė mūsų šaliai būtiną sprendimą visiškai užsidaryti, palikti atvertas tik maisto prekių parduotuves.
Iš linksmojo lėktuvo keliautojai žengė į gedulo nuotaikomis gyvenantį Vilniaus oro uostą. Visus atvykusius užregistravo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro žmonės, liepė užsidaryti ir saviizoliuotis. Vakarėlis baigėsi.
Dabar, grįžus, daug kas klausia koks jausmas, kai ką tik mačiau tą kitokią, daug gyvesnę pasaulio pusę. O jausmas tikrai savotiškas, lyg keliavus laiko mašina į tuos laikus, kai dar gyvenome nesukaustyti viruso baimės, lyg vykau kosminiu laivu į kitą planetą, kur žmonės nežino, ką reiškia koronavirusas.
Štai paprastas palyginimas kaip stipriai šiuo metu skiriasi Lietuva ir Kankunas Meksikoje. Lietuvoje nevyksta nieko, nebent tik liūdnas skaičiavimas kiek žmonių užsikrėtė, kiek mirė, kiek savanorių trūksta ligoninėms. O štai Meksikoje - „Coco Bongo“ klube šįvakar didžiulis lotyniškų šokių vakarėlis su dviem grupėmis, bilietų prie VIP staliukų jau nebeliko, o „Mandala beach club“ paplūdimio bare – šlapių marškinėlių vakarėlis, įėjimas nemokamas.
Lygindamas šias dvi nepalyginamas pasaulio vietas, vis tik tikiuosi dviejų dalykų. Visų pirma, kad dabartiniai ribojimai padės mūsų šaliai ir vėl gyventi taip, kaip buvome įpratę ir kuo greičiau. Korona, bjaurastie tu, traukis nuo mūsų toliau.
