Karantino laikotarpį Panevėžio miestas nusprendė išnaudoti tikslingai ir paskyrė jį galvojimui, kaip pas save prisitraukti tūkstančius turistų. Tiek iš Lietuvos, tiek iš aplinkinių valstybių. Vilma Narkevičienė, Panevėžio plėtros agentūros vadovė yra atsakinga už maksimalų miesto reklamavimą. Ilgą laiką dirbusi sostinėje ir ten dariusi neblogą karjerą, ji nusprendė grįžti į gimtąjį miestą ir paskirti visas savo jėgas jo gaivinimui. Vilma yra daug keliaujantis žmogus, vienoje iš kelionių ši specialistė ir pamatė tai, kaip galėtų Panevėžys visus sudominti.
„Buvau Liverpulyje ir su dideliu susižavėjimu stebėjau, kaip tas miestas išnaudoja savo pramonines vietas. Fabrikai, sandėliai, uostas – visą tai tapo atvira turistams, žmonės gali eiti ir pažiūrėti, kaip vyksta įvairių produktų gamyba, taip pat pamatyti kaip atrodo apleistos vietos. Man labai patiko, kad daug pramoninių objektų yra išnaudojama menui, tai dar vienas būdas kaip pritraukti žmonių“, - įspūdžiais dalijasi Panevėžio plėtros agentūros vadovė. Apžiūrėjusi Liverpulio įžymybes, pamačiusi vietos fabrikus ir meno instaliacijomis virtusius sandėlius dabar ji sako, kad panašiu keliu turi eiti ir mylimas Panevėžys.
Visa ponios Vilmos komanda dirba, kad jau nuo kitų metų šis miestas pradėtų tai, ko nedaro kitos Lietuvos vietos – vystyti pramoninį turizmą. „Šiuo metu Panevėžyje yra apie penkis šimtus pramonės objektų, tai tikrai labai daug. Mes bendraujame su įmonių atstovais, kalbamės, ką jie galėtų parodyti, ką papasakotų žmonėms. Renkame pačias įdomiausias vietas. Manau, kad vietų sąrašas gali būti labai didelis, labai platus ir skirtingas, kad kiekvienas atvykęs svečias galėtų rinktis pagal savo skonį. Kai kam labiau patinka veikianti gamyba, kai kas labiau mėgsta apleistas vietas“, - aiškina Panevėžio plėtra besirūpinanti specialistė.
Panevėžiečiai sako, kad pagal naują pramoninę strategiją pas juos atvažiuoti vienai dienai bus mažoka, todėl siūlys turistams atvykti visam savaitgaliui, nes tai, ką rekomenduoja pamatyti – sąrašas labai ilgas. Alaus, krakmolo, ūkinio muilo, daugybės kitų dalykų gamyba vyksta pačiame Panevėžio mieste. Niekur toli važiuoti nereikia, visi objektai vienas, šalia kito. Viena įspūdingiausių vietų, kuri tikrai primena tą patį, jau minėtą Liverpulį yra Pramonės gatvė. Milžiniškų pastatų ir kaminų ten tiesiog neįmanoma suskaičiuoti. Nors Panevėžyje tikrai esu ne pirmą kartą, šio dalyko iki šiol nepastebėdavau. Su ponia Vilma praleidome visą dieną važinėdami po skirtingus objektus.
Ji su pasididžiavimu man parodė „Aukštaitijos vandenų“ teritorijoje esantį vandens rezervuarą, kuris jau nebenaudojamas pagal paskirtį. Vandens ten jau seniai nebūna, užtat rezervuaras gali tarnauti meną mylintiems žmonėms. Visai kaip Liverpulyje, buvusios gamyklos tampa galerijomis – taip ir ši vieta. „Pas mus jau vyko viena paroda, ateityje taip pat darysime visokius renginius“, - sako „Aukštaitijos vandenų“ atstovas spaudai Svajūnas Mikeška. Jis pastebi, kad buvusiame vandens rezervuare – nepaprastai gera akustika, kaip bažnyčioje. Vieta tikrai neeilinė, kitos tokios Lietuvoje viešai prieinamos nėra.
Kaip vyšnią ant torto Panevėžys turistams nori pasiūlyti vieną didžiausių Lietuvoje veikusį fabriką „Ekranas“, kuris iki 2006 metų gamino kineskopus. Tada įvyko skaudus gaisras, apipintas legendomis, po jo sekė didžiausia Lietuvos istorijoje draudiminė byla. „Ekranas“ užsidarė, virš keturių tūkstančių darbuotojų liko be darbo.
Didžiulė šios gamyklos zona buvo išparduota įvairiems savininkams, teritorijoje nuo tų laikų daug kas pasikeitė. Tik ne pats pagrindinis, administracinis pastatas. Jį tarsi kažkas užsikonservavo. Lygiai toks, kokį jį paliko tą liūdną bankroto dieną 2006-ais.
Dabar buvusi „Ekrano“ širdis priklauso vietos verslininkei Ingai Tribuišienei, kuri mane maloniai sutiko priimti ir parodyti, kaip gi atrodo legendinė Panevėžio vieta. Fabriko dalį ji įsigijo tam, kad čia perkeltų savo verslus, tačiau dėl koronaviruso to dar nepadarė. Kelis aukštus kol kas naudoja kaip sandėlį, o viename atidarė prestižiškiausią mieste pobūvių salę.
Vos įžengusi į buvusį administracinį „Ekrano“ pastatą verslininkė Inga rodo senas gamyklos nuotraukas, kaip čia viskas atrodė klestėjimo laikais, tada pasisuka į kitą šoną ir liūdnu balsu sako: „O čia gaisro diena, tada, kai viskas buvo sunaikinta“.
Pirmas eksponatas, kuris naujosios savininkės nuomone galėtų sudominti turistus – tai stiklinis liftas, kuriuo į savo kabinetus kildavo pagrindiniai „Ekrano“ valdžios žmonės, tarp kurių ir buvęs generalinis direktorius Eimutis Žvybas. Šis ponas beje, ilgą laiką buvo tituluojamas pačiu turtingiausiu Panevėžio žmogumi. Daug kas jam pavydėjo, daug kam būdavo įdomu pamatyti bent dalelę jo pasaulio.
Tuo metu tai būdavo neįmanoma, o dabar prašom. Inga Tribuišienė žino, kur sėdėjo didysis gamyklos vadas ir į kurią pusę buvo pasuktas jo darbinis stalas. „Štai čia sėdėdavo generalinis, su pačiu gražiausiu vaizdu į Ekrano marias, geresnės darbo vietos ir nesugalvosi“, - rodydama tą tikslią generalinio vietą sako naujoji pastato savininkė.
Taip pat ji siūlo atkreipti dėmesį į įvairius jungiklius, kurie tiems laikams – prieš keturiolika metų buvo visiškas prabangos dalykas. „Čia viskas buvo automatizuota. Manau net ofisai Vilniuje tokiais dalykais negalėjo pasigirti, ką turėjo „Ekrano“ valdžia“, - pastebi verslininkė Inga.
Dar vienas įdomus „eksponatas“ – buvęs buhalterijos aukštas ir begalė finansininkams skirtų kabinetų. Dabar visų jų durys atidarytos, o viduje visiškai tuščia. Stovi nebent tik nepakeliami seifai, bet deja, be pinigų. Jų neliko nė kvapo. „Būtent šioje vietoje atlyginimus gaudavo tūkstančiai „Ekrano“ darbininkų, pažiūrėkite, kiek daug apsaugų čia primontuota, tai buvo labai svarbi gamyklos vieta“, - rodydama tuos kabinetus pasakoja ji.
Viena iš vietų, kurias nuo kitų metų galėtų lankyti Panevėžio lankytojai yra senoji Panevėžio siuvykla, kuri daug metų siūdavo drabužius tokiems dideliems ženklams kaip „H&M“, „Bershka“, „ZARA“ ir t.t. Deja, per krizę 2008 metais siuvykla prarado užsakymus ir teko užsidaryti. Čia viskas taip ir palikta, atrodo, kad dar vakar dirbo dešimtys siuvėjų. Prie daugybės siuvimo mašinų sudėtos medžiagos, adatos, sagos. Ant palangių stovi puodeliai, kavos indai. Toks jausmas, kad rytoj jos visos grįš į darbą ir siuvykla vėl dirbs. Deja, turbūt taip neįvyks. Tuo žinoma nesidžiaugia Paulius Šaparnis, vaikinas, kurio šeimai priklauso siuvyklos pastatas. Jis neslepia, kad ją bandė pardavinėti, bet pirkėjas neatsirado. Tada Paulius bandė pastate įsirengti savo biurą, bet po to nusprendė persikelti dirbti į sostinę. Dabar joje nieko nevyksta, tylu ir ramu. Bet Paulius žino, kaip sudominti žmones. Pavaikštome po didelę teritoriją, po įvairiausios paskirties kabinetus. Pripažinsiu, vietomis kiek baugoka. Bet pati įdomiausia dalis laukia rūsyje.
Nuo sovietinių laikų ten buvo įrengtas specialus bunkeris skirtas gelbėtis žmonėms. Jis, ačiū Dievui, niekada ir nebuvo panaudotas, todėl viskas liko nepaliesta. Autentiški sovietiniai ženklai, žemėlapiai, aiškinamosios schemos ir panašūs dalykai. Kabo dujokaukės, vis dar veikia oro padavimo sistema.
„Esu šiame pastate rengęs muzikos festivalį, kelis kultūrinius renginius. Ateityje taip pat norėčiau siuvyklą išnaudoti prasmingai, man būtų tikrai smagu, kad čia pas mus ateitų turistai“, - sako jis. Pakalbėjome su Pauliumi apie galimybę rengti kokius nors išskirtinius projektus, tarkime „Naktis siuvykloje“.
Vilma Narkevičienė, Panevėžio plėtros agentūros vadovė yra užtikrinta, kad tuo, ką galima pamatyti Panevėžyje turistai tikrai susidomės, juolab, kad be daugybės pramoninių vietų mieste dar galima rasti ir išskirtinių vietų pavalgyti. „Panevėžio tikslas – tapti populiariu miestu turistų tarpe“, - sako ji. To ir palinkėkime.
