Jūs jau tikriausiai esate girdėję, kad Lentvaryje stovi didingas, bet šiuo metu apleistas Tiškevičių dvaras. Bet ar žinojote, kad šiame mažame miestelyje galima pamatyti dar vieną dvarą? Šitas namas oficialaus pavadinimo neturi, bet lentvariškiai jį vadina grafo Timofejaus dvaru, nes jį pastatė Timofejus Petrovičius Žestikovas.
Deja, bet pats ponas Timofejus man aprodyti savo įspūdingojo dvaro jau nebegali. Keleriais metais pavėlavau... Senolio turtus dabar valdo jo šeima, o už dvarą atsakingas anūkas Martinas Raižys.
„Šitas namas yra mano dieduko trisdešimties gyvenimo metų projektas. Deja, prieš kelerius metus jis mirė, tačiau namas, manau, stovės dar 100 metų. Lentvaryje, už kelių kilometrų, yra grafo Tiškevičiaus dvaras, pastatytas XVIII–XIX amžiuje, diedukas norėjo padaryti miniatiūrinę to dvaro kopiją. Sovietiniais laikais buvo populiarus toks pasakymas: visi mes esam lygūs, bet kai kurie iš mūsų lygesni. Diedukas irgi norėjo būti lygus, bet ne su paprastais žmonėmis, o su grafu, todėl ir pastatė tokio aukščio namą, kad iš jo viršutinio aukšto būtų matoma grafo Tiškevičiaus pilis, o senelis būtų akių lygyje su grafu“, – keisto dvaro atsiradimo istoriją pasakoja statytojo anūkas.
Savo dvaro idėja namo sumanytojas taip tikėjo, kad jam paskyrė visą laiką. Nuo ryto iki vakaro darbuodavosi statybų aikštelėje, čia ir užbaigė savo spalvingą gyvenimą.
Timofejus buvo užsispyręs ir tikslo siekiantis žmogus. Niekas jam negalėjo paaiškinti, kad toks namas bus per didelis ar kad jis nelabai tinka prie paprastų eilinių trobų aplinkos.
„Diedukas buvo savamokslis architektas, šitą namą suprojektavo ir visą idėją pagimdė pats. Tačiau natūralu, kad kaip ir kiekvieną eilinį namą, taip ir neeilinį, reikia įteisinti, suderinti su valdžia. Turiu oficialiai Trakuose patvirtintus dokumentus, patvirtintą namo projektą, kur matyti, kad ant atspausdinto oficialaus projekto pieštuku pripiešta taip, kaip diedukas norėjo“, – laidoje „Orijaus kelionės“ pasakojo M. Raižys.
Stebėdami, kas vyksta jų kaimynystėje, vietiniai žmonės šnibždėdavosi, kad Timofejus išprotėjo, daug kam atrodė, kad jis pats nesupranta, ką čia stato. Tačiau anūkas Martinas gina savo senelį ir atskleidžia įspūdingą faktą: jis buvo aukštų Sovietų Sąjungos veikėjų pirtininkas, statė pirtį net Brežnevo žentui.
„Jis buvo tikras meistras, per savo gyvenimą pastatęs 106 ar 108 pirtis, bijau sumeluoti. Pats suvirindavo katilus, pats pastatydavo namelius, jeigu reikėdavo.“
Su žmona išsiskyręs seneliukas daug metų gyveno vienas. Tačiau jis visada tikėjo, kad pastatęs namą privilios visą po pasaulį išsimėčiusią šeimyną, todėl įrenginėdamas kambarius buvo tiksliai numatęs, kuri vieta kam atiteks.
„Kiekvienas namo aukštas turi savo paskirtį, pavyzdžiui, pirmas ir antras aukštai yra mano diedukui ir močiutei, trečias aukštas skirtas mano sesei, ketvirtas – man. Yra kambarys ir mano tetai, kuri gyveno Vokietijoje“, – apie Timofejaus norą po vienu stogu sukviesti artimuosius pasakoja pašnekovas.
Anūkas Martinas sako, kad niekas, išskyrus jo senelį, nežinojo, kas čia kur turėtų būti. Kai pastatydavo ką nors naujo, senelis Timofejus surengdavo ekskursijų ir papasakodavo, ką sugalvojęs.
„Vieni geriausių mano vaikystės atsiminimų – tai ekskursijos po namą, kai diedukas mane vedžiodavo ir pasakodavo, kur koks kambarys, ką jis čia padarė, kaip viskas atrodys“, – prisiminimais dalijasi Martinas.
Tikrą dvarą primena ir galybe paveikslų išpuoštos pirmojo aukšto lubos, miegamasis ir koridoriai. Tiesa, ne visi rado sau tinkamą vietą. Nors Timofejus dvarui kurti atidavė 30 metų, visko pastatyti ir išdekoruoti nesuspėjo. Po jo mirties koridoriuose liko išrikiuoti paveikslai, paruošti klijuoti. Dabar šitą darbą atlikti turės Martinas su kitais šeimos nariais.
„Jis vaikščiodavo į bibliotekas, susirasdavo įvairių enciklopedijų arba įvairių Europos menininkų piešinių knygų ir tuos paveikslus nusikopijuodavo. Tai – reprodukcijos. Jas užklijuodavo ant medinės plokštelės ir sudėdavo į lubas“, – pasakoja Martinas.
Nėra aukštesnio privataus namo Lentvaryje, todėl natūralu, kad į šitą statinį daug kas žiūri su pavydu. Paprastiems gyventojams net į galvą nešautų mintis pastatyti ką nors panašaus. Akivaizdu, kad reikėjo turėti labai lakią fantaziją.
Pasak anūko, senelio mėgstamiausia vieta buvo valgomasis, ten jis darydavo šeimos susirinkimus. Stalo gale stovi betoninis sostas – būtent jame ir sėdėdavo dvaro įkūrėjas.
Ir nors namas iš išorės atrodo labai didžiulis, iš vidaus jis gali pasirodyti klaustrofobiškas. Taip yra dėl 2 priežasčių. Namas pastatytas iš betono su labai storomis sienomis ir pertvaromis. Čia nerasite nė vienos gipso sienos. Kita priežastis yra ganėtinai paprasta ir žemiška – Timofejus buvo neaukšto ūgio, be to, visą laiką vaikščiojo susikūprinęs. Jo žmonos ūgis taip pat buvo nedidelis – vos 150 centimetrų. Ji labai patogiai laviruodavo visais dvaro labirintais ir kambariukais.
Koks gi dvaras be poilsio erdvių. Timofejus labai mėgo maudytis, todėl pasistatė specialią tam skirtą vietą.
Dvare yra net du baseinai, vienas – vaikams, kitas – suaugusiems. Senolis didįjį baseiną įrengė savo jubiliejaus proga, norėdamas atšvęsti su trenksmu. Baseinas iki galo prileistas buvo tik vieną kartą, o Timofejus į jį įšoko su visais drabužiais, kad pats pirmas pasimaudytų, pasimėgautų savo darbo vaisiais.
Na, sutikite, ko nors panašaus Lietuvoje dar tikrai neteko matyti. Net neabejoju, kad šita vieta galėtų pritraukti tūkstančius turistų. Tik štai, pagrindinis klausimas – ar anūkas Martinas juos čia įsileis?
Ko Timofejus dar nesuspėjo pastatyti ir ką su šiuo dideliu pastatu ateityje planuoja daryti anūkas, žiūrėkite naujausioje „Orijaus kelionės“ laidoje.
