Kol pasaulį smaugia pandemija ir karantinas, kelionių verslas liūdnai merdi, žmonės bijo skraidyti į tolimus kraštus, be to, daug pasaulio vietų šiuo metu tiesiog nepasiekiamos dėl įvairiausių apribojimų. Tačiau sėdėti tarp keturių sienų nuotykių ieškotojai negali. Kaip įmanydami jie dairosi įvairiausių išeičių, kaip ir kur pakeisti aplinką, kad esamomis sąlygomis tai būtų saugu, kad nepažeistų jokių draudimų.
Ir štai, noriu jus supažindinti su išeitimi. Su būdu pailsėti, netgi, sakyčiau, su būdu padoriai paatostogauti. Turizmo srityje, kaip didžiausias hitas, populiarėja kiek primiršta poilsio vieta – miškas. Taip, tiesiog tas miškas, kurio Lietuvoje turime labai daug, tas mūsų miškas, dėl kurio pamišę turistai iš Japonijos, dėl kurio į mūsų šalį atvykę amerikiečiai labai pavydi.
Kaip ten Klaipėdos krašte sakoma: kai turi jūrą – imi jos nevertinti, retai prie jos nuvažiuoji. Vilniečiai dažnai tuo stebisi. Tačiau lygiai tokia pati situacija kalbant apie nacionalinę vertybę – miškus ir girias, kurių jaunoji karta dažnai net nelaiko tinkama vieta atostogauti. O be reikalo. Skandinavijoje tai – pagrindinė turizmo rūšis: į miškus važiuoja jauni, vyresni, šeimos, net giminės. Pas juos ši sritis labai išvystyta, yra daug skirtingų variantų, kur apsistoti. O Lietuvoje ilgą laiką apie atostogas miške beveik nieko nebuvo girdėti.
Tačiau prieš porą metų entuziastai ėmė atidarinėti vieną, kitą vietą, kur galima pabėgti nuo miestų ir miestelių triukšmo, nuo interneto ir net elektros. Juokingai skamba, kad bėgame nuo malonumų ir šiuolaikinio pasaulio privalumų, betgi reikia pripažinti – kartais nuo jų ima smarkiai skaudėti galvą, kai kuriems net ir „stogas pavažiuoja“. Todėl „persikrovimo“ atostogos būtinos, tą jums pasakytų bet koks psichologas ar žmogus, tiesiog linkintis gero. Kartais reikia pabūti tyloje su savo mintimis, ramybėje, be boso žinučių, be klientų skambučių, be blogų žinių per televiziją, be pypsinčių pranešimų iš naujienų portalų apie vis labiau liūdinančią koronaviruso statistiką.
Prieš porą metų ilsėtis namelyje miške ėmė kviesti jauna interjero dizainerė Inga Jocė, ji sugalvojo, kaip protingai reikėtų išnaudoti tėvams priklausantį miško sklypą kaime prie Rietavo. Ten dabar ir stovi bene pats populiariausias Lietuvos miškuose namelis „Miško rojus“. Gali būti, kad esate jo nuotraukų matę kur nors internete, o gal net ir savo el. pašto dėžutėje, nes, vos tik jis buvo atidarytas, žmonės masiškai vieni kitiems siuntinėjo nuotraukų pasigrožėti. Ne veltui pavadinime panaudotas žodis „rojus“, nes namelio aplinka tikrai primena ypatingą, idilišką vietą, tarsi tai būtų labai toli ir nepasiekiama. Medinukas, mažytis namelis, stovi ant lieptelio virš vandens. Na, sutikite, – kaip kokia pasaka.
Vanduo, kurį paminėjau, yra dirbtinai miške iškastas tvenkinukas, jį Ingos tėtis specialiai įžuvina. Stovint ant krato galima matyti, kaip vandenyje duodasi didesnės ir mažesnės žuvytės. Anot šeimininkės, jos čia labai gerai kimba, todėl dažnas svečias laiką leidžia su meškere.
Miško turizmo pradžia Ingos gyvenime nebuvo lengva. Audringas ir liūdnas skyrybas su buvusiu vyru išgyvenusi dviejų mergaičių mama turėjo aiškią viziją, kas ir kaip turėtų būti, bet neturėjo didelių investicijų, todėl viską darė savo ir artimųjų rankomis. Dažė, kalė, nešė, valė – apie pradžią ji galėtų storą knygą parašyti. „Mano tėvai šitą miško plotą nusipirko labai seniai, tačiau juo beveik nesinaudojo. Atvykdavo trumpam, pasitvarkydavo šiek tiek, bet tik tiek. Specialiai savo įrankiams susidėti tėtis buvo pasistatęs mažą sandėliuką, kurį aš ir sugalvojau panaudoti turizmui“, – sako Inga. Iš sandėliuko ji padarė jaukų poilsio namelį, kuris kaip koks robotas gali prisitaikyti prie žmonių poreikių. Pavyzdžiui, dieną primena valgomąjį – stovi stalas, yra kur atsisėsti. O vakare stalą galima pakelti, užlenktas jis uždaro langą tarsi langinė. Kai stalo nelieka, nuo sienos galima nuleisti lovą. „Apgalvota kiekviena detalė: kai tiek mažai ploto, turėjome viską įrengti taip, kad svečias jaustųsi komfortiškai“, – pasakoja Inga.
Ant kranto stovi priestatas, skirtas tiems patiems poilsiautojams. Svetimų žmonių vienu metu nebūna. „Pastatėme jį, kad tilptų didesnė šeima, pavyzdžiui, vienas namelis – tėvams, kitas – vaikams ar panašiai. Iš viso telpa šeši asmenys“, – sako Inga. Prie namelio stovi kubilas, kuriame galima kaitintis nors ir visą dieną.
„Malkų yra, ugnį užsikuri ir prašom – svečiai gali daryti, ką tik nori. Miške – visiška laisvė“, – vardija šeimininkė. Ir džiaugiasi, kad miškas privatus, svetimų čia nebūna, todėl yra saugu. „Jei kas mėgsta, čia ir pagrybauti, ir pauogauti galima arba tiesiog pasivaikščioti miško takeliais, kuriuos mes prižiūrime“, – pasakoja ji.
Pirmasis jos namelis ant lieptelio turi ir savo virtuvėlę lauke. Ten yra šaltas vanduo, be elektros veikia mažas šaldytuvas. „Man pačiai tai – naujovė, jis yra dujinis; labai daug vargome, kol suradome būdų, kaip be vandens ir elektros čia sukurti daugiau komforto, bet, man atrodo, mums pavyko“, – savo draugo Martyno sugalvotais sprendimais džiaugiasi Inga. Namelyje „Miško rojus“ nėra elektros, bet žmonėms pakabinta lemputė su baterijomis; jeigu reikia, ji gali šviesti visą naktį. Be to, pagal poreikį šeimininkai atneša išorinių baterijų pasikrauti telefonams ar kompiuteriui, jei kam nors būtina turėti šiuos įrenginius.
Inga atvirai pripažįsta, kad pati nesitikėjo, jog jos projektas sulauks šitokio pasisekimo. Net garsiausi Lietuvos žmonės jai skambina ir rašo prašydami rezervacijos. Vieni į „Miško rojų“ nori, nes siekia įgyvendinti svajonę – atitrūkti nuo visko, kiti veržiasi, nes šioje vietoje pavyksta padaryti tikrai įspūdingų nuotraukų.
Šiltuoju metų laiku rezervuota buvo mėnesiams į priekį, dabar, kai oras vėsesnis, užsakyta daugiau nei mėnesiui. Ir kasdien skambučių vis daugiau. „Kai kas nors įdeda nuotrauką į socialinius tinklus, iškart pastebime: prasideda skambučiai, žmonės stebisi, kad apie mus nežinojo, prašo kuo greičiau priimti“, – pasakoja Inga.
Per pavasario karantiną Inga su mylimuoju Martynu nusprendė, kad vieno namelio su priestatu per mažai, todėl daug atokiau, kitoje šeimai priklausančio miško pusėje, pastatė naują projektą „Miško rojus – šviesa“. Tai – dviejų aukštų namelis su vandens kubilu antrojo aukšto terasoje.
„Naujajame namelyje šiek tiek daugiau komforto, jis didesnis ir kiek modernesnis. Mes visiems sakome, kad ir čia nėra elektros, nors iš tikrųjų jos šiek tiek yra. Ant namelio stogo pakabinome saulės baterijų, todėl namelis pats save pamaitina – elektros užtenka šviesai ir mažo pajėgumo reikalaujantiems įrenginiams. „Feno ir siurblio čia tikrai nesivežkite“, – juokaudamas prašo Martynas, pagrindinis šio namelio statytojas. Šalia iškastas šulinys, todėl yra vandens. Sukurta visa sistema, kaip vanduo patenka iki kubilo. Dar vienas šeimininkų pasiekimas – namelio viduje įrengtas dušas, kuriame bėga nuo lietaus surinktas vanduo. „Stovi speciali filtravimo įranga, ji tą vandenį padaro tinkamą naudoti“, – aiškina Martynas.
Inga labiausiai didžiuojasi namelio „Miško rojus – šviesa“ miegamuoju, esančiu antrame aukšte. Gulėdami didžiulėje lovoje pro milžiniškus stoglangius svečiai gali stebėti medžių viršūnes ir dangų. „Atsiguli į tą lovą ir niekur nesinori eiti“, – sako šeimininkė. Virš lovos pakabinta lentynų su švietėjiškomis, saviugdai skirtomis knygomis. „Čia daug kas atvažiuoja pabūti ramybėje, tad tokios knygos labai tinka, ne iš vieno svečio girdėjome, kad jos čia labai reikalingos“, – savo sumanymu džiaugiasi Inga ir Martynas.
Ilsėtis miške labiausiai mėgsta romantikos ieškančios poros, šeimos ir pavieniai asmenys, kurie tiesiog bėga nuo rūpesčių ir kasdienybės. „Nereikėtų maišyti kaimo turizmo su turizmu miške: pas mus nėra pokylių salės, nėra vietos, skirtos audringiems vakarėliams, netgi norėtume, kad viso to čia nebūtų. Tai – ramybės vieta“, – sako Inga. Tačiau taisyklių, draudžiančių atsivežti alkoholio ar klausytis muzikos, nėra. „Vienas didžiausių privalumų tas, kad šalia mūsų namelių yra laužaviečių, kur galima pasigaminti vakarienę gamtoje. Svečiai tą gali daryti patys arba mes galime pakviesti savo draugę, profesionalę virtuvės šefę, kuri apylinkėse turi restoraną“, – pasakoja Inga.
Naujajame namelyje taip pat gali tilpti šeši asmenys, tačiau daugiau komforto ilsėtis dviese ar keturiese. „Svarbiausia, kad pas mus atvykstantys žmonės suprastų, jog tai yra laukinė gamta, kad čia nebus tų idealių viešbučio sąlygų, bet turime kitų privalumų. Pavyzdžiui, yra pasivaikščioti skirtas takas prie upės, geriau už bet kokį parką“, – sako Inga. Tačiau labiausiai ji didžiuojasi visai šeimai brangiu ir svarbiu projektu, kurį pavadino „Gyvybės slėnis“. Atokioje miško proskynoje šeimininkė siūlo pasisupti ant sūpynių ar apsikabinti medį ir pasisemti gamtos energijos.
„Idėja atsirado tada, kai mano mamytei teko išgyventi vėžį. Ji yra pavyzdys, kad šitą ligą galima nugalėti. Labai optimistiškas žmogus, labai šviesi asmenybė. Aš jai sakau: „Mamyte, ar tu žinai, kad nugalėjai vėžį? Ar žinai, kad apie tai reikėtų papasakoti žmonėms? Ir tu labai daug laiko praleidi gamtoje, šitame miške, tai suraskime čia kokią nors vietą, kurią galėtume padaryti kaip kokį šventorių. Papasakokime žmonėms tavo istoriją ir sukurkime įdomių ritualų, kad žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis, galėtų atvykti ir pabūti, pamedituoti, susipažinti su ta istorija ir suprasti, jog tikrai ne visos diagnozės reiškia mirtį“, – jausmingai apie „Gyvybės slėnį“ kalba šios idėjos sumanytoja.
Įdomu, kaip stipriai „Miško rojaus“ šeimininkai saugo savo miško privatumą. Internete niekur nerasite tikslių koordinačių, kaip surasti šiuos stebuklingus namelius. Nurodymus, kaip atvykti, Inga savo svečiams atsiunčia tik iš vakaro, prieš pat vizitą. „Iš pradžių visiems pasakome tik tiek, kad ši vieta yra labai netoli Rietavo“, – sako ji.
Nauja mada – ilsėtis miške nėra pigus malonumas. Atvykti į šalies sensaciją tapusius namelius kainuos maždaug tiek, kiek pernakvoti gerame viešbutyje kur nors Vilniuje, Kaune ar Palangoje ne sezono metu. Naktis „Miško rojaus“ namelyje virš vandens su priestatu kainuoja 100 eurų, o pailsėti naujame dviejų aukštų namelyje „Miško rojus – šviesa“ galima už 120 eurų parai. Lietuvių kaina negąsdina, jie sumokėtų ir daugiau, kad tik gautų ten laisvą vietą.
