Lietuviai patiria stresą negalėdami laisvai keliauti, kaip buvo įpratę. Žmonės pyksta, kad šiemet nepamatė Turkijos ir Egipto, kad neaišku, kaip bus su slidinėjimo sezonu. Burba vis labiau ir labiau nepatenkinti, kad pavargo gyventi darbas–namai režimu ir kad nori savo gyvenimą kaip nors paįvairinti. Televizorius pabodo, su draugais po barus kasdien nesinori trankytis, skaityti knygas tingisi, tai ką tada veikti, – daug kas skundžiasi.
Nukeliavęs į Suomiją aš radau atsakymą, išeitį visiems, norintiems atostogų ir poilsio. Tai, kas padės atsigauti morališkai, leis atgauti energiją, o ir akims bus labai gražu.
Kiekvienais metais rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje Suomijoje sumažėja keliaujančių po užsienio kraštus, visi stengiasi pasilikti savo šalyje. O šiemet net ir stengtis nereikėjo: dėl COVID-19 infekcijos plitimo išvykstančių ir taip beveik nėra. Oro uostuose tuščia ir ramu, užtat pačioje Suomijoje kaip tik tokiu laiku vyksta didysis sujudimas. Bruzda visa šalis – nuo didelių miestų iki mažyčių kaimelių. Suomiams tai – šventas laikotarpis, kurį jie vadina „Ruska“. Lietuvio ausiai gal ir keistas žodis, tikriausiai daug kam kils asociacijos su didžiąja Suomijos kaimyne Rusija, tačiau su šia šalimi „Ruska“ neturi nieko bendro.
Žodį „Ruska“ patys suomiai šifruoja skirtingai. Kai kurie sako, kad taip vadinama rudeninė medžių spalva, visas tas jų margumas. Kiti aiškina, kad tai – daug daugiau nei spalva, o ištisas rudens periodas, kai medžiai pakeičia spalvą, kai nusidažo švelniais gamtos tonais ir viskas aplinkui tampa magiškai gražu.
Kai populiariame Helsinkio restorane „Kuukuu“ padavėjos Eevi paprašiau paaiškinti man, kas gi ta „Ruska“, ji nustebo, nes galvojo, kad apie šį suomišką reiškinį žmonės žino visame pasaulyje. „Ruska – tai nacionalinis mūsų šalies pasididžiavimas, tai laikas, kai visi susitinkame su šeimomis ir drauge keliaujame į gamtą“, – paaiškino. Ir pasigyrė, kad kaip tik prieš porą dienų grįžo iš miško, ten buvo su tėvais bei brolio šeima. „Kaip didžiausios metų šventės mes, suomiai, laukiame „Ruskos“ periodo, daug kam tai net svarbiau už Kalėdas“, – šito reikalo svarbumą bandė įrodyti ji.
Planuodami metines atostogas, dauguma suomių iš anksto viską susidėlioja taip, kad rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje turėtų laisvą savaitę ar bent porą išeiginių dienų. Įdomiausia, kad rudenėjančio miško trauka paliečia visus – bet kokio amžiaus, išsilavinimo, finansinio statuso ir panašiai. Grožėtis spalvą pakeitusiais lapais nori tiek didžiulių įmonių vadovai, tiek vos galą su galu suduriantys žmonės. Tik visi tai daro pagal savo galimybes. Vieniems pakanka miškų ir miškelių, esančių šimto kilometrų spinduliu nuo namų, o kiti renkasi patį gražiausią šalies mišką – keliauja į Suomijos Laplandiją. Anot kai kurių suomių, būtent Laplandijoje galima pamatyti tą tikrąją „Ruską“. Tokią, kokia ji ir turi būti. Todėl šis mažai apgyvendintas regionas porą savaičių būna pilnas žmonių. Jų gali sutikti visur, net labai labai giliai miškuose. Tiesiog pasistato ten palapinę ir būna kelias dienas, kol ima baigtis maisto atsargos arba kol reikia sugrįžti prie darbų ir mokslų.
Tai, kas man patiko labiausiai, kad pagal nerašytą suomių taisyklę miške visi žmonės yra ir turi būti lygūs. Mėgaudamiesi savąja „Ruska“ jie stengiasi nesirengti brangiais drabužiais, neišsišokti su spalvomis, kad, neduok Dieve, neužgožtų medžių.
„Miško lankytojai turi atrodyti kaip įmanoma paprasčiau, kad susilietų su gamta. Dažniausiai mes rengiamės specialiais žygiams skirtais drabužiais, kurių neperpučia vėjas ir neperlyja lietus“, – sako Juhanis, šiauriausios Suomijos provincijos Lapijos gyventojas. Jis prisimena kelis atvejus, kai to nežinodamos dvi turistės, studentės iš Japonijos, į miškus išsipuošė prabangiais, madingais kombinezonais su vieno garsaus prekių ženklo emblema. „Jos pateko į socialinius tinklus ir buvo peikiamos už tai, nes pas mus toks elgesys nepriimtinas“, – dar kartą pakartoja Juhanis.
Suomiai – ramūs žmonės, jiems nereikia didelių šou ir blizgučių, kad būtų linksma, todėl „Ruskos“ periodas neturi nei pradžios, nei pabaigos koncertų, niekas nerengia iškilmingų vakarienių ir tikrai nevyksta mugių. Žinoma, galėtų vykti, bet vargu ar sulauktų deramo dėmesio, greičiausiai būtų atvirkščiai – visuotinis pasmerkimas, kad kažkas iš „Ruskos“ drįsta pelnytis. Net ir Laplandijos viešbučiai, moteliai ir svečių namai nepakelia kainų, nors puikiai suvokia, kad sulauks didžiulio antplūdžio vietinių turistų. „Žmonės nekvaili, jie nemokės daug už nakvynę, nes „Ruskos“ laikotarpiu niekas viešbučiuose ilgai nesėdi, tik pernakvoja ir eina į mišką; kasdien – ta pati programa, nuo ryto iki vakaro“, – sako Rovaniemio mieste, nedideliame viešbutyje, dirbanti administratorė Fredrika.
Įdomu tai, kad net ir oro sąlygos suomiams nedaro įtakos: gali stipriai lyti ar net snigti (kartais spalio pradžioje taip ir būna) – tie, kas nori pasigrožėti „Ruska“, tą vis tiek būtinai padarys. Šiemet gamta išdaigų nekrėtė, oras buvo idealus, tris savaites, kai suomiai plūdo į miškus, švietė saulė, o temperatūra dieną nebuvo nukritusi žemiau nei dešimt laipsnių šilumos.
Šiuo ypatinguoju laikotarpiu uogauti ir grybauti galima, tačiau tai daro ne visi. Kai kurie aiškina, kad renkant miško gėrybes išsiblaškoma ir nepavyksta susikaupti bei nuoširdžiai bendrauti su mišku. O juk tam „Ruska“ ir skirta, kad žmonės ne tik paganytų akis į rudens spalvas, bet ir dvasiškai išsivalytų.
„Miške – ypatinga energija, daug suomių net kalbasi su medžiais ar apkabina juos, kad pasisemtų stiprybės“, – sako Juhanis, konsultavęs mane apie šį Suomijai svarbų rudens laikotarpį.
„Ruska“ šioje šalyje dar vadinama tautos susivienijimo laiku, nes miškuose žmonės užmezga naujų draugysčių, ten vaikštant net gimsta naujų meilės istorijų. Kitas didelis pliusas – susitinka šeimos, kurios įprastai neranda laiko pabūti kartu. O čia visi drauge eina ilgus kilometrus, išsikalba, išlieja susikaupusias nuoskaudas, pykstasi ir taikosi. Grįžę iš miškų į namus daug kas tampa gerokai artimesni.
Kai išgirdau visas šias istorijas, pagalvojau, kad pas mus, Lietuvoje, juk irgi būna „Ruskos“ laikotarpis, juk medžiai irgi keičia spalvą, juk jie irgi būna be galo gražūs, tik kažkodėl mažai kas tai pastebi. Užsidirbę, užsisukę savo rutinoje žmonės nepamato tų gražių spalvų ir tik retas išlenda pasivaikščioti po miškus, o juk galėtų tai daryti visi.
Geriausia, kad tai nieko nekainuoja. Tiek mūsų, tiek suomių tokių atostogų biudžetas gali būti absoliučiai minimalus. Tik būtiniausi maisto produktai, na, ir nakvynės vieta, jeigu neturite savo palapinės ar joje jums per šalta.
Suomiai, beje, keičiasi nakvynės vietomis. Vienos sodybos šeimininkas priima kitos sodybos šeimininką arba miestiečiai apsigyvena pas miške namus turinčius žmonės, o mainais pakviečia kada nors vėliau apsilankyti pas save. Tai – ne tik dar vienas būdas sutaupyti, bet ir galimybė susirasti naujų draugų.
